Jokūbo kopėčių riebalai dega.
Nusileidžia ant šviežienos, pačiulpia sekundę kitą ir vėl pakyla, stiklinėmis lubomis ropinėja, stiklus teršia iš vidaus, kaip balandžiai — iš išorės. Nors pati musė — velnio peras, šėtono kirmėlė, raganos sesuo… Ir per tvankios dienos sapną vaikas maldauja: muselės, pabūkit, pazyyyyskit, man taip geeeera, taip lengva, taip svaigsta širdis… Ir musės išpildydavo berniuko prašymą — pasilikdavo prieblandoje iki pavakarių. Tačiau praėjo dar kelios valandos, ilgos kaip visas Brisiaus gyvenimas, beveik jau užmirštas, po laukus ir pievas išmėtytas, pamestas per tą jaunystės nerūpestingumą, kai, atrodė, pavyti čigono vežimo ratą — juokų darbas, o sugrąžinti į bandą bulių, tankynėj baubiantį, — tik vienas ar du uodegos mostelėjimai, ir bulius vėl tarp karvių — tvarkingai jų subines apžiūri, tikrina, gal katrai jau ir jo paslaugų reikia.
Document Information
Padėka ir Knygos Leidėjai Kristaus apreikštas tiesas skelbė ir skelbia apaštalai ir jų įpėdiniai iki mūsų laikų, aiškindami tikėjimo paslaptis, kurių didžiausia yra vienas Dievas Triasmenis, Švenčiausioji Trejybė; skelbia Dievo Sūnaus įsikūnijimą, žmonijos atpirkimą, šventų Sakramentų palikimą, kurių tarpe pats brangiausias yra Jėzaus Kūno ir Kraujo Švenčiausiasis Sakramentas; skelbia apie busimąjį amžinąjį gyvenimą. Dievo apreikštųjų jokūbo kopėčių riebalai dega šviesoje pamatome, ką reikia tikėti ir kokių darbų laukia iš mūsų Dievas, kad pelnytumėm amžinąją laimę.
Tai dorovės sritis. Ji apima visus žmogaus veiksmus, Dievo duotuosius įsakymus, patarimus, Dievo malonę, krikščioniškąsias dorybes: tikėjimą, viltį, meilę, išmintį, teisingumą, stiprybę, susivaldymą su visomis pagelbinėmis dorybėmis, šventosios Dvasios dovanas: išmintį, supratimą, žinojimą, patartį, pamaldumą, tvirtybę, Dievo baimę. Mūsų kelias į dangų prasidėjo tą akimirksnį, kai šv. Krikšto vanduo palietė mūsų galvą, kai Dievo pašvenčiamoji malonė padarė mus įsūnytais Dievo vaikais.
Subrendę ir Bažnyčios atstovų pamokyti, susipažinome su Dievo apreiškimu, su tikėjimo tiesomis, su Dievo įsakymais, Bažnyčios nuostatais ir šventais Sakramentais, malonių šaltiniais.
- Svorio metimo arizona tempe institutas
- Svorio metimas kyo hota h
Jų dėka stiprėjo ir augo dvasinis mūsų gyvenimas. Tikrai, laimingas yra žmogus, kurs niekad nenustojo pašvenčiamos Dievo malonės, — jis tvirtu žingsniu eina į dangų.
Laimingas yra ir tas nusidėjėlis, kuris susiprato atgailojo savo sunkias kaltes ir apsivalė nuo jų Atgailos Sakramentu, — jis yra atgavęs pašvenčiamąją Dievo malonę, ir jei daugiau nenusikals, ir jo laukia danguje amžinoji laimė.
Kaip išvengti nuodėmių, sustiprėti dieviškose dorybėse, pasiekti jų viršūnę, moko mus dorybių mokslas. Kas turi daug ir didelių dorybių, tas tobulas ir šventas. Dvasinis žmogaus gyvenimas privalo vystytis, augti, stiprėti, panašiai kaip auga žmogaus kūnas ir stiprėja jo jėgos. Graudu yra sutikti kūnu netobulą žmogų, neūžaugą, kuprelį, neregį, kurtinį ar nebylį. Jų žmogiškoji prigimtis labai ribota, siaura, sužalota. Bet yra ir dvasios gyvenime neūžaugų, kuprelių, kurtinių, nebylių ir aklų.
Jie pasitenkina jaunystėje, besiruošiant pirmajai šv. Komunijai, įgytomis tikėjimo žiniomis ir vaikiškai lėkštu tikėjimu. Savo elgesiu žaidžia jie su amžina pražūtimi, vaikščiodami sunkių nuodėmių briaunomis; pilni netobulybių ir tyčiomis daromų atleistinųjų nuodėmių, nesistengia jų vengti, nuolat didelio nusikaltimo pavojuje.
Tokie nei kiek nesijaudina, kad savo kalbomis, darbais ar poelgiais piktina jautrias sielas. Jie nesiekia asmeninės tobulybės, nei krikščioniškai suprasto gyvenimo šventumo, nei dangaus.
Kodėl yra labai sunku atsikratyti pilvo riebalų?
Dvasinė sritis pasilieka jiems miglota, neaiški, o kadangi ji skatina mesti bloguosius potraukius bei ydas, susirūpinti sielos švara, Dievo meile ir amžinybe, jie, save pateisindami, pajuokia pamaldžiuosius, žemina ir, jei gali, juos persekioja.
