Dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą,

Tai man nepaprastai padėjo dirbant paauglių psichologu, nes man nebuvo itin sunku iš suaugusio žmogaus persikūnyti į pačias įvairiausias paauglių asmenybes - populiarius arba atstumtus, gabius arba nepažangius, pavyzdinius vaikus arba nenuoramas. Berniukams ir mergaitėms parodžius keletą paveikslėlių su įvairių išraiškų veidais, berniukai paprastai ne taip tiksliai sugeba įvardyti pavaizduotas emocijas.

Už šių skaičių slepiasi tikri vaikai, daugiausia - berniukai. Vis dėlto statistika mums nepasako, kas vyksta šių vaikinų širdy­ se. Ilgą laiką su berniukais ir vaikinais dirbęs mokyklose žinau, kad daugelis jų trokšta susikurti žiniasklaidoje išpopuliarintą tvirto vyro įvaizdį, kuris tarp bendraamžių yra tapęs nepajudinamu standartu.

Šie berniukai siekia psichologiškai apsisaugoti ir norėdami užsitar­ nauti pagarbą iš paskutiniųjų stengiasi elgtis vyriškai, manydami, kad tik taip galės pasiekti trokštamą tikslą. Todėl daugybė jėgų išeikvoja- ma apsauginėms pozicijoms įtvirtinti, įžvelgiant grėsmes ten, kur jų nėra, ir imant iš anksto maištauti iš baimės, kad į jų vienatvės tvirtovę įsiverš kiti.

Šiuos liūdinančius faktus gerai suvokia tie, kuriems tenka dirbti su berniukais, tačiau žmonės, kuriems derėtų geriausiai juos suprasti, - tėvai ir mokytojai, - apie tai nieko nenutuokia. Savo klinikinėje praktikoje užsimiršęs vis patikiu, kad laikai pasikeitė. Išties, pasikeitė, bet ne tiek. Panašu, kad atsirado daugiau vyrų, nebijančių prisipažinti, kad yra pažeidžiami, nesidrovinčių būti rūpestingais tėčiais, demonstruoti tokį vyriškumą, kai dera jėga ir dėmesingumas kitiems.

Tačiau mokyklose ir darbo kabinete sutin­ ku ir tokių vaikinų, kurie baimę dangsto beatodairiškos drąsos kau­ ke, be saiko lėbaudami ar nerdami į nežabotą seksą. Matydamas jų bendraamžius, suprantu, kad tokių vaikinų - dauguma.

Yra per daug berniukų, kurie tiesiog mėgina susikurti kietuolio įvaizdį, nesisteng­ dami užmegzti prasmingų santykių su aplinkiniais, nes visuomet manė ir tebemano, kad norėdami būti stiprūs turi atsiriboti nuo jaus­ mų. Vis dar matau per daug vyrų, kurie nesugeba būti tokiais tėčiais, kokiais trokšta būti. Su sūnumis jie dažnai elgiasi atšiauriai ir griež­ tai, nors mielai bendrautų kitaip, ir keldami nepagrįstus lūkesčius ir slopindami jausmus berniukus vis labiau spraudžia į tamsų kampą.

Mėgindamas įvardyti svarbiausią elementą, kurio trūksta dauge­ lio berniukų emociniame pasaulyje, paprastai suprantu, kad tai - mo­ kėjimas prisitaikyti.

Paauglystė - sparčių pokyčių metas ir gebėjimas prisitaikyti yra pats svarbiausias augantiems vaikams. Prisimindamas savo paties vaikystę, matau, kaip nepaprastai man padėjo tai, kad galėjau nevaržomai ta­ patintis ir su tėčiu, ir su mama. Užaugau šeimoje su dar dviem broliais ir vaikystėje mielai už- siimdavau įprastomis berniukams pramogomis - dažniausiai laiką leisdavome lauke savaip žaisdami karą arba beisbolą.

Tačiau mane traukė ir intelektiniai užsiėmimai, daug skaičiau - dažnai knygas apie karą arba beisbolą, taip pat apie mokslininkus, gydytojus ir tyrinėto­ jus. Iš dalies karybos istorija susidomėjau todėl, kad tėvas buvo An­ trojo pasaulinio karo mūšių veteranas. Vaikystėje mane ypač traukė kariuomenė, tad tėčio be paliovos klausinėdavau, kiek vokiečių jis nukovė arba koks jausmas važiuoti tanke. Taip žavėjausi tuo, ką jam teko patirti, kad dažnai įslinkdavau į jo miegamąjį, norėdamas pa­ sigrožėti medaliais, sudėliotais aksomu išklotose dėžutėse stalčiuose su kojinėmis.

Kažkaip savaime žinojau, kad tie apdovanojimai labai svarbūs, kad tai - asmeninis jo vyriškumo įrodymas. Tačiau kai atėjo laikas eiti į karą - vykti į Vietnamą, mano po­ žiūris į pasaulį jau buvo visai kitoks.

Svarsčiau ne apie tai, ar įsirašyti į kariuomenę, ar į jūrų pėstininkus, bet apie tai, ar, sąžiningai atsakęs į šaukimo komisijos klausimus, vis dar būčiau laikomas negalinčiu kariauti dėl įsitikinimų. Nebegalėdavau ramiai klausytis tėvo šnekų apie tai, kad kovoti su komunizmu - Amerikos pareiga, todėl mūsų pokalbiai vykdavo labai audringai. Būdamas psichologu nuolat svarstau, kaip mano skaitomų kny­ gų temos susijusios su vis dar neatsakytais klausimais, kuriuos man iškėlė Vietnamo karas ir tėvo kalbos.

Skaitydamas kovų aprašymus, svarstau, ar taip mėginu pajusti mįslingą kovos žavesį, kad atrasčiau mus su tėvu vienijančius bendrus potyrius. Tėvas mane supažindino su dar vienu aistringu vaikystės užsi­ ėmimu - beisbolu. Comiskey parkas ir Wrigley laukas - svarbiausios beisbolo lygos rungtynių vietos Čikagos berniukams - man atrodė daug šventesnės nei kas sekmadienį lankoma bažnyčia.

Net ir sulaukęs brandaus keturiasdešimt penkerių metų amžiaus vis dar rungtyniauju gana pajėgioje mažojo beisbolo lygoje ir vienintelis da­ lykas, kurį išties troškau nusipirkti gavęs avansą už šią knygą, dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą tai kamuoliukų padavimo mašina, kurią galėčiau pasistatyti namo sode.

Karas ir beisbolas - dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą kone klasikiniai berniukų pomėgiai. Ta­ čiau kadangi buvau labai artimas su mama, turėjau galimybę išban­ dyti ir daugybę kitų sričių, kurios nelaikomos tradiciniais vyriškais užsiėmimais.

Tačiau turbūt vertin­ giausia, ką gavau, - žinojimas, kad atsidūręs tarp moterų niekada ne- sijusiu nejaukiai ar ne vietoje; juk su mama daug laiko praleisdavome darydami paprastus buities darbus.

