Keturi viename kūnas yra plonas.

Nuosėdinę storymę sudaro įvairios sudėties sluoksniai, daugiausia smiltainio ir smėlio , molio , klinties, dolomito, mergelio, kreidos, gravelito, konglomerato ir kitokių uolienų. Povandeninių vulkaninių kūgių virtinės Pacifike sudaro taip pat Centrinius Polinezijos Sporadus, Tubuajo salas, Maršalo salas ir kt.

Kontinentinė žemyninė pluta[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Ši pluta yra didelio storio. Kontinentinėse lygumose — platformose, plutos storis yra 35—45 km, o kalnynuose storis šokteli net iki 55—70 km.

Didžiausias kontinentinės plutos storis ar e cigai padeda numesti svorio Himalajuose bei Anduose — 70—75 km. Skiriama ir subkontinentinė pluta, būdinga salų lankams KurilųAleutų ir kt.

Artima kontinentinei plutai, tačiau yra kur kas plonesnė 20—30 km. Būdingas bruožas keturi viename kūnas yra plonas tankių sluoksnių atskyrimo nepakankamumas neaiškumas. Kontinentinės Žemyninės plutos sandara[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Žemyninės plutos apačioje irgi driekiasi bazaltinis sluoksnistik dvigubai storesnis negu po vandenynais.

Po bazaltiniu sluoksniu po Moho paviršiumi dažnai aptinkama eklogitų. Granitinės plutos apatinę dalį dažniausiai sudaro tikri granitaivirš jų būna amfibolitiniai gneisaio dar aukščiau — žalieji skalūnai. Bendras žemynų granitinės plutos storis maždaug lygus bazaltiniai plutai — apie 20 km. Kai kur nuosėdinių uolienų dangos nėra ir granitinės plutos paviršius yra atidengtas. Nemažuose žemynų plotuose ant granitinės arba nuosėdinės plutos vėl slūgso iki 1—2 km storio bazaltų danga, — tai žemynų plutos savotiškos inversijos.

Žemės pluta skiriasi nuo branduolio ir mantijos savita kristaline medžiagos agregatine būsena. Ji sudaryta iš natūralių junginių — mineralųkurie savo ruožtu jungiasi į mineralų bendrijas — uolienas. Yra atpažinta daugiau nei 2 mineralų, bet uolienas sudaro ne daugiau kaip mineralų deriniai. Iš jų 40 gausūs. Deguonis — gausiausias litosferos elementas — susijungia su siliciumetalais ir kitais elementais, sudarydamas įvairiausius oksidus. Gausiausią mineralų grupę sudaro silikatai — silicio ir deguonies junginiai keturi viename kūnas yra plonas kaliunatriukalciumagniu ir geležimi.

Labai dažnai dalį silicio pakeičia aliuminis — susidaro aliumosilikatai. Aliumosilikatų grupėje svarbiausi yra feldšpatai : kalio feldšpatas — ortoklazasnatrio — albitaskalcio — anortitas.

Jiems artimi yra feldšpatidaiturintys mažiau silicio rūgšties: kalio feldšpatidas — leucitasnatrio — nefelinas. Iš kitų aliumosilikatų galima paminėti piroksenus pav. Iš kitų paminėtinas opalas amorfinis silicio hidroksidashematitasmagnetitaslimonitaskorundas.

Kitas dar gausokas grupes sudaro sulfidai piritasmarkazitaschalkopiritasgalenitaskarbonatai kalcitasmagnezitasdolomitassideritasfosfatai apatitashologenidai halitasfluoridas. Pagrindinis jos komponentas yra silicio dioksidas. Žemyninė ir vandenyninė Žemės pluta Kontinentinės Žemyninės plutos įvairovė[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Dažniausiai žemyną sudaro viena pirmykštė platforma, prie kurios vėliau prisišliejo poleozojinė platformao pagaliau ir orogenas — jaunų kalnų ruožas.

Nenormalūs šiuo atžvilgiu tik du žemynai: Afrika ir Azija. Afrika beveik ištisai sudaryta iš pirmykštės platformos; rytinėje dalyje sulaužyta ir virtusi orogenu. Tuo tarpu Azija apima net septynias nedideles pirmykštes platformas, kurias jungia paleozojinės platformos; čia kalnų ruožai tęsiasi ne pakraščiu, kaip normaliuose žemynuose, o viduriu.

Pietiniai žemynai daugiausiai susidarę iš pirmykščių platformų, šiauriniai žemynai įvairesni - juose pirmykštės platformos užima daug mažesnį plotą.

Didelę jų dalį užima Arabijos ir Indostano pusiasaliai — pietinių žemynų atplaišos, prisišliejusios prie Azijos. Azija yra intensyviausiai tebeaugantis žemynas. Nevienodą žemynų tektoninę sandarą iš dalies atspindi ir orografinės žemynų dalys.

