Spindulinės durpės netenka pilvo riebalų

Paprastai per savaites šie nemalonūs simptomai susilpnėja ir visai išnyksta. Pertraukose vartoti kitus natūralius priešvėžinius preparatus. Šviesos trūkumas per ilgesnį laiką gali sukelti depresiją, sumažinti atsparumą užkrečiamoms ligoms. Pagal pieno kiekio kitimą atskirais laktacijos mėnesiais sudaro- ma laktacijos kreivė, kuri charakteringa kiekvienam gyvuliui ir kinta priklausomai nuo amžiaus, nuo gyvulio šėri- mo ir laikymo, karvės įmitimo prieš veršiavimąsi, veislės, servis laikotarpio ir kt. Nei įprasti vaistai, nei vaistažolės beveik niekuo nepadėjo, tad jis pabandė gydytis grybais pagal liaudies medicinos receptus. Tabako dūmuose esantis anglies monoksidas mažina akių tinklainės nervų ląstelių jautrumą, nepalankiai veikia dėmesį, reakcijos greitį, silpnina jautrumą garsui.

Tiesiog šiitake, reiši, ar strijų nebelieka svorio ir kiti japoniški grybai tyrinėjami ir jais gydoma jau daugiau kaip 20 metų, juos pompastiškai reklamuoja Amerikos ir Japonijos farmacijos kompanijos, nes joms labiausiai rūpi biznis. O liaudies medicinoje šie grybai tyliai ramiai vartojami jau per 2 tūkstančius metų… Tad viską, ką kalbėjome apie šiitake, galima pasakyti ir apie paprastąją poniabudę.

Ir dar pridėti naujausių tyrimų duomenis. Paaiškėjo, kad poniabudė dukart geriau už šiitake padeda pašalinti iš organizmo cholesterolį ir mažina kraujospūdį.

Aktyvesni ir poniabudės fitoncidai, galintys sunaikinti herpeso, gripo, hepatito ir net AIDS virusus. Mūsų miškų vertybė nusileidžia japoniškajai konkurentei tik imuninės sistemos stimuliavimo aktyvumu. O priešvėžinėmis savybėmis — nė per žingsnį! Nuo seno poniabudėmis gydė sunkiai gyjančias žaizdas, opas, fistules, vėžines opas, baisiausias pragulas.

Toks gydymas ypač efektyvus, jeigu poniabudė derinama su žaizdų apdorojimu jonizuotuoju sidabru. Poniabudė padeda varginamiems senatvinio bejėgiškumo ir nevaisingiems žmonėms. Spindulinės durpės netenka pilvo riebalų, poniabudėje yra medžiagų, gebančių jį labai sužadinti. Paprastai poniabudes džiovina ne aukštesnėje kaip 40 oC temperatūroje, saulėtoje vėjuotoje vietoje ar tiesiog prie ventiliatoriaus.

Džiovintus grybus sumala į miltelius, kuriuos reikia laikyti hermetiškai uždarytame inde, nes gavę drėgmės jie tuoj supelija ir netenka gydomųjų galių. Vartojimas: Milteliai: 1 cm ant peilio galiuko — tai 1 dozė arba 1 kapsulė. Miltelius galima užpilti degtine, konjaku, sausu raudonuoju vynu: 5 g miltelių arba 50 g šviežių grybų užpilti ml degtinės, palaikyti 2 savaites. Perkošti nereikia, kuo ilgiau antpilas laikomas, tuo jis geresnis.

Išoriniam naudojimui 10 g miltelių arba g šviežių grybų reikia užpilti ml degtinės. Tie, kuriems alkoholio vartoti negalima, gali gaminti tokiomis pat proporcijomis aliejinį linų ar alyvuogių aliejaus antpilą: sumaišyti dalis, pakaitinti vandens vonioje ne aukštesnėje kaip 40 oC temperatūroje dvi valandas, paskui dar 5 dienas palaikyti šaldytuve.

Liaudies medicinoje dažniausiai švieži grybai užpilami degtine. Deja, taip prarandamos kai kurios gydomosios grybo savybės. Reikia naudotis ir fermentuotais grybais. Jie smulkiai supjaustomi, pridedama pusė indo pavyzdžiui, trilitrinio stiklainio susmulkintų grybų, stiklainis hermetiškai uždaromas metaliniu dangteliu ir užkasamas į žemę maždaug 1 metro gylyje uždėjus ant dangtelio 2 kg svorį arba laikomas šaltame rūsyje.

Taip grybai laikomi mėnesius. Per tą laiką jie išskiria sultis, kurias reikia nusunkti ir užkonservuoti: į 1 litrą sulčių pridedama ml degtinės ar konjako arba 0,5 litro vyno.

Likusi drebutinė masė irgi konservuojama degtine ir naudojama kompresams, kurie dedami ant skaudamų sąnarių, išorinių auglių ir tose vietose, kur yra vidiniai augliai, o ant opų ir žaizdų kartus per dieną dedami pavilgai. Kaip gydyti konkrečias ligas Virškinamojo trakto ligos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, kolitai, enterokolitai, gastritai dėl padidėjusio rūgštingumo.

Po 1 šaukštelį spiritinio antpilo arba 1 dozę rytą ir vakare nevalgius. Kursas — 40 dienų, paskui daroma mėnesio pertrauka ir, jeigu reikia, vėl kartojamas gydymas. Kepenų hepatitai, suriebėjimas, cirozė ir kasos ligos.

Po 1 šaukštelį aliejinio antpilo nevalgius prieš miegą. Kursas — mėnesiai. Inkstų nefritas, pielonefritasšlapimo pūslės, moterų lytinių organų endometriozė, kiaušidžių ir kiaušintakių uždegimas, nevaisingumas ligos. Po 1 šaukštelį spiritinio antpilo arba 1 dozę, miltelių kapsulę rytą ir vakare nevalgius. Širdies ir kraujagyslių ligos kai kraujospūdis nepadidėjęsaterosklerozė, distonija. Užsigerti citrinų sultimis.

Kursas — 1 mėnuo, paskui 2 savaičių pertrauka ir, jeigu reikia, gydymas kartojamas. Geresnių rezultatų pasiekiama vartojant kartu su reiši. Hipertonija, būklės po infarkto ir insulto.

Po 1 šaukštelį konjako antpilo rytą ir vakare nevalgius arba 1 dozę, miltelių kapsulę.

Suliesėjimui Po 1 dozę 2 kapsules vakare 15 min. Užsigerti ml vandens.

Kursas — 1 mėnuo, paskui 2 savaičių pertrauka ir vėl kartoti. Nepiktybiniai augliai, mastopatija, fibromos, miomos, prostatos adenoma, lipomos. Po 1 šaukštą spiritinio antpilo rytą ir vakare nevalgius arba po 2 dozes, 2 kapsules. Kursas — 3 mėnesiai, paskui 2 savaičių pertrauka ir vėl kartoti. Geresnių rezultatų pasiekiama vartojant kartu su šiitake. Piktybiniai augliai. Po 1 šaukštą spiritinio antpilo kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.

