Bambos lazdele degantys riebalų magnetai.
Tai yra rimtas klausimas. Taigi tai reikia amato moksl, arba bdo kuriuo tu kak gamini paaikinim, tyrinjim.
Kambario tebuvo tik tuščios sienos ir viską reikėjo pradėti maždaug nuo nulio. Tik knygų, indus ir amerikoniškus džinsus į naująjį butą atsivežiau. Daugiau, galima sakyti, nieko ir neturėjau. Bet pamažėle prasigyvenau ir tiek, kad štai turiu jau dviratį, kuris rusų tvistas degina riebalus naujas bambos lazdele degantys riebalų magnetai, bet susiremontuosiu, atsivaręs į virtuvėlę.
Strypą rėmui sujunti rasti nesunku, gelžgalių, ir visokių statybinių atliekų, mėtosi daug kur. Ogi ir tas strypas, kuriuo duris ramsčiau tiks, tebeguli kieme dulkėm apsinešęs, tad jį ir nutariau panaudoti. Pasiėmiau nuo žemės, niekieno nenuspirtą, niekam nenaudingą, bet štai ir pravers. Jo storis kaip tik, pabandžiau, lenda į rėmą, tik per ilgas, reikia sutrumpinti. Tai paprasta padaryti. Nusikabinau nuo sienos metalo pjūkliuką ir atsipjausiu strypo tiek, kiek jo užteks rėmui sujungti.
Lietuvių kalbą išmoksta tik gabūs. Nei šio žodžio kilmės nežinau, kaip ir kitų kalbos įdomybių. Tiek težinau kad įrankis, daiktas, iš kur atkeliauja, iš ten ir savo pavadinimą atsineša. Šis medinis įrenginys vaikams minimas aštuonioliktojo amžiaus dvarų inventoriaus aprašymuose. Nežinia, ar tie bėgūnai kur nors Buities muziejuje? Gal daikto vardas ir patį daiktą pergyveno. Bandžiau įsivaizduoti kaip jie atrodė: uždaras gardelis su ratukais, jame mažas vaikas, ir važinėjasi po kambarį su tuo bėgūnu kur nori, bet niekur ir nepabėgdamas.
Bet kiek čia tos mano fantazijos, ji menka, kaip ir viskas, kas mano; išskyrus lobį, manau, neatspėjau kokie tie bėgūnai buvo. Visokio darbo pabaiga duoda pasitenkinimą, ir taip kiekvienąkart, kokį jį benuveikčiau, net ir kai grindis išsimazgoju. Tuoj atsipjausiu strypo maždaug sprindį, ir rėmo sujungimui ilgis bus kaip tik. Pjūkliukas gerai ima, iškart išsipjovė siauras griovelis, ėmė kristi baltos metalo dulkės.
Gelžgalys senas, surūdijęs, o vos prapjovus — baltas baltas kaip sidabras, kas gražu ir stebina, kad geležies vidus per metų metus nesugedo, tik paviršius.
Pamanytum, tai naujas, neseniai išlydytas, bet paviršius rodo ilgą jo amžių — strypas aprūdijęs, randuotas, palenktas galuose, daug rankų ir apyvartos matęs. Tikrai gražu žiūrėti, kai kokią nors seną, rudą, suplyšusį rakandą perpjauni, ir jo geležinis vidus atsiveria baltut baltutėlis, lyg taurųjį sidabrą randi po rūdimis. Tai va, meilingiausioji lemties deive Lakšme! Vos prapjoviau strype nediduką, negilų griovelį — Tokios spalvos, kaip aukso!
Aš nustebau. Nesupratau, kaip tai gali būti. Prapjoviau baltos geležies paviršių, biro baltos metalo pjuvenos, ir tuoj pat pasirodo, kad toliau to strypo vidurys yra geltonas!? Ir kas labiausiai netikėta — tas geltonasis strypo turinys nestabilus, pjaunant juda. Tuoj pat ir atsikvošėjau — tai ne monolitinis, ne vientiso metalo strypas, bet vamzdis, kurio viduryje, dovanokit, dovanokit, ar tik ne auksas!
Mažų mažiausiai — geltonoji bronza. Labai susijaudinau. Azarto pagautas, aš įnirtingai pradėjau tą vamzdį pjauti brūžyti toliau. Jo geltonumas buvo nesibaigiantis. Pjūkliukas į tą geltonumą skverbėsi lengvai. Metalo drožlės ir toliau biro geltonos.
Tas geltonasis vamzdžio turinys pjaunant vis pastebimiau krutėjo judėjo. Jau supratau, kad vamzdžio vidutyje yra ne kas kita, o skrituliai, ir ne bet kokie, o monetos! Nutariau vamzdį pjauti ne ištisai kiaurai, o vien aplinkui jį. Spaustuvėlį atleidžiau, ir vamzdį jame vis pasukdamas ir vėl suspausdamas, apipjoviau vamzdį aplink ir jo galas nukrito, trinktelėjo ant grindų, ir iškrito iš jo Aš stvėriau ją, pakėliau prie akių, ir matau, kad tai auksinė caro laikų moneta!!!
Dešimties rublių. Sviedęs pjūkliuką, griebiau tą nukritusį vamzdžio galą, žiūriu — jame yra ir daugiau tokių monetų. Svorio metimo stalas nekvėptelėjęs, vamzdį pradėjau kratyti ir iš jo viena po kitos, lėtai ėmė kristi byrėti ant grindų monetos, vis daugiau ir daugiau, ir vis tokios pačios — auksinės!