Tiek daug laiko praleidęs virtu­ vėje, išmokau su moterimis kalbėtis ir jų klausytis. Tad galėdamas mokytis iš abiejų tėvų išmokau prisitaikyti, todėl užaugęs galėjau lengvai suprasti ir vyrų, ir moterų pasaulį.

Tai man nepaprastai padėjo dirbant paauglių psichologu, nes man nebuvo itin sunku iš suaugusio žmogaus persikūnyti į pačias įvairiausias paauglių asmenybes - populiarius arba atstumtus, gabius arba nepažangius, pavyzdinius vaikus arba nenuoramas. Kadangi žinau, kaip praver­ čia gebėjimas emociškai prisitaikyti, stengiuosi paskatinti berniukus plačiau atverti vidinį jausmų pasaulį, sąžiningai sau prisipažinti, ką jaučia ir kodėl.

Dabar ir pats esu tėtis, auginu dvi nuostabias dukreles. Pagalvojęs apie tai, su kokiais berniukais ir vyrais jos bendraus, berniukų emo­ cinė sveikata man pradeda rūpėti ne vien profesiniu požiūriu.

Neno­ riu, kad mano mergaitės aukotųsi dėl tokio žmogaus, kuris stengiasi apsisaugoti pykdamas ir užsisklęsdamas savyje. Nenoriu, kad mylėtų vaikinus, kurie, niekuo nepasitikėdami, negalės jaustis artimi. Trokštu, kad dukterų gyvenime vaikinai - ir vyrai - būtų lygiaverčiai sielos draugai: atjau- čiantys, mokantys reikšti jausmus ir atsakingi. Noriu, kad dukterys susipažintų su tokiais vyrais, kurie būtų išsaugoję berniukišką verž­ lumą, nepaaukodami jausmų pasaulio. Mums atrodo, kad berniukai jau nuo mažų dienų nuosekliai mokomi atsiriboti nuo jausmų pasaulio ir užsisklęsti tyloje ir vienatvėje, nepa­ sitikint aplinkiniais.

Išsiaiškinti, kaip tai nutinka, ir yra pagrindinis šios knygos tikslas. Būtina pabrėžti, kad ši knyga nėra nukreipta prieš mergaites ir ja tikrai nesiekiama parodyti, kad berniukai už jas pra­ našesni. Laikomės nuostatos, kad geriau suprantant berniukus - ir mokant juos emocinio raštingumo - bus geriau ir vieniems, ir kitiems. Tikimės, kad ji bus vertinga.

dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą prarasti kelis paskutinius procentus kūno riebalų

Šioje knygoje apie berniukus sužinosite dalykų, kurių anksčiau galbūt ir negirdėjote. Apie tai ir norime jums papasakoti. Esame vyrai, todėl ir patys ėjome ir vis dar tebeiname tuo duobėtu keliu. Pradėjome rašyti mokomąją knygą, kurioje turėjo būti daug su­ numeruotų punktų, kaip tapti geresniais tėvais.

Galų gale supratome, kad geriausia, ką galime patarti, - tai suprasti, kokie berniukai yra iš tikrųjų, o ne kokie jie nori atrodyti arba kokius mes patys norime juos matyti. Didžiausias mūsų troškimas - praverti kiautą, kuriame taip rūpestingai užsidaro berniukai, ir leisti pažvelgti į tai, kas vyksta jų širdyse ir galvose. Tikimės, kad išmoksite geriau suprasti ir, visų svar­ biausia, labiau pamėgti berniukus.

Savo profesinėje praktikoje mums buvo gera dirbti su pačiais įvairiausiais berniukais. Kartais būdavome priblokšti jų energijos, stebėdavomės jų nemokėjimu reikšti minčių, gailėdavomės matydami juos tokius sutrikusius, o kartais tiesiog ne­ galėdavome atsipeikėti, pamatę, kaip puikiai jie dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą laužyti visus įsigalėjusius lyčių stereotipus ir papasakoti, ką reiškia būti žmogumi Jie turi viską, bet niekuo negali pasinaudoti.

Thomas W olfe A p ie l a ik ąir upę rylikametis Lukas stabteli ties kabineto durimis, neapsispręsda- T mas, ar nusiimti beisbolo kepuraitę, ar ne. Ją nusitraukęs žengia vidun - į mokyklos psichologo kabinetą. Sėskis į tą didžiulį krėslą. Senovinis odos rusvumo dermatinu aptrauktas krėslas toks didelis, kad jame pranyksta visi šios berniukų mokyklos mokiniai, išskyrus kelis stambiausius atletiškus moksleivius.

Vieni berniukai nugrimzta į jį giliai, tarsi taip tikėtųsi apsisaugoti nuo nepatogių klausimų, kiti įsitempę sėdi ant paties kraštelio ir akivaizdžiai neri­ maudami laukia tos baisios akimirkos, kai teks pažvelgti į savo vidų. Dirbdami su berniukais mokyklose ir privačioje praktikoje tokią jų laikyseną matome nuolat. Lukas - geras vaikas. Jis muša būgnus mokyklos ansamblyje ir neblogai mokosi, nors pastaruoju metu pažymiai suprastėjo. Mokyk­ loje jis nėra iš pačių populiariausių vaikų, bet draugų turi.

Nesišlais­ to su raumeningais vyrukais ir nuo tokių stengiasi laikytis atokiai. Tai kodėl gi jis čia? Per kelis pastaruosius mėnesius Lukas tapo itin atžarus, užsisklendęs ir ėmė ypač pyktis su tėčiu.

Prieš keletą dienų vakare, nerimaudami dėl jo pažymių, tėvai pasakė, kad po pamokų jis negalės lankyti būrelių. Lukas įniršo. Įsiutęs nulėkė į savo kamba­ rį. Trankė durimis, o savo kambario sieną spardė tol, kol joje atsirado skylė. Mama buvo priblokšta tokio pykčio protrūkio, tėvas supyko, tačiau abu nusprendė, kad, kol nusiramins, jam geriau pabūti vienam.

Kitą rytą tėtis anksti išvyko į darbą, o Lukas skųsdamasis skaudan­ čia galva į mokyklą nenuėjo, pasakęs, kad serga. Mama paskambino į mokyklą, norėdama išsiaiškinti, kas atsitiko sūnui. Luko klasės auk­ lėtojas pasiūlė pasikonsultuoti su psichologu.

Ir štai mudu abu čia - Lukas, žinodamas, kad turės pasakoti apie visa tai, o ypač apie savo savijautą, sėdi nervingas ir piktas. Jis kiek įmanydamas giliau pasislinko į krėslo gilumą ir prisišliejo prie krašto. Mums kalbantis jo klausinėju įvairių dalykų: apie mokslus, mu­ ziką, draugus, šeimą. Jis sako nežinąs, kaip paaiškinti pastarųjų dienų elgseną, ir nors nenoromis sutinka, kad pasikalbėjus apie jaus­ mus gali palengvėti, nuo tokių klausimų stengiasi išsisukti.