Smegenų augliai. Po 1 šaukštą aliejinio antpilo kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Pertraukose vartoti kitus natūralius priešvėžinius preparatus. Imuninės sistemos stimuliavimas sergant persišaldymo ligomis. Po 1 šaukštelį spiritinio antpilo rytą ir vakare nevalgius. Kursas — 1 mėnuo kasmet. Profilaktinis kursas Po 1 šaukštelį spiritinio antpilo vakare — 1 mėnesį.

Sąnarių ir odos ligos. Po 1 šaukštelį spiritinio arba aliejinio antpilo rytą ir vakare nevalgius.

Ką valgyti, kai nėra laiko valgyti

Papildomai ant sąnarių, žaizdų, opų ir kt. O džiovintų bobausių spiritinio antpilo pavilgus galima dėti tik ant sąnarių. Autoimuninės ligos raudonoji vilkligė, sklerodermija, herpesas ir kt.

Po 1 šaukštą spiritinio antpilo 2 kartus per dieną, rytą ir vakare. Kursas — 3 mėnesiai su pakartojimais po 2 savaičių pertraukos. Pertraukose — kiti natūralūs vaistai. Poniabudes tinka vartoti kartu su kitais knygoje aprašytais grybais. Poniabudes galima vartoti su bet kuriais vaistais, išskyrus aspiriną. Kontraindikacijos: nėštumas, kūdikio maitinimas krūtimi, individualus netoleravimas.

14. Judėjimas

Negalima duoti jaunesniems nei 5 metų vaikams. Kiti grybai, naudojami vėžiui gydyti Bendrai aptardami kai kurių grybų gydomąsias savybes, mes tik išvardijome jų galimybes liaudies ir oficialiojoje medicinoje.

Dabar plačiau panagrinėsime, kaip šiuos grybus galima panaudoti gydant onkologines ligas, pateiksiu konkrečių receptų, grybų vartojimo būdų.

Specifinį priešvėžinį grybų poveikį lemia gana sudėtinga jų vaisiakūnių ir micelio grybienos cheminė sudėtis. Mat juose yra įvairiausių fermentų, vitaminų, lipidų ir riebiųjų rūgščių. Tyrinėjant grybus juose rasta ir organinių rūgščių, polisacharidų bei kitų biopolimerų, stabdančių vėžinio proceso vystymąsi. Grybuose yra ir daug azoto, įvairių retų mikroelementų bei kitų sudėtingų cheminių medžiagų, kurių čia dėl vietos stokos nevardysiu. Specialiai nesigilinu ir į sudėtingą grybų cheminę sudėtį, palikdamas šį darbą profesionalams.

O mums, mielieji skaitytojai, svarbus grybų poveikis, padedantis įveikti ligas. Šiandien mūsiškius grybus godžiai ir labai pigiai superka įvairios užsienio firmos, tarp kurių pirmauja japonų ir kinų verslininkai. O paskui grąžina juos mums atgal, bet jau perdirbtus į sultinio kubelius, įvairius padažus ir vaistus, kuriuos pirkdami turime gerokai pakrapštyti piniginę. Juk vien juodasis beržo grybas ko vertas, o šiandien jis tapęs tarptautinio biznio objektu.

Juodajame beržo grybe yra tiek vertingų biologiškai aktyvių medžiagų, kiek neturi nė vienas Rytų medicinoje naudojamas augalas. Juodojo beržo grybo rūgštis sureguliuoja medžiagų apykaitą, o jo gydomojo poveikio spektras toks platus, kad privertė stebėtis net visko mačiusius tyrinėtojus.

Šiame grybe rasta daug pterinų, užtikrinančių priešvėžinį veikimą, o taip pat natūralaus gamtinio antiseptiko betulino ir fenolio junginių, tad juoduoju beržo grybu galima spindulinės durpės netenka pilvo riebalų daugelį ligų.

Neseniai nustatyta, jog jis padeda ir sergantiems mazginiu venų išsiplėtimu, sąnarių ligomis, kurie geria juodojo beržo grybo preparatus ir naudoja iš jo pagamintus tepalus, balzamus. Pasaulio mokslas atskleidžia mums grybų paslaptis — imkite ir naudokitės… Ilgasis kukurdvelkis Calvatia excipuliformis Po ilgo ir šilto lietaus gerai patręštose pievose ir ganyklose pabyra kukurdvelkiai. Kai kurių kepurėlės skersmuo kartais pasiekia cm, o grybas sveria net kilogramus! Jaunų kukurdvelkių vaisiakūnis valgomas ir visai skanus.

Suaugusių grybų luobelės viršutinė dalis pratrūksta, ir vėjas išnešioja sporų miltelius. Bet kurios brendimo stadijos grybo gabalėlį uždėjus ant šviežios žaizdos kaipmat nustoja bėgti kraujas, žaizda neužpūliuoja ir greičiau užgyja.

Kukurdvelkių populiariausios riebalų deginimo programos skirtos android rasta kalvacino, turinčio stiprių priešvėžinių savybių.

Liaudies medicinoje navikai gydomi jaunų šviežių grybų nuoviru netaikant ypatingo dozavimo ar džiovinto grybo minkštimo arba subrendusių sporų spiritiniu antpilu. Viena dalis džiovinto minkštimo užpilama 5 dalimis degtinės, palaikoma 2 savaites. Gerti po šaukštelius su 20 ml vandens kartus per dieną minučių prieš valgį.

Sporų milteliais galima pabarstyti sunkiai gyjančias ir pūliuojančias žaizdas, vėžines opas. Paprastoji ankštenė Scleroderma citrinum, Aurantium vulgare Paprastųjų ankštenių galima rasti visuose miškuose, saulėtose ir šiltose pamiškėse, prie kelių ir kanalų. Grybo vaisiakūnis suplotas, prigludęs prie žemės.

Koto dažniausiai neturi, o rutulišką vaisiakūnį dengia stora, tarsi karputėmis nusėta geltonai ruda luobelė. Ankštenės minkštimas kvapnus, įpjautas pamėlynuoja, o vėliau pajuoduoja. Šis grybas nevalgomas, nuodingas.

Produkcijos gyvūnų savininkai yra atsakingi, kad nepasibaigus karencijos laikui gyvūniniai produktai nebūtų tiekiami žmonių maistui ir produkcijos gyvūnai nebūtų skerdžiami žmonių maistui. Kokias prievoles gyvulių augintojams nustato Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymas dėl staigių ir gausių gyvulių ir kitų gyvūnų susirgimo ir gaišimo? Kokie apribojimai įvedami paskelbus karantiną, kai siekiama sustabdyti infekcinės ligos plitimą? Kokios sankcijas Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme numa- tyta taikyti už žiaurų elgesį su gyvūnais ir jų kankinimą? Per kiek laiko būtina paženklinti gimusius veršelius, avių ir ožkų prieauglį?

Vėžiui gydyti naudojamas šviežias grybas minkštimo gabaliukai dedami ant pažeistų vietų odoso taip pat gaminami nuovirai ir spiritiniai antpilai, kurie geriami pagal schemą: nuo 1 lašo iki 30 ir atgal iki 1 lašo. Dideli preparatų kiekiai nuodingi, jie sukelia galvos svaigimą ir skausmingus skrandžio spazmus.