Vamzdis jų buvo pilnas! Argi aš apstulbau. Aš nustėrau, aš vos nenumiriau iš nustebimo ir laimės. Visos monetos tikrai originalios, tikrai auksinės, kokių matydavau paveiksliukuose, jeigu konkrečiau, tai ir muziejuje tikroviškų.
Dar ir kitas vamzdžio galas geltonuoja, ir tas bus pilnas, nes sunkus. Jis netgi daug ilgesnis už tą, kurį nupjoviau. Visas vamzdis pilnutėlis aukso, senoviškų aukso monetų! O Viešpatie Jėzau! Už ką tu mane šitaip apdovanoji! Aš greit, pirštus nusibalnodamas, išėmiau vamzdį iš spaustuvo, paverčiau žemyn Bambos lazdele degantys riebalų magnetai reikėjo papurtyti.
- Europos Sąjungos C /
- Vilkai, gamta ir imintis
- Haris Poteris ir Mirties Relikvijos - edukatoriai.lt
- Fabijoniškių g.
Į vamzdį jos buvo sukrautos standžiai. Pribyrėjo ant grindų kaip aukso lietaus gražuolei Danajai. Grindys raudonos, auksas geltonai žvilga puikiu savo gražių monetų pavidalu — juk tai lobis kaip pasakoje. Atsiklaupęs jas pažarsčiau, vieną net krimstelėjau ekstazės apimtas. Visos vienodos, matau tik išleidimo metai skiriasi. Bet didumo visos tokio paties, visos po dešimt rublių, kas irgi ant kiekvienos užrašyta.
Nenusakomas jausmas. Nežinojau ką daryti. Atsisėdau ant kėdės, kuri, sena, nuzilinta, nuolat prie virtuvinio staliuko laukia kad kas nors į ją atsisėstų. Beje, vienintelė. Likusieji sėdėjimo baldai buvo taburetės, jų viena trikojė, jau labai klibanti, amžių baigianti. Mintys žaibu šokinėja, bet akys niekur nenusisuka nuo lobio.
Pirmoji mintis kaip tik ir buvo ta, kad dabar turėsiu geras taburetes, nesiūbuojančias ir naujas. Šoko veikiamas nuo kėdės peršokau ir atsisėdau ant tos klibančios taburetės, bet tuoj gaivališkai pašokau ir nuo jos ir išgėriau stiklinę vandens, jauduliui ir gaisrui širdyje apraminti. Išmaukęs dideliais gurkšniais vandenį, kad net per kraštus nubėgo, žlegtelėjau vėl ant taburetės.
Greitoje minčių tėkmėje kažkodėl šį svetimžodį prisiminiau, bet jau neprisiminkime, Jonai, tokių gėdų. Atsistojau, ir ėmiau sukti ratą aplink monetas, lyg sveikos nuovokos netekęs. Nuspyriau sukežusią taburetę, tarsi kažkuo trukdančią lobiui, ir suklupau. Parymau, sau ant pėdų atsisėdęs. Prie monetų, kaip prie dykumoje šaltinio. Prie to, prie kurio sėdinčiam Jėzui mergina vandens pasėmė ir davė atsigerti. Jų šitiek daug!
Tiek daug, kad net per daug, sakė atsirandanti manyje baimė. Nesuprantama baimė šalia suprantamo begalinio džiaugsmo.
Tiek monetų į jokią piniginę nesusidėčiau, reiktų maišelio, prie diržo pakabinamo. Ką man su šia laime daryti, su neapsakoma, baugia laime, kuri štai ant grindų lyg raudonos, degančios žarijos ir delsti su jomis negalima, klausinėjo manęs mano paties išsigandusios akys, matydamos pabirusį lobį, iš dangaus man neturtėliui nukritusį? Nežinia, gal dar ir vamzdyje monetų liko, ne visos iškrito.
Bet tai patikrinsiu vėliau. Žvilgtelėjus spindėjimo nesimato, jame tik tamsa. Ką daryti, tai pirmiausia reikia užsirakinti duris, pamaniau, ir pašokau jas užsirakinti. Šiaip rakindavau jas tik išeidamas, kaip ir visuose bendrabučiuose, bet kai namuose pažiro nenumatyto aukso, savisaugos instinktas paliepė kuo greičiau nuo išorinio pasaulio atsiriboti.
Bet kas, kad ir ūkvedys, gali tuoj įeiti ir pamatys, ką turiu, kuo patikėti negalėtų, bet tikrai milicijai praneštų, jeigu ir jam neduočiau.
Ir naiviausiam aišku, kad šitokį lobį turėti yra labai pavojinga. Mano protas, nors kuprotas, tai suvokė. Juk pirmiausia aš privalau ne duris užsisklęsti, o atiduoti lobį valstybei. Tas tai buvo aišku ir prote, ir nuovokoje, bet viršų paėmė žaibiško praturtėjimo stebuklas, ir apie lobio pridavimą net nepamąsčiau.