Nesu kažkoks kuok­ telėjęs. Tai mano tėvams kažkas negerai. Tačiau čia esame tam, kad kalbėtume apie Luko jausmus. Jis tie­ siai šviesiai išsako viską, ką mano apie šeimą ir mokyklą: aštuonmetė sesuo esanti kvaila, vyresnysis brolis - nevykėlis, tėvas - verslininkas ir jo amžinai nebūna namie: į darbą išeina anksti, o grįžta dažniausiai vėlai.

Motina su Luku elgiasi tarsi su penkiamečiu, o jos nuolatinis klausinėjimas įgrysta iki gyvo kaulo. Štai tiek iš jo ir išgirdau. Tas tavo įniršis ir kambario sienoje atsiradusi skylė, turbūt buvai kaip reikiant įsiutęs? Luko žvilgsnis pasidaro atsargus, gal net kiek baikštus. Jis gūžteli pečiais. Lukas skubiai nudelbia žvilgsnį, o akyse pradeda tvenktis ašaros. Jam akivaizdžiai sunku, tačiau jis bando tai nuslėpti tvirtu balsu sa­ kydamas: - Ką gi, pasistenkime išsiaiškinti, kas tave slegia.

Kiekvieno elgesio sunkumų turinčio berniuko istorija yra skirtinga, tačiau nerimą kelia tai, kad jie visi jaučiasi vieniši ir nesupranta savo jausmų. Kasdien stengiamės rasti bendrą kalbą su tokiais berniu­ kais kaip Lukas, neišmanančiais emocinės kalbos subtilybių ir raiš­ kos priemonių. Sudėtingas jausmų pasaulis juos gąsdina. Jausdami gėdą dėl to, kad nesiseka mokykloje, arba įskau­ dinti priekaištų, jie pratrūksta arba užsisklendžia savyje. Vidinis berniukų pasaulis be galo prieštaringas, ir tėvai dažnai nežino, kaip geriausiai vaikui padėti.

Viena mama teiraujasi, ką reikė­ tų patarti aštuonmečiam sūnui, nes paklausęs jos siūlymo problemas spręsti kalbomis, o ne fiziniu smurtu šis sulaukė tik bendraamžių pa­ šaipos ir patyčių. Berniukai trokšta artumo ir kartu nori atsiriboti, iš čia ir kyla toks emocinis dvilypumas. Troškimas jaustis artimam ir sykiu iš­ saugoti savarankiškumą berniukui augant pasireiškia įvairiai.

Tačiau nesvarbu, kokio amžiaus, daugelis berniukų būna nepasiruošę jų laukiantiems iššūkiams, kuriuos teks įveikti norint tapti emociškai brandžiais suaugusiais žmonėmis. Kad ir koks vaidmuo tektų bio­ loginiams ypatumams kurių įtaka dar iki galo neaiškinulemian- tiems skirtingas berniukų ir mergaičių charakterio savybes ir jausmų raiškos būdus, šiuos skirtumus dar labiau padidina kultūrinė aplin­ ka, skatinanti mergaičių, bet slopinanti berniukų emocinį vysty­ mąsi.

Stereotipinė samprata, kad vyrai privalo būti tvirti, neleidžia berniukams rodyti jausmų ir atima galimybę praturtinti emocinį pasaulį.

Toks ydingas auklėjimas paveikia net ir mažiausius ber­ niukus, jie greitai supranta, kad, pavyzdžiui, jausmus reikia slopinti, o baimes - slėpti. Spręsti konfliktus, reaguoti į nemalonias situacijas ar gyvenimo pokyčius berniukams tenka turint labai ribotą jausmų pasirinkimą.

Jei įrankių dėžutėje yra tik plaktukas, viskas bus gerai tol, kol viskas veikia nepriekaištingai gerai arba nustačius gedimą už­ teks tik pakalti. Tačiau savaime aišku, kad jei gedimas sudėtingesnis, vien plaktuko nepakaks. Kai kurie berniukai netgi nežino, kokiais žodžiais įvardyti jausmus, pavyzdžiui, dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą, piktas arba susigėdęs. Dirbdami su vyrais ir berniukais, daugiausia laiko skiria­ me tam, kad jiems padėtume suprasti jausmus ir susikurti jausmų žodyną.

Iš pradžių juos mokome aiškiau suvokti savo ir kitų žmonių jausmus - juos atpažinti, įvardyti ir suprasti, iš kur jie atsiranda. Sten­ giamės išmokyti juos emocinio raštingumo - atpažinti ir suprasti savo ir kitų žmonių emocijas.

Šis procesas labai primena mokymąsi skaityti. Iš pradžių turime išmokti abėcėlės raides ir garsus, o tada, pritaikę įgytas žinias, sudė­ lioti žodžius ir sakinius. Pradėję suprasti ir reikšti vis sudėtingesnes mintis, imame lengviau bendrauti su kitais. Galop ėmę skaityti ne tik geriau pažįstame save, bet ir perimame platesnio pasaulio patirtį ir idėjas.

Mokydamiesi perprasti sudėtingus gyvenimiš­ kus jausmus, dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą darbinius ir asmeninius santykius su ap­ linkiniais, tampame jiems artimesni ir taip praturtiname savo gyve­ nimą.

Emociškai raštingi tampame tuomet, kai visų pirma išmoks­ tame įvardyti ir apibūdinti savo jausmus, paskui gebame atpažinti žmogaus emocijas iš balso ir veido išraiškos ar kūno kalbos ir galiau­ siai imame suprasti, kokios situacijos ar poelgiai sukėlė tokią emo­ cinę būseną.

Dirbdami su šeimomis pamatėme, kad daugelis mergaičių nuo mažų dienų intensyviai mokomos emocinio raštingumo - elgtis emocingai ir reikšti jausmus bei reaguoti į aplinkinių žmonių jausmus. Daugelis berniukų tokio paskatinimo nesulaukia ir jų emocinis neraštingu­ mas išryškėja ankstyvame amžiuje, kai namuose, mokykloje ar žaidi­ mų aikštelėje savo elgesiu jie aiškiai parodo, kad aplinkinių jausmai jiems nerūpi. Mamas dažnai gąsdina nuožmus mažylių pyktis, kai vos ketverių-penkerių metų sūnus bjauriai atsikalbinėja, prasivar­ džiuoja ar netgi bando trinktelėti.

Tokį patį skundą esame girdėję iš patyrusių mokytojų, kurie būna priblokšti, pamatę, kokią galią ir griaunamąją jėgą turi berniukų pyktis klasėje. Tačiau nesistengdami atsikratyti tokio neišma­ nymo berniukams tikrai nepadedame.

Akivaizdu, kad jų emocinis nemokšiškumas atsiliepia ir aplinkiniams, ir už tai tenka brangiai sumokėti. Vos pradėjus dirbti su berniukais ir apie juos kalbėti, pirmiausia teko kantriai įtikinėti skeptiškai nusiteikusius tėvus ir pedagogus tuo, ką žinojome iš ne vienus metus trukusios psichologų darbo praktikos: berniukai nepaprastai kenčia nuo destruktyvaus emocinio auklėji­ mo, kurį prikišamai bruka mūsų kultūrinė aplinka, daugelio jų savi­ jauta - kritinė ir jiems visiems reikia pagalbos.