Reikia labai tiksliai laikytis dozės, didinti ją palaipsniui ir atminti, kad kiekvienam žmogui dozė parenkama individualiai. Rausvasis žvaigždulis žemės žvaigždė Geastrum badium Tai nevalgomas grybas.

Jis priskiriamas saprofitams, nes minta įvairiomis augalų atliekomis. Žvaigždulis auga tiesiog ant žemės arba ant senų, gerokai patrūnijusių kelmų ir nuvirtusių medžių kamienų. Vaisiakūnis išauga iki cm aukščio ir 10 cm skersmens. Suaugęs grybas panašus į žvaigždę. Subrendusio grybo maišelio viršuje atsiranda skylutė, pro kurią išbyra sporos. Sutrūkinėjęs viršutinis grybo sluoksnis, primenantis žvaigždės skilteles, būna mėsingas ir kietas, todėl ilgai išlieka.

Žvaigžduliai auga po vieną, dažniausiai spygliuočių, rečiau lapuočių miškuose. Vasarą ir rudenį jų galima rasti po maumedžiais. Antpilas geriamas po lašų su ml vandens kartus per dieną minučių prieš valgį. Išoriniam naudojimui gaminamas tepalas iš sporų miltelių ir kiaulienos taukų lygiomis dalimis. Juo gydomos žaizdos, opos, vėžinės opos, odos vėžys. Aitrusis baravykas Tylopilus felleus Šis grybas nevalgomas. Jį dar vadina netikruoju baravyku, nors jis labiau panašus į paberžį Leccinum scabrum.

Aitrusis baravykas nenuodingas, bet yra toks kartus, kad ir spindulinės durpės netenka pilvo riebalų iš bado jo nevalgytų. Dažniausiai auga spygliuočių miškuose, rūgščiose smėlėtose dirvose nuo vasaros iki vėlyvo rudens. Kartais galima aptikti ištisus aitriųjų baravykų tiltus. Tamsiai rudos spalvos, aksomiškai švelni grybo kepurėlė užauga iki 12 cm skersmens. Jaunų grybų vamzdelių kraštai būna balti, vėliau tampa dulsvai rožiniai. Rudas, į apačią platėjantis, stambiu rusvu tinkleliu padengtas grybo kotas siekia cm.

Aitriojo baravyko minkštimas baltas, prapjautas nekeičia spalvos ir maloniai kvepia grybais. Aitriajame baravyke yra priešvėžinės medžiagos, veikiančios panašiai kaip antibiotikas aktinomicinas, kuris naudojamas gydant piktybinius navikus.

Mūsų protėviai sergančiuosius vėžiu gydė aitriojo baravyko milteliais — duodavo jų išgerti po žiupsnelį keletą kartų per dieną. Arba paras pamirkydavo šviežią grybą šaltame piene, truputį pavirdavo ir valgydavo nedidelėmis porcijomis.

Senieji žiniuoniai gamindavo ir spiritinį aitriojo baravyko antpilą: užpildavo grybus degtine santykiu Tokio antpilo gerdavo po lašų kartus per dieną valandą prieš valgį, o užsigerdavo juodojo beržo grybo antpilu. Manau, jog toks gydymas buvo labai protingas, logiškas ir perspektyvus. Pilkoji stirnabudė Clitocybe nebularis Dėmesio! Šviežios pilkosios stirnabudės nuodingos. Gydytis jomis reikia labai atsargiai.

Dygsta nuo rugpjūčio mėnesio iki vėlyvo rudens visuose miškuose.

Pelenų pilkumo grybų kepurėlės skersmuo siekia cm. Jų plokštelės balsvai geltonos spalvos, o maždaug 10 cm ilgio ir 3 cm skersmens kotas — balsvas arba pilkas. Grybų minkštimas kvapnus ir šiek tiek rūgštokas. Sporos — kremo spalvos. Pilkosiose stirnabudėse buvo atrastas baltymas nebularinas, turintis stiprų priešvėžinį poveikį.

Šių grybų preparatai naudojami įvairios kilmės ir lokalizacijos vėžiui gydyti, o taip pat profilaktikos tikslais. Vartojimas Spiritinis antpilas Vidutinio didumo grybų kepurėles susmulkinti, pridėti jų į stiklainį iki viršaus ir užpilti degtine. Palaikius tamsioje vietoje 30 spindulinės durpės netenka pilvo riebalų perfiltruoti. Gerti su 20 ml vandens didėjančia tvarka nuo 5 iki 25 lašų kartus per dieną 1 valandą prieš valgį.

Be to, pilkosiose stirnabudėse yra antibiotiko klitocibino, padedančio sergantiems tuberkulioze. Prancūzijoje šiais grybais gydo epilepsiją. Tikrinis baravykas Boletus edulis Visų rūšių baravykai slopina piktybinių navikų vystymąsi, tačiau tikrinio baravyko priešvėžinės savybės stipriausios. Tai patvirtinta net eksperimentais, kurių metu buvo tiriama, kaip tikrinių baravykų ekstraktas slopina piktybinių auglių vystymąsi.

Šiuos puikius grybus galima reguliariai valgyti šviežius, virtus, keptus, marinuotus. Spiritinis antpilas Stiklainį iki pat viršaus pridėti baravykų kepurėlių ir užpilti degtine. Tamsioje ir šiltoje vietoje palaikyti ne trumpiau kaip 3 savaites, perkošti.

Gerti po 1 šaukštelį su 20 ml vandens kartus per dieną 1 valandą prieš valgį. Antpilas geriamas kursais: 3 savaites gerti, paskui padaryti 7 dienų pertrauką.

Šį antpilą galima naudoti ir išoriškai odos vėžiui gydyti. Be to, jis padeda nuo nušalimų ir nudegimų. Juodkotė ugniabudė Flammulina velutipes Šis grybas dar vadinamas žieminiu kelmučiu, nes gali augti ir žiemą.

Nuo rugsėjo iki sausio mėnesio galima pamatyti didelį kuokštą grybo vaisiakūnių, dažniausiai augantį ant išvirtusių medžių. Dujų apykaita vyksta efektyviau, kai ji drėgna, todėl pro odą kvėpuojantys gyvūnai paprastai gyvena vandenyje planarijos, hidros ir kt.

Vidutinio klimato juostoje žiemai varliagyviai įsirausia į purvą, ir visa dujų apykaita vyksta tik pro odą. Kvėpavimas per trachėjas. Trachėjomis kvėpuoja nariuotakojai vabzdžiai. Tai vamzdelių sistema, tankiai apraizgiusi visus gyvūno organus, o į aplinką atsiveria kūno šonuose esančiomis angelėmis, vadinamomis kvėptukais.

Pro juos ir vyksta dujų apykaita spindulinės durpės netenka pilvo riebalų organizmo ir aplinkos. Nariuotakojų kraujyje nėra hemoglobino jis yra bespalvistodėl jis neatlieka dujų transportavimo funkcijos. Dujų apykaita organizme vykdoma tarp trachėjų ir ląstelių. Kvėpavimas per žiaunas. Žiaunomis kvėpuoja vandenyje gyvenantys vėžiagyviai ir žuvys. Žiaunos — tai smulkiai suskirstytos ir kraujagyslėmis aprūpintos išorinio arba vidinio kūno paviršiaus išaugos.