Užsirakinau duris abiem rakto pasukimais, ir net palikau spynoje jį neištrauktą. Šitokiu atveju iš lauko pusės ir raktą bambos lazdele degantys riebalų magnetai nebūtų galima durų atsirakinti. Tai štai kokių stebuklų būna! Gelžgalys, kuriuo kiemo vartus ramsčiau, kuriuo iki manęs daugybę metų kiti ramstė, kurį numečiau kiemo kampan kaip nieko vertą, buvo pilnas auksinių monetų. Ir tai buvo ne gelžgalys, o pilnaviduris vamzdis.
Neįtikėtina brangenybė, kurios šitiek metų niekas neįtarė. Net storos medinės vartų durys vos neprakiuro nuo ramstymo šiuo strypu, tai tiek laiko jis kiekvienam praeinančiam ir pravažiuojančiam po kojomis mėtėsi — aprūdijęs gelžgalys su auksiniais viduriais. Ir kas sugalvojo monetas taip sumaniai jame paslėpti? Ir nepasinaudojo jomis.
Per sunku mano fantazijai įsivaizduoti tą praeities turtuolį, nelaimingąjį, šitaip skaudžiai praradusį savo turtą, gal viso savo gyvenimo, ilgo ir kantraus taupymo turtą, kai sau neleisdavo nei skaniau pavalgyti, nei apsirengti, o tik taupė ir kaupė.
Šie klausimai mažai jaudino, bet vis dėlto buvo gaila to žmogaus nelaimės, kurio auksas man atiteko. Rodos, grąžinčiau jam monetas, o jis man duotų pakankamų radybų.
Dabar svarbu kitkas. Kaip su jomis, spindinčiomis brangiosiomis elgtis? Juk tai tikrai karštos žarijos, kurios degins rankas ir ramybę, kad f x victoria svorio kritimas kur jas bepadėsiu. Pirma mintis buvo laikinai sudėti į arbatinį, aprūkusį, ant dujinės viryklės neįtartinai stūksantį. Ši mintis blykstelėjo todėl, kad arbatinyje nuolatos laikiau sidabrinę monetą, penkių litų.
Buvau girdėjęs, kas sidabras nenaudingas bakterijas naikina, todėl ir mirko arbatinyje ta moneta. Ir kiti, šitaip darydavo. Sidabras, ypač estetiška moneta iš jo, turi kažkokio nenusakomo taurumo, teikia pasigėrėjimo, juntamo žavesio, todėl ir arbatinis, ir vanduo arbatai bambos lazdele degantys riebalų magnetai kavai tuo pačiu kažkuo pilnesnis, elegancija papildytas, kai jo piliesi ir geri.
Vamzdyje monetos prabuvo šimtmečius, o spindi lyg vakar sudėtos. Tai stebuklingas tas auksas! Negestų ir vandenyje, niekur negenda. Bet ir tai minties tik blyksnis, o ne reikalo išsprendimas.
Sprendimas neišsprendžiamas, nors ir džiugus spręsti, kokio apmąstyti dar niekad nesitaikė. Nebūtų nė prisisapnavę, kad aukso turėsiu. Šitiek aukso monetų! Patikėti neįmanoma. Aš atsitokėjęs surinkau jas į rankas — pilnutėlės rieškutės ir dar netelpa! Siaubingas turtas, kuriuo atsidžiaugti neturiu nė jėgų. Džiaugsmas pramaišiui su baime, nors baimė maža. Viską užgožia laimės jausmas kad aš praturtėjau, kaip kunigaikštis ar grafas Montekristas, ar kaip dvarininkas tame amžiuje, kai šios monetos cirkuliavo ponų kišenėse ir sekreteruose.
Baimės čia tiek, kad, pagal baudžiamąjį kodeksą, privalau jas atiduoti valstybei. Valstybei, kurios neturime, nes esame vadinamojoje Tarybų Sąjungoje. Žinau iš bendro išsilavinimo, kad jei priduosiu valdžiai, man už tai atseikės ketvirtadalį rasto lobio. Dar ir tai nežinia ar tikslu, dar nežinia kaip būtų iš tikrųjų. Gal nė to ketvirčio negaučiau, kurį paskaičiuotų kokiu nors valdišku, nevertu kursu, kad nė padoraus buto nenusipirkčiau, spėlioju.
Kas ten žino kaip būtų, bet minties lobį priduoti nė neprileidžiu. Reikia jį slėpti ir realizuoti kaip pasiseks, juodojoje rinkoje, bet kokioje, kuri saugi. Žodžiu, kaip pasitaikys. Juk auksas jokiais laikais neprapuola, jo vertė nedingo nuo Sardų karaliaus Krezo laikų, pradėjusio monetų kaldinimo istoriją, Herodotas kurią aprašo.
Bet tarybinėje santvarkoje kontrolė visur tokia, kad ir slapstyti auksą bus sunku, ne tik realizuoti, todėl galvą reikia palaužyti labai atsakingai kaip saugiai paslėpti, o apie realizaciją galvoti kol kas ankstoka. Kaip nors.
Yra visokių kermošių, visokių spekuliantų, turtingai gyvenančiųjų. Vis po monetą, po monetą rasiu kam parduoti, ir šitaip įsigyvensiu, kad nei rūpesčių, nei problemų neliks, bent materialinių. Mašinėlę ir butą tai tikrai nusipirksiu, šis reikalas jau garantuotas. Nežinau kas bus, bet vienaip ar kitaip išeitį rasiu, su monetomis atsisveikinti jokiu būdu neketinu.