Ir tų dvasinių neūžaugų, kuprelių giminė nėra siaura ar negausi.
METAI – – 3 – Literatūra, kritika, eseistika
Bet pasaulyje gyvena ir taurios, kilnios šventos sielos, kurios yra visiškai atsidavusios Dievui; jos vykdo kasdien Dievo valią tobulai.
Jos jungiasi su Dievu meilėje, ir norėtų toje meilėje augti iki begalybės. Kai kurios jų nėra apdovanotos gausiais išorės turtais, kitos daug kenčia kūno ligų, bet visa savo siela jos myli Dievą, myli labiau už visa.
Nestebėtina tad, kad Dievas pasirenka šias sielas pasauliui ir žmonių bendruomenei atnaujinti. Dievas leidžia joms pažinti Kūrėją nauja patirtimi, padaro jas savo visagalybės įrankiais, duodamas žmogui nepaprastos proto šviesos, neišsemiamo dvasiai džiaugsmo, o kai kada gausiomis dovanomis apdovanoja šventas sielas taip, kad dar begyvendamas žemėje jaučiasi it pradėjęs gyventi danguje.
Galimai glaudesnės vienybės su Dievu pasiekęs žmogus, paskęsta patiriamoje laimėje, jo protas ir valia susižavi, įeina į Viešpaties džiaugsmą, į Dievo paslaptis ir Dievo tiesas.
Tokio žmogaus valia atitinka Dievo valią, jis nori vien to, ko Dievas nori. Ir Dievas šitiems žmonėms teikia, paprastai, gausias dovanas, o kai kuriems net privačius apsireiškimus.
Dievo vienybėje būdami ir Dievo meilėje skendėdami tobuli žmonės pajunta savo sieloje šventosios Dvasios dovanų gausumą bei jų vaisius: meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrumą, maloningumą, gerumą, romumą, meilumą, ištikimybę, kuklumą, susivaldymą, skaistybę 2r.
Šią dvasios sritį geriau pažinti, jos apraiškoms tirti verta nesigailėti nei darbo, nei laiko. Pažinę, kuri yra žmogaus ir kuri Dievo dalis visame tame, pažinę Dievo dovanas, mokėkime tinkamai įvertinti, pasiryždami gerai paruošti savo sielą, kad, visiškai atsiduodami Dievui ir galimai glaudžiau su Juo susivieniję, teiktumėm Dievui didesnę garbę, o sau užtikrintume amžiną pilnos laimės gyvenimą.
Ir Dievo Dvasia judė- jo virš vandenų paviršiaus. Jeremijas rašo, kad žemė tampa beformė ir tuš- dėl to, kad Dievas teisia jos gyventojus dėl jų nedorybių. Todėl yra pagrindo manyti, kad Pradžios knygos eilutėje, kaip yra aprašomas Dievo teismas. Kažkada, praeityje, Dievas buvo užtvindęs vandeniu tiek dangų, tiek že- mę. Rašte aprašomas Nojaus tvanas nėra tas, apie kurį rašo Petras.
Tai yra kelias į laimę, į dangų. Jį pasiekia vien tobulos sielos.
Ir mes, norėdami dangaus, privalome norėti dvasios tobulybės. To laimės kelio privalome laikytis begyvendami čia žemėje. Jokūbo kopėčių riebalai dega laikėsi tūkstančiai kanonizuotų šventųjų ir nesuskaitomos minios teisingųjų, kurie nebuvo Bažnyčios kanonizuoti, bet yra danguje.
Kai kurie didieji šventieji paliko vertingų žinių, kaip jie ėjo ir siekė šventumo, kaip iš savo gyvenimo padarė kelią į laimę. Tarp jų yra šv. Tomas Akvinietis mir. Teresė Avilietė m. Jonas nuo Kryžiaus m. Pasistenkime pažinti tą laimės kelią iš stambiųjų Bažnyčios mokytojų, gyvenusių tiek senesniais, tiek naujausiais amžiais, k.
MEILĖS UGNIS
Garrigau-Lagrange, O. London,The Life of St. Teresa of Jesus Ved. Teresės, IV ed. London m. Kaip numesti svorio vartojant varfariną of the Cross, m.
Westminster, Md. Medžiagos svarstymo eiga yra paimta iš kun. Daug yra pasaulyje taurių, šventų sielų, einančių laimės keliu.
Nelengva joms vadovauti, nelengva ir joms jokūbo kopėčių riebalai dega sau tinkamus dvasios vadovus, dvasinio gyvenimo žinovus, išspręsti dvasiniame gyvenime kylančias abejones ir susidariusius sunkumus. Manau, veikalas bus naudingas kiekvienam, kuris nuoširdžiai siekia tobulybės, kuris rimtai galvoja apie savo išganymą. Pastebėta, kad sunkiais visuomenės suirimo metais, plečiantis neteisybei, kerštui ir visokiam blogiui, pažadina Dievas dosnias sielas, kurios savo doro gyvenimo pavyzdžiu, svariu meilės žodžiu gydo žmonių dvasios žaizdas ir pasiekia asmeninio šventumo.
Tokių dosnių sielų atsiranda kas kart daugiau.
Uploaded by
Joms ir visiems Dievą mylintiems yra skiriama ši knyga. Jų visų tik viena prašau — artimai bendrauti su Dievu maldoje, atminkite joje ir šios knygos autorių.
- Biblija LT KJV PDF | PDF
Matulaitis, MIC.