Vanduo nuolatos skalauja žiaunas, o kapiliaruose esančios ląstelės difuzijos būdu iš organizmo pašalina anglies dioksidą, o pasiima deguonį. Kaulinių žuvų žiaunos apsaugotos žiaunadangčiais.

Kvėpavimo procese dalyvauja ir žiaunos ir burna. Kai burna yra atvira, o žiaunų dangteliai uždari, vanduo įtraukiamas į vidų. Tuomet burna užsidaro, žiaunų dangteliai atsidaro ir vanduo išstumiamas lauk iš ryklės pro žiaunų plyšius, esančius tarp žiaunų lankų.

Į išorę žiaunų lankų esančias žiaunas sudaro žiaunų siūleliai, iš kurių susideda žiaunų lapeliai. Kiekviename lapelyje esančiuose kapiliaruose kraujas juda priešinga kryptimi, negu teka vanduo. Kai srovė yra priešpriešinė, deguonies gavęs kraujas visada susiduria su dar dar daugiau deguonies turinčiu vandeniu, o tai leidžia iš vandens paimti procentų vandenyje ištirpusio deguonies.

Kraujotakos sistema Širdies ir organizmo kraujo apytaka Širdis — raumeningas organas. Širdį sudaro: dešinysis prieširdis, dešinysis skilvelis, kairysis prieširdis, kairysis skilvelis, triburis vožtuvas dešinioji širdies pusėdviburis vožtuvas kairioji širdies dalispusmėnuliniai vožtuvai tarp skilvelių ir arterijų.

Skilveliuose daug daugiau raumens, negu prieširdžiuose. Vožtuvai neleidžia kraujui grįžti atgal. Su širdimi yra susijungusios šios kraujagyslės: viršutinė tuščioji vena kraujas grįžta į širdies dešiniąją pusę iš galvos ir pečių juostos bei rankųapatinė tuščioji vena kraujas grįžta į širdies dešiniąją pusę iš likusios kūno daliesaorta kairysis skilvelis išstumia pro ją kraują į organizmąvainikinės arterijos ir venos sudaro širdies kraujagyslių tinklą ir aprūpina širdį reikalingomis medžiagomis.

Dešinioji širdies pusė kraują varinėja į plaučius, o kairioji — po visą organizmą, todėl šios dalies raumuo kur kas storesnis už dešiniosios. Kadangi kairiajam skilveliui tenka didesnis krūvis, jo raumuo yra storiausias.

Širdis plaka apie 70 kartų per minutę. Širdies kamerų susitraukimas vadinamas sistoleo atsipalaidavimas — diastole. Širdies darbo eiga: Skilveliai varinėja kraują kraujagyslėmis, todėl jų sistolė ilgesnė ir stipresnė. Pulsas — tai banga, nueinanti žemyn arterinių kraujagyslių sienelėmis po aortos išsiplėtimo ir susitraukimo, atsirandančio dėl skilvelio sistolės.

Uploaded by

Pagal pulso dažnį galima nustatyti širdies plakimo dažnį. Širdį sudaro lygusis ir skersaruožis širdies raumuo. Jie susitraukinėja nepriklausomai nuo žmogaus valios. Šį procesą reguliuoja nervų sistema. Sistolinis spaudimas susidaro varinėjant kraują į arterijas skilvelių susitraukimo metu. Diastolinis spaudimas — tai arterinis kraujospūdis skilveliams atsipalaidavus. Kraujui tekant į įvairias kraujagysles, kraujospūdis mažėja.

Kapiliaruose jis lygus 0. Jį varinėja susitraukiantys griaučių raumenys. Spindulinės durpės netenka pilvo riebalų pat venose yra vožtuvai, neleidžiantys kraujui grįžti atgal. Išsiplėtus venoms, vožtuvai susilpnėja ir kraujas jose grįžta atgal. Organizme yra du kraujo apytakos ratai : mažasis kraujo apytakos ratas ir didysis kraujo apytakos ratas. Mažasis kraujo apytakos ratas vyksta tarp dešiniojo skilvelio — plaučių — kairiojo prieširdžio.

Didysis kraujo apytakos ratas vyksta tarp kairiojo skilvelio — viso organizmo bei vartinių sistemų — dešiniojo prieširdžio. Vartinė sistema — tai kraujagyslių sistema prasidedanti ir baigianti kapiliarais. Žmogaus organizme yra trys vartinės sistemos: Žarnyno vartinė sistema.

Joje arterijos susiskaido į kapiliarus, kuriuose vykdomo maisto medžiagų apykaita iš plonosios žarnos epitelinių ląstelių paimamos suskaidytos maisto medžiagos ; Kepenų vartinė sistema atlieka labai daug funkcijų: per ją kepenyse paliekamos pasenusios kraujo ląstelės, paliekamas gliukozės perteklius glikogeno pavidalu arba paimamos gliukozės atsargos, jei kraujui jos trūksta, paliekamos visos nuodingos, organizme neskaidomos ar sunkiai skaidomos medžiagos alkoholis, vaistai, sunkieji metalai ir kt.

Inkstų vartinė sistema ji yra inkstuose, joje kraujas pilnai išvalomas filtruojamas ir iš nereikalingų medžiagų pagaminamas šlapimas, kuris pro šlaplę pašalinamas iš organizmo. Kraujo apytakos ligos Hipertonija hipertenzija. Tai medicininis terminas, kuriuo vadinamas padidėjęs kraujo spaudimas. Kraujo spaudimas — tai kraujo slėgis į kraujagyslės sienelę, augantis ir krentantis sulig kiekvienu širdies dūžiu.

Kraują, kuris neša deguonį, širdis turi išstumti tam tikru spaudimu, kad jis pasiektų vidaus organus. Jei tas spaudimas per didelis, pakenkiamos kraujagyslių sienelės, storėja širdies raumuo, atsiranda pokyčių inkstuose, smegenyse, akyse.

Sveiko žmogaus kraujo spaudimas irgi nėra pastovus ir kinta priklausomai nuo veiklos. Pavyzdžiui, jei Jūs sunkiai dirbate arba sportuojate, labai nervinatės, tai tuomet jūsų spaudimas pakyla, tačiau ramybės būsenoje ar Jums miegant, jis sumažėja.

Kraujo tėkmės jėga kiekvieno širdies susitraukimo pradžioje didėja, o vėliau mažėja. Tai nėra senėjimo požymis, tai yra liga, kurią reikia gydyti!!! Jos išsivystymui reikšmės turi daugelis faktorių: 1 paveldėjimas, 2 amžius — didesnis nei 35 metai, 3 aterosklerozę sukeliantys rizikos veiksniai rūkymas, mažas fizinis aktyvumas, per didelė kūno masė, padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje, ilgalaikis stresas ir kt.