Svorio netekimo stovykla suaugusiesiems gruzijoje todėl, kad vyrai visuomenėje turi tokią didžiulę galią ir prestižą, dažnai laikomasi nuostatos, jog berniukai ateityje būtinai turės daug pasiekti, nekreipdami dėmesio į tas dideles problemas, kurių jiems kyla vaikystėje. Dažnai manoma, kad berniukai turi pasikliauti savo jėgomis, pasitikėti savimi, siekti aukštų rezultatų ir negali rodyti jausmų ar prašyti pagalbos.

Matant berniukų elgesį dažnai atrodo, kad jie yra stiprūs ir tvirti, nors toks įspūdis klai­ dingas, ir nekreipiama dėmesio į gausybę ženklų, rodančių, kaip jie kenčia. Mūsų pasiklausyti ateinantys žmonės jau nebėra nusiteikę skep­ tiškai. Tokie pokyčiai suteiktų daugiau optimizmo, jei ne tie tragiški, vos per kelerius metus nutikę įvykiai.

Statistiniai duomenys vienareikšmiškai patvirtina problemos mastą: maždaug 95 procentus nepilnamečių įvykdytų žmogžudysčių padaro vaikinai. Jie padaro keturis iš penkių nusikaltimų, kurių bylos nagrinėjamos nepilnamečių teismuose. Beveik devyniais atvejais iš dešimties bū­ tent vaikinai nusižengia įstatymams vartodami alkoholį ir narko­ tikus. Palyginti su to paties amžiaus merginomis, į antrąją pa­ auglystės pusę įžengusiam vaikinui tikimybė pakelti ranką pačiam prieš save yra septynis kartus didesnė.

Nors žmogžudystes beveik visada įvykdo vyrai, berniukai pa­ prastai nežudo. Dauguma jų, kamuojami pykčio bei skausmo, ty­ liai kenčia užsisklendę savyje.

Jie trokšta jaustis mylimi, pripažinti ir vertinami tėvų ir bendraamžių. Jie daro viską, kad užsitarnautų pagarbą. Veikia impulsyviai, pasiduodami emocijoms, kurių negali įvardyti ir suprasti. Emocinį neraštingumą berniukai parodo žiau­ riai elgdamiesi tarpusavyje arba su mergaitėmis. Jų vidinę sumaištį atskleidžia prasti mokymosi rezultatai, prislėgta nuotaika, potrau­ kis narkotikams, alkoholiui, nestabilūs santykiai ar nusikalstamas elgesys.

Kai vienoje vidurinėje mokykloje buvo vykdoma žemesniųjų klasių mokinių tėvams skirta orientacinė programa, mokyklos direk­ torius paprašė dukteris auginančių tėvų imtis aktyvių veiksmų sie­ kiant pažaboti mergaičių grupuotes ir tarpusavio konkurenciją. O į tų pačių klasių berniukų tarpusavio konfliktus buvo atsainiai numota ranka. Jie nelaiko nuoskaudų savyje. Vis dėlto berniukai lygiai taip pat skaudžiai išgyvena nesėkmes, kai jaučiasi atstumti bendraamžių ir nesugeba pritapti - visa tai pa­ prastai laikome mergaičių problemomis.

Nebegalėdami ištverti vi­ dinės kančios, jie griebiasi veiksmų. Neturėdami galimybės visaver- tiškai bendrauti su bendraamžiais, berniukai nesvarbu, kiek jiems metų negali emociškai bręsti. Ko reikia berniukams, kad jie išmoktų emocinio raštingumo? Atsa­ kymas turbūt aiškus.

Jiems reikia emocinio žodyno, kad jausmus ga­ lėtų reikšti kitais būdais, ne vien pykčiu ar agresyviu elgesiu. Jie turi jaustis palaikomi namie ir mokykloje, ir juos pačius reikia skatinti palaikyti kitus - tik taip jie taps jautriais žmonėmis. Berniukams ne mažiau nei mergaitėms būtina jausti emocinį ryšį su kitais žmonė­ mis.

Visą gyvenimą, o ypač paauglystėje, šalia jų turi būti artimų, palaikančių žmonių, kurie padėtų apsisaugoti nuo audringų, neįsi­ sąmonintų emocijų. Visų svarbiausia berniukams - matyti visapusį emocinį gyvenimą turinčio vyro pavyzdį. Emocinio raštingumo jis turi mokytis tiek iš tėvo ir kitų vyrų, tiek iš mamos ir kitų moterų, nes jam būtina susikurti savo paties gyvenimo ir vyriškumo kalbą.

Berniukai privalo matyti ir tikėti, kad vyro gyvenime jausmai būtini. Danas dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą su M ariju m i, Robiu, Džeku ir jų draugais Mažame stačiakampio formos kabinete susitinku su aštuonių septin­ tokų grupe. Kaip būdinga tokiame amžiuje, jie visi nepaprastai skir­ tingi.

Vienas iš jų - Marijus - aukštesnis ir fiziškai tvirtesnis nei visi kiti - jo branda prasidėjo gerokai anksčiau. Tiesūs, juodi kaip smala plaukai įžambiai krenta jam ant kaktos. Mano jaunystės laikais visi būtų manę, kad jį nevykusiai apkirpo, bet Marijui ir kitiems tokia šukuosena atrodo madinga.

Dan Kindlon Michael Thompson Teresa Barker - Augant Kainui 2017 LT

Jo draugas Džekas šalia jo atrodo lyg kū­ dikis. Vešlūs, minkšti ir šviesūs plaukai bei išraiškingos žydros akys sudaro įspūdį, jog jis nekaltumo įsikūnijimas. Džekas - aštrialiežuvis ir šmaikštus, aktyviausias iš visų šios grupės vaikų.

Marijus kartais su juo varžosi dėl vadovavimo, tačiau dažniau tenkinasi pagalbininko vaidmeniu. Robis - kresnas ir putlus berniukas, ir, skirtingai nuo visų kitų, dar nepastebiu jokių jo vyriškėjimo ženklų, bet jis aukštesnis už visus kitus, išskyrus Marijų.

Pilkšvi plaukai amžinai išsidraikę, o drabužiai atrodo taip, tarsi jų nenusivelka ir miegodamas. Šiandien šie berniukai pas mane atėjo ne tam, kad dalyvautų grupinės terapijos užsiėmimuose, bent jau ne tokiuose, kaip jie tradi­ ciškai suprantami. Nė vienas iš jų neturi emocinių problemų. Mokosi gana gerai ir kaip tik niekuo neišsiskiria iš kitų. Būtent todėl jie ir yra čia.