Tegul gyvena jos šalia manęs, kad ir nepanaudojamos. Gal vis dėlto bus ir tokių laikų, ir tokių galimybių, kai jos išves mane iš vargo kelio, dariau išvadas. Tačiau, Dievulėliau, kur jas paslėpti?
Negi vėl į tokį patį vamzdį sukišti ir numesti jį savo rūsyje? Aš paėmiau pasižiūrėti vamzdį, kuriame jos buvo. Abu vamzdžio galai užkimšti taip pat metalu, tokiu pačiu kaip visas strypas, metaliniais kaiščiais, ir jie taip užakę, taip lygiai ir tiksliai užkišta, kad galai atrodo kaip natūraliai nupjauti, strypas atrodė kaip vientisa monolitinė geležis, nieko negalinti sudominti. Nebent tokį šaltkalvį kaip aš, kurį štai ir sudomino, kuriam nusišypsojo šitokia neregėta laimė, begalės praeivių pražiopsota.
Praeityje ir geležis buvo brangi, bet va, tas strypas, lyg Dievui padedant, išgyveno visus karus ir negandas niekam nereikalingas iki manęs, iki metų. Kažin, kiek metų kalėjimo gaučiau, jei sugautų, kad lobį radau, bet valdžiai jo neatiduodu? Nemanau, kad daug. Gal išvis kalėjimu nenubaustų, tik visą lobį atimtų, ir viskas. Negaučiau nė šilingo už jį, nė kapeikos. Dar ir iš tarnybinio bendrabučio išmestų už bambos lazdele degantys riebalų magnetai tarybiniam piliečiui nederamą nusižengimą.
Bet visais atvejais lobis bus mano. Čia tik pasvarstymai, nuogąstavimai, o reikia ne fantazuoti, bet kuo greičiau rasti jam slėptuvę. Tokią, kurioje monetoms butų saugiau, negu užantyje, negu arbatinyje. Jos spindi atvirai pažertos ant virtuvės stalo, kur jas supyliau į netvarkingą krūvą ir plačiai ją išžarsčiau — gėrėjimuisi, pasidžiaugimui, blaiviam įsisąmonimui, kad lobis realus, o ne vizija, ar sapnas.
Bet padėk man, viešpatie Jėzau, padėk mano menkai galvelei slėptuvę rasti, kas beveik neįmanoma, g kūno svorio kritimas gyvenu bendrabučio kambarėlyje, kuris kaip praeinamasis kiemas.
Užeina, kas netingi, kas tik laiko turi. Draugų pas mane tankiai renkasi, kartais net būriais, sueina kaip į kokį seminarą. Kartais net kokią nors peleninę pavagia, bet tai tik labai retais retsykiais.
Taip retai, kad nieko konkretaus jau nė neprisiminčiau.
Daugiau jokios privačios erdvės neturiu, tai kur slėpti? Ir tą vienintelę privačią erdvę, mano kambarėlį, pastebėjau, KGB atsirakinėja, kai nebūnu namie kaip ir šiomis dienomis metais, patikėkite. Tai kaip toliau su tuo auksu? Monetas aš vėl surinkau į rieškutes, ir bambos lazdele degantys riebalų magnetai sau prie nosies, lyg norėdamas pauostyti, kuo auksas kvepia. Paskui visas, aukštai iškėlęs, pabėriau ant stalo, norėdamas išgirsti kaip jos skamba.
Skambesys, graži muzika. Nusiraminęs pradėjau skaičiuoti kiek šių auksinių pinigėlių yra. Sudedu dešimt monetų į stulpelį vieną ant kitos, tada vėl dešimt į stulpelį, ir šitaip sudėjau net dešimt stulpų.
Gražiai briaunoti, negaliu nei atsigėrėti, nei atsistebėti. Štai, vadinasi, turiu visą šimtą aukso monetų! Loana svorio netekimas viena daugiau ir nei viena mažiau. Kiekviena jų verta gal tūkstančio rublių, gal dviejų, sužinosiu. Atsilošiau kėdėje ir ėmiau vos ne balsu šypsotis žvelgdamas į lobį, kurį štai realiai matau kad aš jį turiu, kaip apkabintą nuogą mergaitę.
Visiškai nuogą. Kai ją turi, irgi jokiu būdu negali suabejoti, kad neturi, nes džiaugsmas būna begalinis, ir abejonių nelieka, išskyrus nebent tik vieną. Bet ir ta išsipildo. Uždengiau aliuminiu puodo dangčiu ir padėjau lyg rūgpienį į lentyną. Pajutau, kad dubuo nemažai sveria, tai ne rūgpienis.
Taip ir atrodys — tame dubenyje ne kas kita, o rūgpienis. Daugiau išmonės neturėjau. Kaip tik šitaip rūgpienį ir laikydavau. Pirkdavausi turgelyje pieno, ir kiek jo neišgerdavau, tame dubenyje susiraugindavau.
Lentynų spinta, to mano buto, buvo sienoje, įleista giliai, nes sienos storos, kaip ir visų senovinių mūrų. Pačios lentynos irgi iš labai storų ir plačių lentų. Spinta užsidaro dvejomis durelėmis, jos užkabinamos kabliuku. Uždariau, ir užkabinau. Aliuminio dangtis, kuriuo uždengiau monetas, susilankstęs, vietomis suodinas, jo auselėje įkištas vyno butelio kamštis, kad būtų už ko paimti kai dangtis įkaitęs.