Svarbi pastaba! Arterinė hipertenzija jokių simptomų neturi! Ligoniai daugelį metų jaučiasi gerai, neturi jokių nusiskundimų, išskyrus padidėjusį kraujo spaudimą. Simptomai atsiranda vėliau, prasidėjus komplikacijoms, kurios gali pasireikšti: galvos skausmu ir svaigimu, pykinimu, vėmimu, praeinančiu paralyžiumi, spaudžiančiais skausmais krūtinėje, pilve, net sąmonės sutrikimais ar regėjimo pablogėjimu. Tai vadinama hipertenzinėmis krizėmis būklės, kai dėl staiga padidėjusio spaudimo sutrinka kraujotaka gyvybiškai svarbiuose organuose: smegenyse, širdyje, inkstuose.

Negydoma hipertenzija iš lėto progresuoja, dažnai be simptomų arba pasireikšdama hipertenzinėmis krizėmis, ir metų sutrumpina ligonio gyvenimą. Ligoniai miršta nuo komplikacijų. Gydant arterinę hipertenziją, insulto tikimybę galima sumažinti apie 40 proc. Neženklų kraujo spaudimą galima pradėti mažinti be vaistų: mažinkite kūno masę; meskite rūkyti;·reguliariai mankštinkitės: kasdien min. Atsiminkite, kad vaistus nuo spaudimo turi paskirti gydytojas!

Vartokite visus vaistus taip, kaip liepė gydytojas. Neduokite savo vaistų kitiems. Nenutraukite gydymo prieš tai nepasitarę su gydytoju. Nepradėkite vartoti jokių kitokių vaistų be gydytojo nurodymo. Rytinius vaistus gerkite dar neatsikėlę iš lovos. Atminkite, kad padidėjęs kraujo spaudimas daug labiau kenkia jūsų organizmui nei vaistai nuo spaudimo. Kiekvienas, sulaukęs 35 metų ir daugiau, bent kartą per metus turėtų pasitikrinti kraujospūdį.

Aterosklerozė — tai lėtinė arterijų sienelės liga; nepastebimai prasidedantis ir tyliai besivystantis arterijų standėjimo bei siaurėjimo procesas. Šio proceso metu arterijose susidaro aterosklerozinės plokštelės ateromos. Aterosklerozė pažeidžia gyvybiškai svarbias kraujagysles — arterijas, kuriomis kraujas neša organizmo audiniams deguonį ir maisto medžiagas.

Dažniausiai aterosklerozinės plokštelės randamos širdies, pakinklio, miego, klubinėse arterijose ir aortoje. Aterosklerozė nėra vien tik lieknėjimo valia amžiaus priklausanti liga.

Šiuos rizikos veiksnius mes galime pašalinti, tačiau aterosklerozę įtakoja ir nekeičiamieji rizikos veiksniai — amžius, vyriškoji lytis, paveldimumas. Pradžioje rizikos veiksniai cholesterolis, padidėjęs kraujospūdis, rūkymas ir kt. Jis netenka savo apsauginės funkcijos, tampa pralaidus uždegiminėms kraujo ląstelėms ir cholesteroliui. Susiformuoja ankstyvasis aterosklerozinis pažeidimas — riebalinė dėmė. Vėliau pažeidimas didėja, jame kaupiasi ne tik cholesterolis, bet ir įvairios ląstelės, medžiagos, kalcis — formuojasi aterosklerozinė plokštelė.

Tokia didėjanti plokštelė vis labiau siaurina arteriją ir trukdo tekėti kraujui. Jautriausios aterosklerozei yra širdies raumenį maitinančios vainikinės arterijos. Aterosklerozinę plokštelę sudaro riebalinė šerdis jos pagrindas — cholesterolis ir dangalas iš mūsų organizmą sudarančio jungiamojo audinio, skiriantis plokštelę nuo kraujo.

Spindulinės durpės netenka pilvo riebalų laikytis dietos. Rekomenduojama vartoti daug šviežių daržovių ir vaisių, rupių miltų ir nemaltų grūdų duonos gaminių, javainių, ryžių, ankštinių, makaronų, neriebių pieno produktų, liesos mėsos, paukštienos be odelės, žuvies.

Nekepkite maisto riebaluose, geriau virkite ar troškinkite dengtoje teflonu keptuvėje visai be riebalų arba gaminkite garuose ar mikrobangų krosnelėje. Paprašykite Jus gydančio gydytojo lentelių, kuriose surašyti rekomenduojami ir nerekomenduojami vartoti maisto produktai.

Jei turite antsvorį, rekomenduojama jį koreguoti.

15. Dauginimasis ir individualus vystymasis

Rekomenduojama reguliari kasdienė minučių trunkanti mankšta jei tiek negalite, mankštinkitės mažiausiai 3 kartus per savaitęypač tinka pasivaikščiojimas, plaukiojimas. Ligoniams, turintiems aterosklerozės komplikacijų, fizinį aktyvumą turėtų parinkti gydytojas. Rekomenduojama mesti rūkyti, jei rūkote. Liaudiškos priemonės. Iš liaudiškų priemonių pripažinta, kad česnakas ir svogūnas česnakas veikia 10 kartų stipriau mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje.

Taip pat naudingi žuvies taukai bei žuvies dieta. Nuo aterosklerozės saugo ir medžiagos esančios arbatoje, ypač žalioje, raudonajame vyne, obuoliuose. Sunkiausia pakeisti vieną svarbiausių ligą nulemiančių veiksnių — paveldėjimą.

Tačiau genetikoje vyksta intensyvūs tyrimai. Gal netolimoje ateityje bus galima sumažinti genų įtaką ligos atsiradimui. Insultas smegenų infarktas — tai ūmus galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, kurio metu, dėl staiga užsikimšusios galvos smegenis maitinančios kraujagyslės, sutrinka smegenų audinio kraujotaka ir atsiranda smegenų pažeidimo simptomai.

Smegenų kraujotaka gali sutrikti dėl dviejų pagrindinių veiksnių: trombozės kai įvairūs veiksniai susiaurina kraujagyslės spindį ir embolijos kai kraujagyslė užkemšama kraujo krešuliais, riebalų dalimis, kurie į galvos smegenų arterijas krauju atkeliauja iš kitų organizmo audinių. Retais atvejais smegenis maitinančios kraujagyslės užkemšamos jas suspaudus iš išorės augliai, kaulinės išaugos.

Smegenų infarktas atsiranda, jei yra pažeista kraujagyslės sienelė ar pacientas serga kitomis ligomis, dėl kurių gali užsikimšti smegenų arterijos, t. Galvos smegenų infarktą gali sąlygoti padidintas kraujo cholesterolio kiekis, rūkymas, genetinis polinkis, arterinė hipertenzija, nutukimas, cukrinis diabetas, vyresnis amžius, oralinių kontraceptikų vartojimas, ribotas fizinis aktyvumas.

Galvos smegenų infarktas svorio metimas socialinis nerimas išsivystyti bet kuriuo paros metu, tačiau dažniau jis spindulinės durpės netenka pilvo riebalų žmones nakties metu ar ankstyvą rytą.