Tai - tipiška jų klasės mokinių grupė. Juos atrinko klasės auklėtojas ir nusiuntė pasikalbėti su manimi apie žiaurias patyčias, šioje mokyk­ loje tapusias tokiomis įprastomis, kad į tai nebekreipiama dėmesio. Kiekvienas vienaip ar kitaip prie jų prisideda. Priekabiautojo vaidmuo dažniausiai atitenka Džekui. Vos pastebėjęs kokį nors tik­ rą ar įsivaizduojamą kito mokinio trūkumą, jis ima apie tai kalbėti, prasivardžiuoti, kiekviena proga vis paerzindamas ir, kad būtų dar smagiau, į pagalbą pasitelkia kitus.

Šalia jo dažnai sukiojasi Marijus - jo įspūdinga povyza ir kandus Džeko liežuvis daro juos neįveikiamu duetu. Daugelis klasės berniukų užima neaiškią tarpinę vietą: kar­ tais jie tampa patyčių taikiniu, kartais - priekabiautojais.

Čia veikia džiunglių įstatymai: išlieka tik stipriausi. Robis - vienas iš tų berniu­ kų, iš kurių dažnai tyčiojamasi. Prieš kelias dienas, kai keletas mo­ kinių per matematikos pamoką ėmė šaipytis iš neigiamo trumpojo testo įvertinimo, jis neišlaikęs pravirko ir išlėkė iš klasės.

Mėginu su jais kalbėtis apie tai, kad pašaipos skaudina. Iš pra­ džių klausiu Džeimso ir Ernesto - jie draugai: - Ar galima šaipytis iš kitų? Aki­ vaizdu, kad jie žino, apie ką kalbama. Padrąsintas jų juoko, Džeimsas leidžiasi į dar vaizdingesnius paaiškinimus. Visa jo šeima nešioja namie siūtus batus, net ir sesuo. Ernestas nenusileidžia: - Daktare Kindlonai, ar žinote, kad Džeimso mama jam į mokyk­ lą kasdien deda sumuštinius su sūriu?

Namie jie turi daug iš labdaros gauto sūrio ir todėl pietums jis nevalgo nieko kito. Jo sesuo kasdien gauna Makdonaldo mėsainių, o jam tenka tas sūris. dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą

dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą geriausios svorio metimo įžymybės

O ką apie tai mano visi kiti? Ar draugai gali šitaip šai­ pytis vienas iš kito? Kaip sužinoti, kad žmogus įsižeidė? Kad nuėjote per toli? Visi nutyla, tuščiais žvilgsniais žvelgdami į šalį. Nors man tai tu­ rėtų būti ir taip aišku, nustembu pamatęs, kad berniukai nesuvokia, kaip savo žodžiais ir veiksmais skaudina vieni kitus. Keli berniukai pritaria, kad gali. O Robio atvejis? Aną dieną buvote kartu su juo klasėje. Kas ten nutiko? Vėl tyla.

Niekas nežino, ką atsakyti. Jie tiesiog nesupranta, kaip jaučiasi Robis, ir net nejaučia būtinybės apie tai pagalvoti. Jis atsako klau­ simu: - Kad nuėjai per toli supranti tada, kai kitas pradeda verkti? Bet ar nebūtų geriau, jei nustotume šaipytis dar iki tol, kol žmogus pravirksta?

Ar būtinai reikia pradėti verkti, kad suprastum, jog žmogus jaučiasi užgautas? Kaip dar žinoti, kad žmogus nusiminęs? Visi vėl nutyla. Šiems berniukams akivaizdžiai nelengva - net ir tiems, kurie per pamokas paprastai gali atsakyti į visus klausimus. Jie sutrikę muistosi kėdėse mėgindami rasti tinkamą atsakymą, kad tik šis pokalbis greičiau baigtųsi. Nieko nebus. Jie visiškai pasimetę. Jei tokio amžiaus berniukai nepažintų raidžių arba nemokėtų skai­ tyti, bet kuris suaugęs žmogus pripažintų, kad jiems reikia padėti.

Tačiau emocinis berniukų neraštingumas yra toks dažnas reiškinys, kad niekas nekreipia dėmesio, kol įvyksta tragedija.

Berniukų emo­ cinėmis problemomis susirūpinama tik tuomet, kai mokyklos kieme įvyksta susišaudymas, sienoje išdaužiama skylė, vaikinas pagauna­ mas vairuojantis neblaivus arba nusižudo. Kaip jie gali šitaip nesi­ skaityti su kitais? Kas nutinka, kad berniukai atsiriboja nuo jausmų pasaulio? Tuo mus stengiasi įtikinti mūsų kultūra, bet taip nėra. Visi berniukai turi jausmus, tačiau su jais dažnai elgiama­ si taip, tarsi jų neturėtų.

Ir iš jų pačių elgesio dažnai atrodo, kad jie nieko nejaučia. Tačiau visi berniukai gimsta apdovanoti įvairiausiais jausmais. Kai tyrėjai palygina vyrų ir moterų arba berniukų ir mergaičių emocinį sąmoningumą, supratimą ir jausmų raišką, vyriškos lyties at­ stovai beveik visada lieka antri.

Berniukams ir mergaitėms parodžius keletą paveikslėlių su įvairių išraiškų veidais, berniukai paprastai ne taip tiksliai sugeba įvardyti pavaizduotas emocijas. Terapiniuose užsiėmimuose vienas iš dažniausių moterų nusiskundimų vyrais - jų nesugebėjimas suprasti, kad kiti jaučiasi įskaudinti ar trokšta dė­ mesio. Daugelis vyrų neprieštaraudami sutinka, kad toks įsitikinimas teisingas: jie išties vengia emocingų žmonių ir situacijų, kurios gali sukelti stiprių jausmų.

Tačiau tai nereiškia, kad vyrai iš prigimties nesugeba reikšti ar suprasti emocijų. Paprastai naujagimiai berniukai į aplinką reaguoja emocingiau nei mergaitės. Pavyzdžiui, nustatyta, kad išsigandę ar nuliūdę berniukai kūdikystėje verkia daugiau už mergaites.

Tačiau, nepaisant tokios ekspresyvios gyvenimo pradžios, paste­ bima visuotinė tendencija, kad augdami berniukai reiškia vis mažiau emocijų galbūt išskyrus tik pyktį, atliekant tyrimus ši emocija nagri­ nėta nepakankamai. Tai akivaizdu berniukus stebint gyvenimiškose situacijose, kai jie žiūri nuotraukas ar filmą, kuriuose yra jaudinamų vaizdų. Bet ar tai reiškia, kad berniukai mažiau ir jaučia? Kai kurie duomenys rodo, kad jie kaip tik jaučia intensyviau.

Kai emociškai sudėtingose situacijose matuo­ jamas širdies ritmas arba odos laidumas delnų prakaitavimasnėra jokių nuoseklių berniukų ir mergaičių rezultatų skirtumų. Tyrimai, kuriais skirtumų nustatyta, leidžia manyti, kad berniukai reaguoja stipriau, o ne pasyviau.