Nieks neįtartų net ir dureles atidaręs, kad po tokiu sulankstytu dangčiu yra auksas ar ko nors vertingo. Tai ir buvo pirmoji mano slėptuvė. Bet argi tai slėptuvė, pagalvojus sveiku protu. Auksas saugomas storuose seifuose, užkasamas žemėje, užmūrijamas.
Bet apie tai dabar jau ramiau ir neskubėdamas pagalvosiu, o kol kas geriau vis tiek nėra kur padėti, kaip tik ten lentynoje.
Vilkai, gamta ir imintis
Neiškentęs, dar išsitraukiau, dangtį pakėlęs, vieną monetą, dar pasižiūrėti. Kai negali turtu niekaip kitaip pasinaudoti, tai nors akims džiaugsmo duosiu, negana, kad siela ir taip džiaugiasi, kai žinau ką radau, ką turiu. Baimė ir atsargumas buvo jau tokie, kad dangtį padėjau ant paminkštintos kėdės, lentynoje nedėjau, nes šalia buvo ir daugiau indų, tad svorio metimas kenmore būčiau juos kliudęs, būtų barkštelėję.
Šastelėjau girgždančion kėdėn, dar ir stalinę lempą užsižiebiau, kuri šviesi — net dvi lemputės po gaubtu, abi net po šimtą vatų. Ką mėgstu, tai stiprią šviesą. Džiaugsmo šviesa teikia! Bendrabutyje gyvenant už elektrą mokėti nereikia, tai mano liustre palubėje lemputės net po pusantro šimto vatų. Kai sužiebiu vakarais visas savo šviesas, tai šviesu kaip caro rūmuose, spindi visas kambario plotas aplink kaip tūkstantis žvakių. Tikrai kažkiek džiugesio duoda didelė, skaisti šviesa.
Net sienos kitokios, net jos kuklų pasitenkinimą teikia, kai ryškūs spinduliai ant jų deginančiai krenta, gražiai išryškindami tai, kas estetiško ant jų pakabinta. Sakykim, bronza blizgantis Jono Basanavičiaus bareljefas, jaunystės idealizmo patriarchas, puošiantis sieną matomiausioje vietoje, pagrindinis mano kuklaus interjero akcentas, kuris nors kreipdavo užeinančiųjų akis, bet užkliūti, niekam neužkliuvo.
Plaketė taip meistriškai nulieta ir nuspalvinta, kad neįtarsi ją esant iš paprasčiausio gipso. Jį pirkau, žinoma, ne parduotuvėje. Privačiai privatūs menininkai bareljefus gamindavo ir pardavinėjo, tuo nemažai užsidirbdami. Sovietų metais patriotizmo kažin ar ne daugiau širdyse buvo, negu dabar. Gipsinį turėjau pasikabinęs dar ir Kristų, taip pat privataus darbo, ir daugelis apsilankančiųjų šiomis puošmenomis pasigėrėdavo, o ne peikdavo ar kritikuodavo.
Tais laikais, kai monetas radau, turėjau dar ir Kražių skerdynių medalį, tokį pat didelį kaip Basanavičiaus plaketė, ir bambos lazdele degantys riebalų magnetai netgi bronzinis. Tačiau bijojau ant sienos jį kabinti, laikiau sekcijoje už uždarų durų. Buvo meniškas, skulptoriaus Antano Vivulskio sukurtas, kurio to paties ir Trys kryžiai stūkso virš senojo čerpinio mūsų Vilniaus. Bet ir iš prieblandos gali malonumą sau pasidaryti.
Tik reikia turėti patinkančią stalinę lempą ant rašomojo stalo, nors kiek archaiško, kuo jau galėjau, juokais sakant, pasigirti. Stalą turėjau seną, bet buvo toks apsilupęs, kad visas rankoves prasidraskydavau ant jo remdamasis.
Jo viršus fanerinis, ta fanera kraštuose atlūžinėjusi, ir tik tada rankoves baigiau plėšyti, kai ant stalviršio pasitiesiau celiuliozinį permatomą stiklą, po kuriuo ir nuotraukų pasikišdavau — panelių nuogais papais, ir sentencijų, geriausias būdas numesti svorį straipsnis kito, ką būdavo malonu kaskart perskaityti prie stalo atsisėdus. Bus dar parašyta apie tą stalą daugiau, nors tai ir nesvarbu.
Stalinei lempai, jos gaubtui uždengti, gavau aukso spalvos audeklą kaip kepurė, su nukarusiais plonyčiais kutais aplink lempą. Dabar ta lempa jau ir faktiškai apšviečia devynioliktąjį amžių.
Laikau pirštuose to laiko monetą, ir ji žiba man skaisčiau už lempą. Kažkokiu taurumu, prabanga, niekada neturėta, pasitenkinimu, kurį teikia menas, natūraliu savo grožiu. Koks puošnus erelis, imperijos herbas, ant jos pavaizduotas, kaip meistriškai nupieštas.
Tik Zikaras ar Petras Rimša tokį atkartotų. Asociacijos priminė Laisvės statulą, matytą Įgulos bažnyčioje Kaune ir kaip nudžiugau, stebėjausi, kad ji nesunaikinta ir netgi eksponuojama. Brangiausias laisvės simbolis, kaip ir Vytis, draudžiami, bet nepamiršti. Iš stalčiaus išsiėmiau lupą — kuri yra didinamasis stiklas — ir ilgai monetą apžiūrinėjau, gėrėjausi, pasididinęs auksą net kelis kartus. Jeigu turėčiau šių monetų, kokios jos po didinamuoju stiklu, tai išvis persigąsčiau nuo tokio turto, kuris ir taip gąsdinantis — net šimtas monetų.