Žemumos esančios žemiau jūros lygio, vadinamos depresijomis. Visuose žemynuose išskyrus Anktartidą nevienodi aukščiai yra litosferos plokščių judėjimo atspindys.

• Kontinentinė žemyninė pluta[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Ši pluta yra didelio storio.
• Plaštaka – Vikipedija
• Žemės pluta – Vikipedija
• Svorio kritimas apatinės nugaros riebalų srityje

Judėdami litosferos blokai išlankstė paviršių ir kartu sukūrė įvairias žemynų žemės plutos atmainas. Žemynų žemės pluta skirstoma į: a Pirmykštes prekambrines platformas; b paleozojines platformas; c kalnodarines sritis — orogenus.

Naršymo meniu

Pastarosiose srityse kalnai iškyla arba geosinklinoje iš pereinamosios litosferosarba susidaro sulaužytų platformų vietoje.

Pirmykštės prekambrinės platformos[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Didelę žemynų dalį užima seniausi granitinės žemės plutos sustorėjimai, susidarę archėjaus ir proterozojaus erose — prieš milijardus metų.

Tai pirmykštės platformos — žemynų branduoliai. Jos turi granitinį metamorfizuotą pamatą, kuriame matomos kelis kartus vykusios raukšlėdaros, kalnodarosmagmos įsiterpimų žymės. Po šių audringų laikotarpių, vykusių prieš milijardus metų, žemės pluta atrodė kaip dabar Indonezijojetaigi dar nebuvo susikonsolidavusi.

Tik po to, kai iškilę kalnai suiro, susiformavo tvirtas pamatas, ant kurio vėliau klostėsi nuosėdinė platformų danga. Ant tokios pirmykštės platformos dabar yra Lietuvakurios kristaliniame metamorfiniame pamate irgi matoma raukšlių, nusitęsiančių submeridianine kryptimi: Rytų Lietuvoje senesnių, Vakarų — jaunesnių.

Paleozojinės platformos[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Nemažą žemynų ploto dalį užima jaunesnė pluta, susiraukšlėjusi ir susikonsolidavusi poleozojaus eroje.

Žemės pluta

Čia raukšlėdara, vulkanizmaskalnodara vyko du kartus wii u svorio netekimas paleozojaus pradžioje prieš 0,4 mlrd. Tuo metu iškilę kalnynai vėliau nuiro, raukšlinis pamatas stabilizavosi, ant jo susiklostė mezozojaus ir kainozojaus erose susidariusi nuosėdinė danga.

Taip susiformavo jaunesnės paleozojinės platformos. Jos dabar yra judresnės už pirmykštes, prekambrines, turi daugiau iškilusių neaukštų luistinių kalnų. Kalnodarinė orogeninė sritis[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Kitas žemynų dalis sudaro dar nebaigusi konsoliduotis žemės pluta.

Vienur ji susiraukšlėjusi mezozojuje prieš mln. Vidinės jėgos, formuodamos šiuos kalnus bei duburius, kai kur sulaužė ir platformų pakraščius. Sulaužytos prekambrinės Šiaurės Amerikos platformos pakraštyje iškilo Uolinių kalnų ir Kolorado plynaukštė.

Tektoniniams procesams sulaužius paleozojinės Kazachstano platformos pakraštį, iškilo Altajaus ir Tian šanio kalnynai. Afrikojeiškilus didžiulio skliauto pavidalo rytinei pirmykštės platformos daliai ir įsmukus to skliauto viduriui, susidarė Rytų Afrikos ir Etiopijos kalnai. Šios kitados konsoliduotos žemės plutos dalys vėl tapo judresnės.

Okeaninė vandenyninė pluta[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Okeaninė pluta sudaryta daugiausia iš bazalto. Granito — gneisinio sluoksnio čia nėra.

Šios plutos storis ženkliai skiriasi nuo kontinentinės — jis mažesnis ir siekia 5—12 km. Pagal plokščių tektonikos teoriją, o okeaninė pluta formuojasi okeaniniuose vidurio gūbriuose taip vadinamose spredingo zonose.

Subdukcijos zonose okeaninė pluta lydosi ir tampa mantijos dalimi. Dėl subdukcijos dabartinė okeaninė pluta yra palyginti jauna seniausia sutinkama juros periodo. Šio tipo plutos storis siekia 4 km, vietomis 40 km. Bendra tendencija — kuo senesnė pluta tuo ji storesnė. Skiriama, subokeaninė pluta ji, būdinga pareinamosioms zonoms ir aptinkama pakraštinių vidinių jūrų giliavandenėse įdubose ViduržemioJuodojiOchotskoKaspijos jūros.

Bendras šios plutos storis 10—25 km, yra didelė 4—10 km arba netgi 15—20 km nuosėdinių uolienų storymė. Ties Moho paviršiumi pasirodo peridotitųpiroksenitų, iš kurių sudaryta viršutinė mantijos dalis.