Tai labai grėsminga paciento gyvybei būklė. Reikia prisiminti, kad kuo greičiau pacientas, ištiktas smegenų infarkto, bus atvežtas į ligoninę, tuo didesnė tikimybė, kad galima bus panaudoti visas įmanomas priemones jo gyvybei išgelbėti ir būklei pagerinti. Galvos smegenų infarktas pasireiškia įvairiais neurologiniais sutrikimais, tai priklauso nuo to, kuri galvos smegenų arterija užsikimšo. Pacientai skundžiasi staiga atsiradusiu galūnių nusilpimu, jutimo sumažėjimu vienoje kūno pusėje, regėjimo sutrikimais vaizdo dvejinimusi, akipločio susiaurėjimu, apakimugalvos svaigimu, kalbos sutrikimu.

Diafragma raumeninė plėvė vykdanti kvėpavimą; įkvėpiant - nusileidžia, iškvėpiant — pakyla ; Tarpšonkauliniai raumenys vykdo kvėpavimą, įkvėpiant — pakyla, iškvėpiant — nusileidžia. Svarbiausia kvėpavimo priežastis — dirgiklis, didinantis kvėpavimo dažnį, yra padidėjusi anglies dioksido ir vandenilio jonų koncentracija kraujyje. Koncentracijos pakitimus fiksuoja chemoreceptoriai. Jie siunčia impulsus į pailgosiose smegenyse esantį kvėpavimą centrą, kuris paspartina kvėpavimą. Išorinio kvėpavimo metu plaučiuose iš kraujo išeina anglies dioksidas, o patenka deguonis.

Kartais gali atsirasti ir tokie bendri simptomai, kaip galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, sąmonės sutrikimas. Ligos eiga gali būti įvairi: pacientas gali visiškai pasveikti, gali likti tik nežymus neurologinis defektas, tačiau daugeliu atvejų tai sunkią negalią sukeliantis susirgimas — pacientai negali vaikščioti dėl paralyžių, sutrinka regėjimas, lygsvara, ilgainiui gali atsirasti atminties bei aukštosios nervinės veiklos sutrikimo požymių, o smegenų infarktui kartojantis — net kraujagyslinės demencijos silpnaprotystės požymių.

Galvos smegenų infarktas — tai labai sunki, dažnai sukelianti negalią, liga. Po šio susirgimo gali likti galūnių paralyžiai, sutrikti rega, lygsvara, jutimai, atsirasti dubens organų funkcijos, rijimo sutrikimų. Ligą, ypač vyresnio amžiaus pacientams, komplikuoja plaučių uždegimas, spindulinės durpės netenka pilvo riebalų, šlapimo takų infekcija.

Dažnai šios komplikacijos gali būti mirtinos. Pacientams rekomenduojama laikytis riebalus ribojančios dietos, nerūkyti, reguliuoti kraujospūdį, mažinti antsvorį, reguliariai mankštintis, gydyti širdies ligas. Infarktas — tai negrįžtamas miokardo širdies raumens dalies pakenkimas ir žuvimas, kuris atsiranda dėl širdies kraujotakos pablogėjimo.

Lietuvoje kasmet miokardo infarktu suserga žmonių. Širdies raumenį miokardą maitina ir deguonimi aprūpina koronarinės vainikinės arterijos. Dažniausiai miokardo infarktas įvyksta dėl vainikinės arterijos užkimšimo trombu, kuris formuojasi išopėjus aterosklerozinei plokštelei apie 95 proc.

Kai nesveika kraujagyslė susiaurėjimo vietoje užkemšama trombu, tam tikra širdies raumens dalis, negaudama deguonies, apmiršta ir liaujasi dirbusi. Kai trombas visiškai užkemša koronarinę kraujagyslę, įvyksta gilus širdies infarktas. Miokardo infarkto rizikos veiksniai tokie patys kaip ir aterosklerozės. Miokardo infarktu gali susirgti iki tol iš pažiūros visiškai sveikas žmogus. Pradžioje retai pacientas pavadina šį pojūtį skausmu!

Skausmas gali trukti nuo 20 minučių iki kelių valandų. Laiku nesuskubus kraujagyslės atverti krešulį tirpdančiais vaistais arba nespėjus praplėsti kraujagyslės per kateterį specialiu balionėliu, miokardo infarktas baigiasi mirtimi arba visam laikui lieka širdies raumens randas.

Vėliau širdis išsiplečia ir prasideda širdies nepakankamumas. Burna slanksteliai Dubens kaulas 8. Krūtinė Alkiaduobė Raištis 9. Pagurklis Šonkauliai Klubo sąnarys Ketera Pašonkaulinė pilvo Šlaunis Peties mentikaulis dalis Kelio girnelė Peties smaigalys Krūtinės raumenys Achilo sausgyslė Alkūnė Pieno gysla Kelis Bambos sritis Kulkšnies sąnarys Priekinis blauz- Apatinis šonas Uodegos galas dikaulis Kirkšnies įdubimas Paminėsime keletą svarbiausių.

Galvijų virškinimo fiziologija. Atrajotojų skrandis yra sudarytas iš kelių dalių: neliaukinio prieskrandžio ir liaukinės dalies — šliužo. Prieskrandį sudaro trys dalys: didysis prieskrandis, tinklainis ir knygenos. Prieskrandyje dėka anaerobinių mikro- organizmų yra aktyviai fermentuojamas pašaras, o šliuže vyksta pašaro cheminis virškinimas.

Suaugusių galvijų skrandžio talpa — nuo iki litrų. Didysis prieskrandis ir tinklainis kartu sudaro apie 80 proc. Atrajotojų skrandžio dalys: 1 — didysis prieskrandis; 2 — tinklainis; 3 — knygenos; 4 — šliužas; 5 — plonoji žarna; 6 — storoji žarna. Anaerobinių fermentacijos procesų intensyvumas priklauso nuo raciono sudėties.

Galvijų didžiajame prieskrandyje yra optimalios sąlygos anaerobinių mikroorganizmų veiklai: neutralus ir pastovus turinio pH 6,5— 7,4anaerobinė terpė, 38—40 °C temperatūra, su pašaru ir seilėmis pastoviai tiekiamos maisto medžiagos.

Čia aptinkama spindulinės durpės netenka pilvo riebalų įvairių bakterijų rūšių, jų skaičius siekia mln. Didžiojo prieskrandžio mikrofloros ir mikrofaunos kiekybinė ir kokybinė sudėtis priklauso nuo įvairių fak- torių, bet didžiausią įtaką daro pašaro sudėtis ir įvairių medžiagų santykis jame.

Didžiojo prieskrandžio turinyje padaugėja infuzorijų ir bakterijų karves šeriant pašarų mišiniais. Infuzorijų skaičiui sumažėjus arba joms visai išnykus padidėja lakiųjų riebalų rūgščių toliau — LRR koncentracija didžiajame prieskrandyje ir sumažėja pašarų organinės medžiagos toliau — OM virškinamumas. Karves šeriant vienodos sudėties racionu didžiojo prieskrandžio turinio pH yra pastovus, bet priklausomai nuo šėrimo jis gali svyruoti nuo 5,0 iki 7,5.

Didžiausias turinio pH būna karves šeriant stambiais pašarais. Kai didžiojo prieskrandžio turinio pH tampa mažesnis nei 5,5 vienetai rūgštėja — išnyksta infuzorijos, sutrinka bakterijų veikla.