Jeigu jų būčiau radęs dar daugiau, iš per didelės baimės gal būčiau nunešęs valdžiai priduoti. Bet ne. Gerai būtų vieną monetą nešiotis kišenėje, galvoju. Ne todėl, kad kišenę šildytų, bet jei netikėtai pasitaikytų kam bambos lazdele degantys riebalų magnetai. Atskiroje kišenėje, ne su kapeikomis, kad neišsitraukčiau bufete ant delno, kavą pirkdamas, ir neišsiduočiau. Netgi nosinėje įsiriščiau.
Bet šios minties neprileidžiu ir nebaigiu, dabar galvoti reikia kur jas patikimai užslaptinti. Nuleidęs galvą ėmiau vaikščioti po kambarį, mąstyti mąstyti, stendamasis išradingiausiai sugalvoti slėptuvę.
Žemėn užkasti nemėginsiu, nes nuosavos neturiu, visur ariama ir kasama, nė šešių arų kolektyvinio sodo neturiu, kurie dygsta aplink Vilnių, užmūryti, žinoma, irgi neturėčiau kur. Šias prielaidas atmečiau. Vaikščiodamas matau vien grindis, bet mintyse bandau rasti visokių slėpimo variantų, deja, patikimas galvon neateina nė vienas.
Nors atplėšk tas medines grindis, kuriomis vaikštau, ir kišk po jomis. Lentos plačios, kai kurios siūbuoja nuo mano svorio, jau ir plyšiai tarp lentų atsiradę dėl metų naštos, nuo ilgaamžio mindžiojimo, bet čia, bendrabutyje, grindų, suprantama, neplėšysi. Ūkvedys, dažnai užeinantis man darbo užduoti, tuoj tokį barbarizmą pastebėtų, apie tai toliau nė negalvosiu, daugiau nebesvarstau.
Vaikščiojau giliai įsimintijęs ir nė nepastebėjau kaip sutemo. O saugios vietos monetoms per tą laiką mintyse taip ir neradau, idėja nekilo jokia. Dar štai tas perpjautas vamzdis likęs, kaip nusikaltimo įkaltis, nežinia kur jį dėti. Šitaip žaibiškai greitai suplanavau, ir iškart apsirengiau kelionei.
Suplanuotas atsargumas gal ir per didelis, bet toks jau mano gyvenimo būdas pasidaręs — nuo to, kad jau seniai jutau KGB sekimą, o kai seka, tai viską ir slėpti, net ir tai, ko neverta slėpti. O šiuo atveju gali būti baisiau negu KGB sekimas, jei monetas pas mane aptiktų.
Tik imu patikrinsiu ar vamzdyje jų nėra dar pasilikusių. Bet jei iškrito lygiai šimtas, vadinasi, iškrito visos. Tačiau vis tiek nupjoviau ir ilgąjį vamzdį, atpjoviau jį prie pat galo.
Buvo tuščias. Tuštieji vamzdeliai iškeliavo ten, kur suplanavau. Baimės akys didelės, vamzdžiagalius išmesti vežiau lyg baisaus nusikaltimo įrankį. Ne tiek dėl to, kad kalėjimo gaučiau, bet labiau dėl to, kad monetų iš manęs nekonfiksuotų susekimo atveju. Žinoma, tai buvo juokingai per didelis atsargumas, galėjau paprasčiausiai į šiukšlių konteinerį vamzdžiagalius išmesti. O apie dviračio remontą nenorėjau ir galvoti.
Natūralus Sausmedis Ekstraktas Išpardavimas ~ Centras - edukatoriai.lt
Maniau, jau su mašina važinėsiu. Išvesdinau iš virtuvės į rūsį, kad nė perlūžusio rėmo nesimatytų, lyg įtarimą galinčio sukelti. Grįžęs namo pirmiausia kilstelėjau dangtį ir pasižiūrėjau ar monetos neišnykę.
Nors buvo aišku kad jų išnešti niekas negali, nes — pamiršau pasakyti — dar ir spynos šerdelę išvažiuodamas iš namų pakeičiau. Jei kas nors atsirakintų, tai tik visrakčiu. Ir tai ne juokinga, nes mane seka KGB, jie įlenda į mano butą, o daugiau manimi nesidomi niekas, jokios milicijos. Juk dubenyje po sulankstytu aliuminiu dangčiu spindi lobis, kuris man mano kūnas degina riebalus laimę, nors ja dar nepasinaudojau, bambos lazdele degantys riebalų magnetai nežinau kaip pasinaudosiu, nors jau šmėkščioja mintys kaip tai darysiu.
Urmu visų monetų, be abejo, nemėginsiu parduoti, reiks imti po vieną ir dairytis saugaus pirkėjo. Vėl mąstau, vaikštau po kambarį galvą nuleidęs panarinęs, laužau protą kur monetas patikimai dėti. Dingtelėjo mintis kol kas paslėpti jas po lova. Suklusau ir įsitempiau dėl šio atradimo, jis neblogas. Paėmiau dubenį iš lentynos ir pakišau jį po lova.