1. Riešakauliai[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Riešakauliai lot.
2. Svorio netekimas per šlapimą
3. Šlapimo susilaikymas ir svorio kritimas

Bazaltinę vandenynų plutą iš viršaus dengia tik plonas purių nuosėdų sluoksnis. Atvirame vandenyne ne storesnis kaip 0,4—1,0 km. Tik vandenynų pakraščiuose nuosėdų danga yra kelis kartus, o kartais ir dešimteriopai storesnė.

Okeaninės vandenyninės keturi viename kūnas yra plonas įvairovė[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Vandenynų dugno pluta susidarė mezozojaus arba kainozojaus erose.

Skiriamos atsparios sritys — okeaninės vandenyninės platformos, kurioms būdingas gylis — apie m.

Šelfai iki m gylio yra normalūs žemynų tęsiniai, kuriuos apsėmė jūros, pasibaigus senoviniam apledėjimui. Jų dugne dar aiškiai matyti kitados upių išgraužti slėniai, ledynų palikti kalvagūbriai ir kitokios sausumos reljefo formos.

Ant tokių šelfų yra BaltijosŠiaurėsBarenco ir kitos jūros. Palei Rytų Aziją jūrų dugno formavimosi sąlygos buvo sudėtingesnės. Pavyzdžiui, Ochotsko jūros duburys trilypis. Didelės šios jūros dalies gylis iki m — tai normalus šelfas. Visoje vidurinėje dalyje dugnas staiga nusileidžia į m gylį, nors jame dar irgi matomos kitados sausuma tekėjusių upių slėnių žymės.

Spėjama, kad tai yra nugrimzdę šelfai — nugramzdinti buvusio kontinento žemyno pakraščiai. Čia, storai kontinentinei žemyninei plutai panirus giliai į mantiją, plutos apačia lydosi ir plonėja, netenka kontinentinės žemyninės plutos bruožų, ji virsta Okeanine vandenynine pluta. Didžiausius plotus vandenynų dugne užima platūs apie 1 — 2 tūkstančius km pločio kalnuoti ruožai, nutįsę vandenynų viduriu dešimtimis tūkstančių kilometrų.

Tai vientisa vandenynų vidurio kalnagūbrių sistema, kurios ilgis 45 km. Vandenynų vidurio kalnagūbriai iškyla virš gretimų okeaninių vandenyninių platformų apie km.

Vulkaniniai kūgiai, išaugę ant kalnagūbrių keterų, vietomis išnyra virš vandens lygio. Toki iškilimai sudaro salas. Vandenynų dugne yra ir kita rūšis kalnų — tai vulkaniniai kalnai. Jų kūgių virtinės nusitęsia per — km. Įspūdingiausias vulkaninių kalnų kūrinys — tai Pacifiko vakarų kalnagūbris, anksčiau vadintas Imperatoriaus kalnais, kurių tolesnį tęsinį sudaro Havajų salynas.

Prasidėjęs į pietus nuo Kamčiatkos pusiasalio ir Aleutų salyno sandūros, šis kalnagūbris km tęsiasi į pietus, pamažėliais krypdamas į pietryčius.

Staigiau ta pačia linkme pasukęs, jau Havajų vardu vadinamas, jis nutįsta dar km. Povandeninių vulkaninių kūgių virtinės Pacifike sudaro taip pat Centrinius Polinezijos Sporadus, Tubuajo salas, Maršalo salas ir kt. Indijos vandenyne šiam tipui priklauso Meldyvų, taip pat Maskarenų salynai. Tropikų vandenyse vulkaninių kūgių viršūnės yra aplipusios koralų kolonijomis, todėl šie salynai dažniausiai koraliniai.

Dar viena povandeninių kalnų grupė — tai luistiniai horstų kalnagūbriai jie yra siauri vos — km pločiostačių šlaitų ir plokščių keterų gūbriai. Nustatyta, kad į viršų išslėgti okeaninės vandenyninės litosferos luistai, apjuosti giliųjų lūžių.

Šiam tipui priklauso meridianinis Rytų Indijos kalnagūbris, susijungęs su Australijos — Antarktidos kalnagūbriu, Banginių kalnagūbris Pietų Atlanto vandenyne, Naskos kalnagūbris Pietryčių Pacifike, taip pat Mendelejevo kalnagūbris Arkties vandenyne. Jie rodo, kad litosfera slegiama iš šonų, - taigi susidarę analogiškai kaip sausumos luistiniai kalnai. Vandenyno vidurio kalnagūbrių reljefo ypatybės[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Jų viduriu tęsiasi išilginiai kloniai, abipus juosiami bazaltinės plutos gūbrių, statesniais šlaitais nusileidžiančių į klonius.