Dangaus Kimeso biografija, amžius, vyras, grynoji vertė, svorio metimas ir karjera

Dar vieno tyrimo rezultatai rodo, kad emociš­ kai susijaudinę berniukai ne taip sėkmingai sugeba valdyti emocijas. Kokie rezultatai? Mergaites verksmas trikdė mažiau. Jos labiau stengėsi nuraminti kūdikį ir ne taip dažnai bandė išjungti garso kolonėlę. Berniukai, iš kurių širdies ritmo buvo aišku, kad jie rames­ ni, dažniau guosdavo kūdikį. Tyrėjai padarė išvadą, kad vaikai šiuo atveju berniukaikuriuos labiau trikdo emocinės reakcijos, stengiasi jų išvengti.

Kitaip tariant, berniukai, kuriems sunkiai sekasi valdyti savo pačių emocijas, gali būti dažniau linkę nekreipti dėmesio į kitų žmonių skausmą. Iš jos plausimo buvo aišku, kad ji laikosi nuomonės, jog berniukai linkę smurtauti dėl biologinių ypatumų.

dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą cigarečių lieknėjimas

Žinoma, vyriški hormonai, kurių turi visi berniukai, turi didžiulę reikšmę, tačiau, mūsų nuomone, tiek daug kalbant apie bio­ loginius aspektus pamirštamas svarbesnis ir aktualesnis dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą berniukų auklėjimo mūsų kultūroje - klausimas. Atsakydami į šį reporterės klausimą, papasakojome pramanytą istoriją apie garsų psichologijos profesorių, kuris tvirtino kruopščiai išnagrinėjęs prigimties ir auklėjimo dilemą, perskaitęs visą literatūrą šia tema ir galų gale padaręs išvadą, kad prigimtis lemia 53 procentus, o auklėjimas - 47 procentus mūsų elgesio.

Reporterė nusijuokė, su­ pratusi komiškai taiklią šio pasakymo mintį - visus mūsų veiksmus smarkiai lemia ir viena, ir kita. Tada jos pasiteiravome, kodėl visada taip pabrėžtinai stengiamasi visą kaltę suversti biologijai. Aišku tik tai, kad kiekvie­ ną poelgį lemia daugybė veiksnių - nuo biologinių iki gyvenamosios aplinkos.

Diskutuojant apie tai, ar kalta biologija, ar prigimtis, pamirš­ tama, kokia sudėtinga ši problema. Šiuolaikinis neurologijos mokslas nesistengia nustatyti, kuris iš šių dviejų veiksnių svarbesnis, bet pa­ brėžia glaudžią biologijos ir patirties sąsają; šiuo metu plačiai pripažįs­ tama, kad aplinkos veiksniai gali keisti smegenų struktūrą.

Kita vertus, smege­ nų veiklą gali stimuliuoti įvairūs mokomieji užsiėmimai, pavyzdžiui, kai aplink save nuolat matome įvairių formų raides ir girdime, kaip jos tariamos. Todėl tiksliai aišku, kad paveldi­ mumas dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą dar ne viskas. Vis dėlto yra du akivaizdūs biologiniai berniukų ir mergaičių skirtumai, kurie daro įtaką vaiko raidai ir elgsenai. Berniukai jas pasiveja vėliau, bet pradinėse klasėse mergaičių pranašumas šioje srityje tėvams, mokytojams ir tyrėjams būna ypač akivaizdus.

Antrasis skirtumas - berniukai paprastai būna fiziškai aktyvesni už mergaites: jie yra greitesni ir ištvermingesni. Pamatysime, kad toks judrumas ir jo pasekmės daro didžiulę įtaką kasdieniam berniukų gyvenimui ir aplinkinių požiūriui į juos. Tai bemaž ir visi augančių vaikų elgsenos skirtumai, kuriuos būtų galima laikyti aiškiai biologinės kilmės.

Net ir plačiai žinomi geresni berniukų matematiniai gebėjimai negali būti aiškinami vien biologiniais ypatumais. Daugeliu tyrimų, kuriais buvo nagrinėti ber­ niukų ir mergaičių matematinių pasiekimų skirtumai, nustatyta, kad paprastai kiek geriau matematika sekasi mergaitėms.

Pavyzdžiui, jei neurovi- zualiniu tyrimu nustatoma, kad rimuojant žodžius vyrų ir moterų smegenyse suaktyvėja skirtingos sritys, apie tai iš karto pranešama straipsnių antraštėse. Tačiau jei atliekant panašų tyrimą vyrų ir mo­ terų smegenų skirtumų nenustatoma, apie tai dažniausiai nutylima. Anokia čia naujiena.

Padidėjęs dėmesys lyčių skirtumams iškreipia tikrovės vaizdą. Kai iš mokslinių tyrimų sužinome įdomių faktų apie berniukus ir jų skirtumus formos aukštyn lieknas mergaičių, labai dažnai visuomenei pateikiama netiksli arba per daug supaprastinta informacija, kuri berniukų at­ žvilgiu priimama kaip absoliuti tiesa nors ir iškreipta.

Nors mokslininkai dar nenustatė, kokią įtaką testosteronas daro besiformuojančioms smegenims iki gimimo, žinome, kad, prieš pra­ sidedant lytiniam brendimui ir jam pasibaigus, agresyvus elgesys nepriklauso nuo testosterono lygio kraujyje. Pavyzdžiui, prasidėjus paauglystei visų sveikų berniukų organizme testosterono lygis smar­ kiai padidėja, tačiau ne visi iš jų ima elgtis agresyviai. Testosterono lygis kraujyje keičiasi.

Nors vyras gali paveldėti tam tikrą bazinį testosterono lygį, tai nereiškia, kad jis visada išliks toks pat. Įvairiu paros metu testosterono lygis būna skirtingas ir daugiausia priklauso nuo žmogaus potyrių. Pavyzdžiui, tyrimu nu­ statyta, kad teniso susitikimą ar netgi šachmatų partiją laimėjusio vyro organizme testosterono lygis pakyla ir kurį laiką būna aukštes­ nis.

O pralaimėjusiojo? Jo testosterono lygis krenta. Hormonų kon­ centracija didėja arba mažėja ir tai priklauso nuo aplinkos įtakos. Testosteronas irgi veikia taip pat.

Daugeliu atveju, kai nustatomas aukštas testosterono lygis, tai yra agresyvaus elgesio pasekmė, o ne priežastis. Vyrai tar­ pusavyje nekovoja, vedę vyrai nesmurtauja prieš žmonas, tėvai ne­ muša vaikų. Dar įdomiau, kad šios genties vaikai nesipeša vieni su kitais. Užpuolimų, prievartavimų ir žmogžudysčių čia beveik nebū­ na.

Šernai gentyje tikima, kad smurtauti - pavojinga ir kad agresyvios mintys ar netgi nedraugiškas elgesys padidina tikimybę susirgti ar užsitraukti nelaimę. Todėl čionykščiai vaikai nuo pirmų dienų moko­ mi, kad gyvenime reikia susitarti taikiai.