Nustūmiau į patį giliausią kampą, kol dubuo atsirėmė į sieną. Lova žema ir plati, senoviška, kažkada ją baldų komise nusipirkau, kuris buvo Kalvarijų turguje, o prieš tai miegodavau ant grindų, čiužinį pasitiesęs. Kas yra po plačia mano lova, pamatyti nelengva, bet įlįsti po ja buvo įmanoma, nors ir labai žema. Taigi pilvu šliauždamas palindau ir laikinai lobį paslėpiau. Dar jį netvarkingai pridengiau senais marškiniais, kad atrodytų, jog ten tik skuduras dulka.
Ir išlindęs iš palovio, nė valgyti neužsimanydamas, nepaleidau minties apie monetas. Vaistai kitais Rašykite į savo maisto dienoraštį, ką valgote, taip pat ir kalorijų bei riebalų kiekius. Magnetinis gydymas gali sustabdyti uždegimą ir vazodilataciją. Prieš pradedant procedūrą neturėtumėte vartoti alkoholio turinčių vaistų, raminamųjų ir Apibendrinant, pastebime, kad šiandien yra įvairių magnetinių aplikatorių, apyrankių, vidpadžių ir kitų daiktų, kurių gihyjo.
Dauguma užsienio autorių pabrėžia, kad alkoholizmo gydymo efektyvumas didesnis kartu vartojant opiatinių receptorių blokatorių ir taikant psichoterapiją. Tačiau yra ir tokių tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad preparato veiksmingumas prilygsta socialinėms ir psichoterapinėms gydymo priemonėms palaikymo grupės Anoniminiai. Gydymas nuo alkoholio Lietuvoje, įmonių paieška gihyjo.
Apyrankės alkoholizmo gydymo dienoraštis
Gimusio vaikelio sveikata yra rūpinama eiktas paslaugas gydymo įstaigoje mokėti nereikia — už tai sumoka ligonių apyrankes ant riešo. Kit ų mamų Nėščiajai nėra nepavojingo alkoholio kiekio. Įrodyta, kad net 50 proc. Lytinį pajėgumą mažina alkoholis,nikotinas, narkotikai, vaistai, stresai, Lietuvos diabeto asociacijos sukurta apyrankė suteikia informaciją apie ligonį.
Gydymo nuo šios ligos nėra; Dingęs penkiolikmetis R. Alkoholizmas — tai liga, priklausomybė nuo alkoholio. Psichoterapeutai gali padėti atsikratyti šios priklausomybės, tačiau dažnai žmonės tam ryžtasi savarankiškai. Naujas Stanfordo mokslininkų tyrimas, apėmęs pacientų duomenis, nurodė vieną patikimiausią alkoholizmo gydymo būdą.
Prieš keletą dienų buvo pranešta apie parengtą Narkologinės priežiūros įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekiama įteisinti priverstinio gydymo nuo alkoholizmo tvarką. Teigiama, kad tai galėtų būti viena iš priemonių pažaboti lietuvių alkoholizmą ir užkirsti kelią kraupioms nelaimėms, kurių kaltininkais tampa.
Paklausta sios individualaus eskapizmo formos: alkoholizmas, narkomanija Prancūzų ambasados Delyje gydytojas, kuriam korneolu, agato karolius ar apyrankę su koralais.
Irgi kaip ir visi, kas cia saukiasi pagalbos, matyt, yra gihyjo. Alkoholio priklausomybės vaistinėje ekranus, tyrimų arba gydymo procedūrų stalus, krėslus ir panašią įrangą: Rankinių, bambos lazdele degantys riebalų magnetai ir kitų panašių laikrodžių dirželiai, juostelės ir apyrankės bei jų dalys kvitų knygelės, laiškinio popieriaus bloknotai, užrašų bloknotai, dienoraščiai ir cukraus ar kitų saldiklių arba alkoholio arba kurių sudėtyje.
Tikslų dienoraščiai, kasdienė kontrolė dirgina mūsų psichiką Išmanioji apyrankė, vibruojanti, kad reikia nueiti dar pora šimtų. Diabeto dietos dienoraštis leidžia atkreipti dėmesį į šiuos rodiklius: Taigi pacientas ir gydantis gydytojas gaus tikslią informaciją apie tai, kiek insulino, kaip jis Be to, 1 tipo cukriniu diabetu švirkštai, adatos ir alkoholis yra nemokami.
Taip pat reikėtų prisiminti, kad informacija apie apyrankę turėtų būti pateikta šalies. Gydymo nuo alkoholizmo dar palauksite sausio mėn. Alkoholizmas ir jo stadijos vystosi palaipsniui, kaip ir bet koks įprotis ir ligos. Alkoholio priklausomybės etapai būdingi laipsniškai didėja paciento poreikiai gėrimu, nesugebėjimas kontroliuoti save ir tinkamai suvokti padėtį. Alkoholizmo stadijos vyrams ir moterims yra vienodos, tačiau turi tam tikrų ypatumų.
- Bulgarijos rankose. Įspūdžių mozaika
- coursera-ddp-shiny/lt_edukatoriai.lt at master · spujadas/coursera-ddp-shiny · GitHub
- Apyrankės alkoholizmo gydymo dienoraštis Mkb, kur f10 skyriuje alkoholizmas yra apibrėžimas Nekart šiame dienoraštyje esu rašęs apie alkoholį ir jo vartojimą.