Optimalus pieninių karvių didžiojo priesk- randžio turinio pH yra 6,3—6,8. Karves šeriant daug energijos turinčiais kombinuotaisiais pašarais juose esantys lengvai virškinami an- gliavandeniai skaidomi labai greitai ir prieskrandžiuose gali susikaupti daug tarpinių apykaitos produktų, suke- liančių įvairius organizmo medžiagų apykaitos sutrikimus: acidozę, ketozę, išputimą ir kt.

Sveiko gyvulio prieskrandžiuose per parą pasigamina iki 4,5 kg lakiųjų riebalų rūgščių. Galvi- jų racione padidinus kombinuotųjų pašarų kiekį padidėja bendra LRR produkcija didžiajame prieskrandyje. LRR bendras kiekis yra žymiai didesnis šeriant krakmolingais pašarais nei daug ląstelienos turinčiu pašaru.

Kai racione trūksta angliavandenių arba karvėms nepakanka pašaro, LRR produkcija didžiajame prieskrandyje sumažėja. Kai pašarų mišinyje didėja kombinuotųjų pašarų kiekis, tai didžiajame prieskrandyje padidėja propiono rūgšties pro- dukcija, bet sumažėja acto rūgšties kiekis.

Galvijus šeriant pagal racionus, kurių organinės medžiagos virškinamumas didžiajame prieskrandyje yra didesnis, anaerobiniai mikroorganizmai aprūpinami gausiau ir įvairesnėmis maisto medžiagomis. Kadangi stam- būs pašarai yra ilgiau didžiajame prieskrandyje fermentuojami, todėl pailgėja virškinimo laikas ir gyvuliai suėda mažiau pašaro mažesnį kiekį sausos medžiagos.

Todėl siekiant užtikrinti produktyvių karvių baltymų ir energijos poreikius racionai papildomi kombinuotaisiais pašarais. Mėsos—pieno krypties karvių racione spindulinės durpės netenka pilvo riebalų tam tiktas ląstelienos kiekis, kad fer- mentaciniai procesai didžiajame prieskrandyje būtų optimalūs.

Kad virškinimo procesai vyktų netrikdomai, karvė per dieną turi gauti mažiausiai g struktūrinės žalios ląstelienos kg kūno masės. Atrajotojai žolinius pašarus nuryja beveik nesukramtytus. Dėl prieskrandžių motorikos nu- rytas pašaras yra sumaišomas su ten jau esančiu didžiojo prieskrandžio turiniu, todėl jis išmirksta ir suminkštėja.

Kai gyvulys nustoja ėsti, stambios pašarų dalys pradeda dirginti didžiojo prieskrandžio gleivinę, todėl prasideda atrajojimas: dėl prieskrandžių raumenų susitraukimų dalis pašaro iš didžiojo prieskrandžio refleksiškai atryjama atgal į burną, kur atrytas pašaras gromuliuojamas, t.

Atrajoti jie pradeda po ėdimo praėjus 0,5—1 val. Karvė per parą atrajoja 6—8 kartus po 30—80 min. Atrajojimo trukmė labai priklauso nuo to, kiek ląstelienos yra pašare. Galvijai, suėdantys daug ląstelienos turinčių pašarų šieno, šienainio, šiaudųatrajoja žymiai ilgiau nei tie, kurių racione ląstelienos yra mažai. Atrajotojai apie trečdalį savo gyvenimo laiko praleidžia atrajodami.

Vykstant pašarų fermentacijai didžiajame prieskrandyje, pasigamina didelis kiekis dujų. Net 80 proc. Raugėjimą sukelia didžiojo prieskrandžio raumenų ir kvėpavimo raumenų susitraukimai.

Vidutiniškai, jei didžiajame prieskrandyje pašaro fermentacija nėra labai intensyvi, atsirūgstama kas ketvirtą prieskrandžių susitraukimą. Tačiau jei yra labai intensyvi pašaro fermentacija, gyvuliai atsirūgsta du kartus dažniau. Veršelių stemplės griovelio funkcija. Jaunikliams žindant arba geriant pieną ar vandenį susitraukia stem- plės griovelio lūpos ir susidaro vamzdelis, kuriuo pienas, aplenkdamas didįjį prieskrandį, patenka tiesiai į šliužą.

Stemplės griovelio susitraukimas yra refleksinis aktas. Jį sukelia burnos, liežuvio ir ryklės gleivinės receptorių dirginimas ryjant. Stemplės griovelio talpa yra nedidelė ir pienas juo į šliužą patenka tik girdant pieną veršeliams lėtai arba žindant. Girdomas iš kibiro veršelis ryja godžiai, todėl į stemplę patenka daug pieno, kuris praskiria stemplės griovelio lūpas. Tada vamzdelis nesusidaro ir dalis pieno patenka į didįjį prieskrandį, kuris tuo metu dar nefunk- cionuoja.

Ten jis pradeda pūti ir veršelis gali susirgti. Veršeliui augant stemplės griovelio lūpos šiurkštėja ir ne visai susiglaudžia. Tačiau griovelis visai neišnyk- sta. Todėl ir suaugusiems gyvuliams dalis skysčio patenka tiesiog į šliužą.

Karvių laktacijos fiziologija. Karvių laktacija — tai laikotarpis nuo veršiavimosi iki užtrūkimo. Jis tęsiasi nuo 8 iki 15 mėn. Laktacijos trukmė priklauso nuo servis laikotarpio trukmės — 60—90 dienų, laktacijos — —užtrūkimo — 45—60 dienų, laikotarpio tarp veršiavimųsi — 12—13 mėnesių.

Pieno sudėtis keičiasi priklausomai nuo laktacijos laikotarpio. Pieno kiekis po veršiavimosi pastoviai didėja ir 40—60 dieną pasiekia maksimumą. Svorio netekimas prarasti programą pabaigoje pieno kiekis pradeda mažėti.

Pagal pieno kiekio kitimą atskirais laktacijos mėnesiais sudaro- ma laktacijos kreivė, kuri charakteringa kiekvienam gyvuliui ir kinta priklausomai nuo amžiaus, nuo gyvulio šėri- mo ir laikymo, karvės įmitimo prieš veršiavimąsi, veislės, servis laikotarpio ir kt. Pirmame laktacijos mėnesyje pieno riebumas būna nedidelis, o po to kiekvieną mėnesį mažėjant pieno kiekiui jis pradeda didėti ir didžiausias pieno riebumas būna prieš karvei užtrūkstant.

Karvių išmilžis per laktacijos dienas didėja pradedant nuo antros—trečios laktacijos iki penktos—šeštos, o po to palaipsniui senstant organizmui pradeda mažėti. Karvių pro- duktyvumą veikia: paveldimumas, šėrimas ir laikymo sąlygos, melžimų skaičius paroje ir išmelžimo pilnumas, pirmo apsiveršiavimo amžius, servis ir užtrūkimo laiko trukmė, tešmens sveikatingumas ir kt.

kl. biologijos (A) konspektas | Edukamentas

Pieno gamybos ir pieno atleidimo fiziologija. Pienas gaminasi sintezuojasi tešmens liaukinėje dalyje, kurią sudaro alveolės ir pieno latakėliai. Kuo daugiau tešmenyje liaukinio audinio, t.