Šiaurės Amerikoje neįtikėtinai taikų gyvenimo būdą, kuriam, ko gero, neprilygtų jokios ankstesnės antropologams žinomos taikios bendruomenės, propaguoja kultūriškai atskiros grupės, pavyzdžiui, huteritų brolija - didžiausia ir populiariausia krikščionių bendruo­ meninė grupė Jungtinėse Valstijose - arba amišų bendruomenė.

Jau daugiau kaip metų joks huteritų bendruomenės narys nėra už­ mušęs kito tos pačios bendruomenės nario. Pasistengę galime užauginti smurtauti nemokančius ber­ niukus. Anks­ čiau berniukai žavėdavosi Johnu Wayneu arba Jamesu Deanu dabar jie atrodo lyg žavūs keistuoliaio šiandieniniuose filmuose, televizi­ jos laidose, kompiuteriniuose žaidimuose ir vaizdo įrašuose jie mato dar labiau išpūstus nepažeidžiamo, agresyvaus ir nepaprastai galingo supermeno pavyzdžius.

Tokia vyriškumo samprata nelabai dera su emociniu sąmoningumu ar dėmesingumu. Mus dažnai kviečia atvykti į mokyklas pasikalbėti su moksleiviais, kai jų elgesys ar nusižengimai ima kelti tėvų ir mokytojų susirūpi­ nimą. Jie tik didžiuoda­ miesi pasakojo, kokį alkoholio kiekį sugeba išgerti.

Mūsų kultūra iš pačių gražiausių savybių, kuriomis gali pasižy­ mėti vaikinas, - fizinės energijos, drąsos, smalsumo ir veiklumo, - sukuria iškreiptą ir pavojingą vyriškumo sampratą. Kad toks nevykęs vyriškumo įvaizdis puikiai prigyja, aiškiai įrodo vienas iš geriausiai berniukų požiūrį atskleidžiančių tyrimų - Nacionalinė paauglių vaikinų apklausa, kurioje dalyvavo didžiulė iš visos JAV reprezentatyviai atrinkta penkiolikos-devyniolikos metų vaikinų grupė.

Pavyzdžiui, berniukai turėjo atsakyti, ar naudojasi prezervaty­ vais. Tyrimo rezultatai parodė, kad kuo labiau berniukai pritarė šiems tei­ giniams, tuo labiau šie teiginiai atitiko pačių berniukų požiūrį ir tuo labiau buvo tikėtina, kad jie gers alų, rūkys kanapes, leisis į nesaugius seksualinius santykius, bus išmesti iš mokyklos ir apgaule ar prievarta privers kitus tenkinti jų seksualinius poreikius. Populiarioji kultūra - destruktyvus elementas mūsų berniukų gy­ venime, tačiau neteisingas emocinis jų auklėjimas prasideda daug anksčiau ir dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą namų.

Daugelis tėvų, giminaičių, mokytojų ir kitų su berniukais dirbančių ar gyvenančių žmonių imasi juos moky­ ti, kaip gyventi šiame pasaulyje ir elgtis su kitais žmonėmis. Tačiau stengdamiesi išmokyti vienų dalykų labai dažnai išmokome visai ko kito ir galop tai pradeda kenkti jų emocinei būklei.

Bendraudami su berniukais ir mokydami elgesio su aplinkiniais neišvengiame giliai įsišaknijusių tradicinių lyčių stereotipų. Sąmoningai ar nesąmonin­ gai slopiname berniukų emocinį sąmoningumą. Mokslininkai, tyri­ nėjantys vaikų emocines reakcijas lemiantį tėvų elgesį, nustatė, kad tėvai išankstinį stereotipinį nusiteikimą turi net kalbėdami apie kū­ dikius11 pavyzdžiui, vienas mūsų pažįstamas tėtis mums gyrėsi, kad apipjaustymo procedūros metu sūnus neverkė.

Dėl to tėvai skirtingai ugdo sūnų ir dukterų jausmus. Yra daug atvejų, patvirtinančių šį faktą. Ir tai akivaizdžiai matyti. Žinoma, kad mamos, kurios stengia­ si paaiškinti emocines reakcijas ikimokyklinio amžiaus vaikams ir kurios nesmerkia jų už tai, kad jie drąsiai reiškia liūdesį, baimę ar pyktį, užaugins vaikus, geriau suprantančius aplinkinių jausmus. Net ir vyresni broliai ir seserys, pamėgdžiodami tėvus, apie jausmus dažniau kalbasi su dvimetėmis sesutėmis negu su dvimečiais broliais.

Daugiausia į jo klausimus atsakinėja mama, nes su juo praleidžia daugiau laiko nei tėtis. Net ir tuomet, kai visa šeima būna kartu, paprastai ji kalba daugiau už vyrą. Ji stengiasi į visus klausimus atsakyti vienodai išsamiai, tačiau nepastebi, kad, kaip ir visi tėvai, subtiliai pakreipia vienokius ar kitokius vaiko klausimus tam tikra linkme. Ji paaiškina, kad taip keliauti saugiau, sakydama, kad vaikai negali važiuoti automobiliu neprisegti specialioje kėdutėje.

Jos atsa­ kymas labai išsamus, tad Bredui smagu, kad paklausė; jis žino, kad atsiradus progai mielai klaus dar kartą. Tačiau jiems vaikštinėjant parke, kai Bredas rodo pirštu į ver­ kiantį berniuką ir klausia mamos, ko šis verkiąs, ši atsako kaip valgyti greitai numesti svorio trum­ piau, nesileisdama į ilgus paaiškinimus.

Nagi, eime. Nemandagu taip spoksoti. Bredo mama gal iš tiesų nežino, kodėl mažylis verkia, o sakyda­ ma sūnui, kad žiūrėti nemandagu, moko mandagaus elgesio.

Tačiau jos skubotas atsakymas vaikui ne toks aiškus, įdomus ir malonus. Jam subtiliai leidžiama pajusti, kad nereikia galvoti, kodėl žmogus verkia arba liekninančios padangos konkrečiai galėjo nutikti šiam vaikui. Ištyrus tėvų bendravimą su berniukais ir mergaitėmis nustaty­ ta, kad, mergaitei paklausus apie jausmus, mama į jos klausimą atsa­ kys išsamiau. Gal jį įskaudino kiti, o gal jis pametė žaisliuką Ką manai?

  • Geriausias būdas atsikratyti užsispyrusių kūno riebalų
  • Norint dar geriau apsaugoti minimų asmenų privatumą, pakeisti ir kai kurie kiti juos atpažinti leidžiantys faktai.
  • Jos namą sudaro trijų aukštų spinta, marmuru išklotas fojė, erdvus namų biuras, dvi svetainės ir valgomasis su krištolo sietynu.
  • Dan Kindlon Michael Thompson Teresa Barker - Augant Kainui LT | PDF

Jos įgimtas rūpestingumas ir užuojauta dar sustiprinama. Berniukai nuolat jaučia tokius emocinius suvaržymus. Kai šešiamečio Džeko šeima persikėlė į naują namą, vienam iš trijų vaikų turėjo atitekti apatinis kambarys, atskirai nuo kitų trečia­ me namo aukšte buvusių kambarių. Jis buvo paskirtas ne aštuonme­ tei Keitei ir ne keturmetei Eimei, o Džekui. Jam užsiminus, kad bus nejauku vienam miegoti antrame aukšte, tėtis atsakė: - Juk tu didelis vaikinas.