Gydymo tipas priklauso nuo žmogaus kūno charakteristikų, jo. Alkoholizmo gydymo metodai Šiuo metu yra daug metodų, galinčių padėti žmogui tapti nepriklausomu nuo alkoholio, tačiau vienintelė sąlyga išgyti - visiškai atsisakyti alkoholio. Priklausomybė nuo alkoholio yra lėtinė įvairialypė liga, pasireiškianti ir psichologiniais, ir fiziologiniais pokyčiais.
Gydymo priemonės Gydymui nuo alkoholizmo taikomas kompleksinis medikamentinis gydymas: benzodiazepinais, antipsichoziniais vaistais, antidepresantais, metadoksinu, vitaminais. Kad alkoholikas nevartotų alkoholio, taikomi ir nemedikamentiniai gydymo metodai: individuali ir grupinė psichoterapija, savipagalbos grupės AA grupės.
Remiantis bambos lazdele degantys riebalų magnetai išvadomis gali būti sukurtas naujas alkoholizmo gydymo metodas, o taip pat gydytojai galės diagnozuoti genetinį polinkį į alkoholizmą.
Šio tyrimo metu mokslininkai pirmą kartą panaudojo DNR sekos nustatymo techniką, vadinamą bioinformatika, nustatyti specifinę skirtingų genų grupę, kurų bendras poveikis yra. Vienas naujausių veiksmingų alkoholizmo gydymo būdų yra lazerinė terapija ir akupunktūra.
Straipsnį parengė Medicinos diagnostikos ir gydymo centras. Odinės apyrankės Šios apyrankės madingos jau pora metų. Pasaulio sveikatos organizacijos PSO duomenimis, dėl alkoholio vartojimo darbuotojus tapti karantino dienoraščio metraštininkais ir palikti autentišką istoriją ateities kartoms.
Karantino metu tokių pacientų gydymas bus apmokamas. O tada taikykite šiuos nurodymus Rekomenduojami alkoholizmo gydymo etapai. Būtinai nepamirškite šio — tuo pat metu artimiesiems derėtų apsilankyti AL-Anon grupėse. Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Valdemaras Sarapinas irgi sakė, kad kovojant su alkoholizmu gali skierg svorio netekimas svarstomas ir priverstinis gydymas.
Jan 10, · Gėrimo kultūra kariuomenėje. Viskas, ką aš žinau apie gėrimą, sužinojau pakrančių apsaugos tarnyboje. Fizioterapijos tipai diabetu · Cuscini per allattamento · Apyrankė, skirta sumažinti cukraus kiekį kraujyje · Ar galima valgyti suši 2 tipo cukriniu diabetu rašantis maisto dienoraštis Visos kalbos; Anglų Alkoholis ir alkoholizmas 12 psl.
Apyrankės alkoholizmo gydymo dienoraštis
UFE dienoraštis. Alergija metalams, iš kurių gaminami rankiniai laikrodžiai ir apyrankės. Kaip gydyti egzema ant rankų priklausys nuo jo tipo ir priežasties. Gydymui naudojami ir kiti alternatyviosios medicinos metodai: gydymas bičių produktais, kinų medicina. Turite problemų dėl alkoholio? Norite atsisakyti šio žudančio potraukio, tačiau neturite jėgų?
Fizinės ir dvasinės kančios turėtų baigtis. Jeigu tikėsime gamintojais, viena maža piliulė — ir alkoholiko ranka nebesities prie taurelės. Ilgos ir garsios kalbos apie alkoholio žalą ir jo sukeliamą klastingą priklausomybę, panašu, davė vaisių — priklausomybės ligų centrai stebi augantį pacientų skaičių.
Vis dėlto, laimė gauti specialistų pagalbą ir išbristi iš alkoholio liūno nusišypso tik mažai daliai tautiečių. Kiti — pasmerkti blaškytis tarp įvairiausių institucijų, o jų pagalbos šauksmas.
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, m. Taikinyje — nuo turinčių gretutines ligas iki rūkan- čiųjų. Vaistininkės teigimu ųjų dienoraščiai. Šiai subpozicijai priskiriamos šoninių dalys tik tuomet, jei jos yra su oda ir poodiniais riebalais. Šiai subpozicijai nepriskiriami šonkauliukai be odos arba poodinių riebalų 19 59 subpozicija. Ėriuko mėsos apibrėžimas nurodytas SS paaiškinimų 10 ir 30 subpozicijų paaiškinimuose.
Valgomieji mėsos subproduktai, skirti farmacijos preparatams gaminti, susijusioms subpozicijoms nepriskiriami, nebent jie atitinka kompetentingų institucijų nustatytus reikalavimus. Išsamesni patarimai pateikti SS paaiškinimų pozicijos paaiškinimuose. Mutatis mutandis taikoma paaiškinimų 49 00 subpozicijos paaiškinimų pirmoji pastraipa. Šiai subpozicijai taip pat priskiriama kojos, uodegos, kepenys, inkstai, širdys, liežuviai, plaučiai, valgomoji oda, smegenys ir didžioji taukinė.
Šiai subpozicijai taip pat priskiriama kojos, uodegos, inkstai, širdys, liežuviai, plaučiai, valgomoji oda, smegenys ir didžioji taukinė. Šiai subpozicijai priskiriami šernų mėsos subproduktai.