Iš alveolių pienas patenka į smulkius latakėlius, kurie jungdamiesi sudaro stambesnius latakus. Ties spenio pagrindu susijungę pieno latakai praplatėja ir sudaro pieno cisterną.

Tešmenį sudaro keturios izoliuotos viena nuo kitos skiltys, vadinamos tešmens ketvirčiais. Kiekvienas tešmens ketvirtis turi savo liaukinę dalį ir išvedamuosius latakus į tešmens ketvirčio pieno cisterną, kuri pereina į spenio cisterną ar numesiu svorio nustojusi hrt baigiasi spenio kanalėliu sfinkteriu.

Spenio kanalas yra uždarytas žiedinio raumens, kuris neleidžia savaime ištekėti pienui ir patekti bakterijoms iš išorės į spenio vidų. Tešmenyje yra gausus tinklas kraujagyslių ir nervų.

Kraujas į tešmenį atneša reikalingas pieno susidarymui medžiagas. Pieno riebalai, baltymai, cukrus laktozė tiesiogiai pereina iš kraujo į alveoles. Tuo tarpu mineralinės medžiagos, vitaminai ir kt. Tam, kad pasigamintų 1 l pieno, pro tešmenį turi pratekėti — l kraujo. Tokiu būdu karvei, duodančiai per parą 30 l pieno, pro tešmenį prateka apie l kraujo. Per laktaciją tešmens liaukinis audinys pagamina 2—3 kartus daugiau sausų medžiagų negu jų yra gyvulio organizme.

Taip intensyviai tešmuo dirbti gali tik esant sveikiems visiems vidaus organams. Medžiagas, reikalingas pieno gamybai, karvė gauna su pašaru. Nepakankamai ar nepilnaverčiai karves šeriant, sumažėja pieno kiekis ir būna spindulinės durpės netenka pilvo riebalų pieno cheminė sudėtis. Pienas tešmenyje gaminasi pastoviai. Pirmiausia pienu užsipildo alveolės, smulkieji latakėliai, o po to stambūs latakai ir galiausiai pieno cisterna.

Pieno cisternoje ir stambiuose pieno latakuose telpa apie 25 proc. Didžiausias pieno kiekis susikaupia alveolėse, latakėliuose, t. Kai tešmens viduje spaudimas pasiekia 25—35 mm Hg stulpelio, pieno gamyba labai sulėtėja, o kartais ir nutrūksta. Todėl re- komenduojama pastoviai ne retesniais kaip 12—14 val. Priešingu atveju labai sumažėja pieno kiekis ir riebumas.

Pieno išskyrimas iš tešmens yra sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja centrinė nervų sistema ir vidaus sekrecijos liaukos. Pieno atleidimas susidaro iš dviejų fazių. Pirmoji neurorefleksinė yra trumpa ir tęsiasi 2—4 sek. Tai laikotarpis, kai karvė reaguoja į artėjančio melžimo išorinius faktorius: melžėjo pasirodymą, pieno indų garsą ir kt. Šios fazės metu reflektoriškai atsipalaiduoja pieno cisternos ir spenio sfinkterio lygieji raumenys išsiplečia ir sutrumpėja pieno latakai. Tuo metu priteka daugiau kraujo į tešmenį.

Susidaro geresnės sąlygos hor- monui oksitocinui patekti į tešmenį. Pradėjus ruošti tešmenį melžimui plauti, šluostyti ir kt.

Su krauju patekęs į tešmenį hormonas oksitocinas sukelia alveolių raumeninių skaidulų mioepite- lio susitraukimą. Spaudžiamas pienas iš alveolių ir latakėlių pradeda tekėti į pieno ir spenių cisternas.

Pieno atleidimas prasideda vienu laiku visuose tešmens ketvirčiuose. Jo intensyvumas priklauso nuo pastovios melži- mo aplinkos, pastovaus melžimo laiko, taisyklingo tešmens paruošimo melžimui ir kt. Pieno atleidimas susietas su hormono oksitocino veikimu į tešmenį ir trunka apie 5—6 min. Nepriklausomai nuo to, tešmuo išmelž- tas ar ne, oksitocino veikimas per 5—6 min.

Maždaug tokiu greičiu kraujas prateka per visą gyvulio organizmą. Oksitocino išsiskyrimą iš hipofizio liaukos skatina tešmens ruošimas melžimui.

Nuo tešmens dirginimo pradžios iki pieno atleidimo praeina vidutiniškai apie 1 min. Todėl labai svarbu vos karvei atleidus pieną pradėti ją melžti. Pieno išskyrimas iš alveolių vyksta dideliu greičiu.

Jis priklauso nuo melžimo intervalų ir gali siekti spindulinės durpės netenka pilvo riebalų 1,5 iki 3—4 l per minutę. Melžimo metu atsiradus pašaliniams dirgikliams gali visiškai nutrūkti pieno atleidimas. Šiame procese dalyvauja antinksčių hormonas adrenalinas, kuris susiaurina pieno latakus ir neleidžia pienui patekti į apatinę tešmens dalį. Jo veikimas tęsiasi tol, kol gyvulį veikia pašalinis dirgiklis.

Tuo tarpu kraujyje cirkuliuojantis oksitocinas suyra ir jo veikimas baigiasi. Karvė nepil- nai išmelžiama ir tešmenyje lieka pienas, kuris tuo metu nebeišmelžiamas. Liekamasis pienas — tai dalis pieno, pasiliekančio tešmens liaukinėje dalyje po melžimo, pasibaigus oksi- tocino veikimo laikui. Jo išmelžti nei rankomis, nei pakartotinai užmovus melžiklius neįmanoma.

Liekamojo pieno riebumas siekia 10—20 proc. Tai priklauso nuo daugybės išorinių faktorių, veikiančių gyvulį prieš melžimą ir melžimo metu.

Liekamojo pieno kiekis tešmenyje yra tarytum atsakomoji reakcija į daugelį teigiamų ir neigiamų jį veikiančių faktorių. Liekamasis pienas tešmenyje atlieka svarbų biologinį vaidmenį, reguliuojantį naujo pieno gamybos greitį tešmenyje.

Kuo daugiau lieka liekamojo pieno tešmenyje po melžimo, tuo lėčiau vyksta naujo pieno gamyba tešmenyje ir kito melžimo metu primelžiama mažiau pieno. Jeigu nuolat po melžimo pasilieka didelis liekamojo pieno kiekis, žymiai sumažėja pieno kiekis ir pieno riebumas, karvės anksčiau užtrūksta.

Tai dažniausiai būna pažeidžiant gyvulių laikymo, šėrimo, melžimo ir kitus reikalavimus.

Onko-stop :: Grybas prieš vėžį

Pieno gamyba tešmenyje tiesiogiai susijusi su virškinamojo trakto veikla. Kuo greičiau gaminasi pienas tešmenyje, tuo daugiau pieną gaminančioms ląstelėms reikia pieno sudėtinių dalių iš kraujo. Nuolat visiškai išmelžiant iš tešmens pieną suaktyvėja virškinamojo trakto veikla, padidėja gyvulio apetitas.

Liekamasis pienas tešmenyje veikia visą gyvulio organizmą ir yra sudėtingas fiziologinių procesų ratas.