Sesutėms baisu miegoti vie­ noms. Kai berniukai reiškia pyktį ar elgiasi agresyviai neperžengdami ribų arba pasidaro paniurę ir tylūs, jų elgesys laikomas normaliu.

Tačiau jei jie sakosi biją, nerimaują ar liūdį šie jausmai dažniausiai laikomi moteriškaissuaugusieji paprastai su jais ima elgtis taip, kad vaikui pasidaro aišku, jog tokie jausmai berniukams netinka. Dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą pasakojimas apie Kainą ir Abelį, kai iš pavydo Kainas nužudo brolį, laikomas broliškos konkurencijos alegorija, tačiau šio pasakoji­ mo prasmė kur kas gilesnė.

Ši trumpa istorija Pradžios knygoje prasideda visai papras­ tai. Abu broliai, trokšdami įsiteikti Viešpačiui, atneša jam dovanų: Kainas - savo paties laukuose užaugintų vaisių, Abelis - geriausią dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą bandos ėriuką. Pasakojime nepaaiškinama, kodėl Viešpats taip skirtingai priėmė abiejų vaikinų dovanas, tačiau Kainas pasijuto pažemintas. Kainas neta­ ria nė žodžio, nors, suprantama, girdėdamas tokius priekaištus turi jaustis įskaudintas, o brolį į laukus išsivilioja ir nužudo apimtas pyk­ čio.

Argi aš - brolio sargas? Krenta į akis, kad pasakojime niekur neminimi vaikino biologi­ niai tėvai Adomas ir Ieva, su kuriais Kainas būtų galėjęs pasikalbėti arba kurie būtų galėję jį nuraminti. Kaino istorijos atgarsius matome šiandieninių berniukų gyveni­ me, kai jie atsiriboja nuo savo jausmų ir nesugeba atjausti aplinkinių ir taip akivaizdžiai kenčia gyvendami skurdžiame jausmų pasaulyje.

Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti. Tačiau Kaino nie­ kas nemokė tvarkytis su jausmais, daugelio šiandieninių berniukų to irgi niekas nemoko. K a ip a p dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą a u g o t i e m o c in į b e r n iu k ų p a s a u l į Psichologinio darbo praktikoje teko bendrauti su didžiules netektis patyrusiais berniukais - praradusiais vieną iš tėvų, brolį ar seserį, smarkiai suluošintais ar sunkiai sergančiais - ir vis dėlto sėkmin­ gai įveikę sunkumus jie sugebėjo grįžti į normalų gyvenimą ir su­ sikurti perspektyvią ateitį.

Teko regėti ir tokių berniukų, kurie pa­ lūždavo nuo smulkmenų, dažnai pasitaikančių prastomis dienomis. Ar berniukams pavyks įveikti iškilusius sunkumus, ar jie nuleis ran­ kas, visuomet priklauso nuo vidinių jausmų, kuriuos jie gali pasitelkti į pagalbą. Pažinti jausmus berniukams dažnai padeda mėgstamas mokyto­ jas ar treneris, tačiau berniukų požiūrį į save ir jų norą mokytis jaus­ mų kalbos ir emocinio raštingumo daugiausia lemia tėvai.

Rodydami tinkamą pavyzdį jie gali išmokyti emocinio artumo ir dėmesingumo aplinkiniams. Jie gali neteisdami išklausyti, ką berniukas jaučia, ko­ kių sunkumų patiria, nenurodinėdami, kaip juos spręsti. Visi berniukai jautrūs ir visi jie kenčia. Ši mintis gąsdina dau­ gelį suaugusiųjų, jie sąmoningai ar nesąmoningai nenori pripažinti, kad ir berniukai gali būti emociškai pažeidžiami.

Tačiau susitaikę su šia mintimi tėvai ir mokytojai galės suteikti berniukams geresnį emocinį auklėjimą, išmokyti juos sėkmingai ištverti juodžiausius gyvenimo momentus ir supažindinti su prasmingesniais gyvenimo dalykais. Jei savo sūnus mokysime gerbti ir vertinti jausmų pasaulį, jei su­ kursime jiems jausmų žodyną ir paskatinsime juo naudotis, jie atvers širdis pasauliui. L e w is C a r r o l l uklėtojos Alvarez darželio grupėje įpusėjo rytmetys. Penkiolika vaikų - šeši berniukai ir devynios mergaitės - jaukiame grupės kampe, ratu susėdę ant kilimo, laukia, kol auklėtoja pradės skaityti knygą.

Vienoje rato pusėje susiglaudusios pečiais sėdi mergaitės - vienos sukryžiavusios kojas, kitos - rankas pasidėjusios ant kelių arba tiesiog ramiai, viltingai laukiančios ar linksmai plepančios, kol auklėtoja duos ženklą, kad galima pradėti skaityti.

Šalia jų sėdi berniukas, Da­ nielius, irgi ramus, atsipalaidavęs ir laukiantis to paties. Danielius - geriausiai klasėje skaitantis vaikas. Namie ir mokykloje prie knygų jis praleidžia ištisas valandas ir darželyje labiausiai laukia to meto, kai galės klausytis pasakos. Už poros metrų nuo Danieliaus sėdi keturi svorio netekimas neinvazinės procedūros. Čia vaiz­ delis visai kitoks: Justinas šonu atsirėmęs Vilui į krūtinę, Vilas su­ smukęs Baširui ant peties, o šis prisispaudęs prie Rajano, kuris iš pa­ skutiniųjų stengiasi neparvirsti.

Keista, bet šis svyrantis ansamblis niekaip nesugriūva ir atrodo kaip sustingęs erdvėje. Berniukai laikosi tyliai, jie ilgai išbus suvirtę į tokią pasvirą krūvą, laukdami, kol auk­ lėtoja pradės skaityti. Jie kaip įmanydami stengiasi laikytis taisyklių, ir ji tai supranta, tačiau negali pradėti skaityti, kol nepasirodys Kris­ toferis. Kai auklėtoja Alvarez paskambino varpeliu, kviesdama moki­ nius į ratą, Kristoferis dėliojo tanagramas. Nešdamas šias dėliones atgal į vietą, jis perbraukė pirštu lentoje kreida nupieštas figūras, su pasitenkinimu stebėdamas atsiradusią žalią liniją, atsitrenkė į Justiną, ėjusį į ratą, o tada ties žaisline virtuvėle stabtelėjo surinkti plastikinių kriaušių ir pomidorų.

Dabar jis užsisvajojęs stoviniuoja prie lenty­ nų, kur sukrautos reikmenų atsargos, ir paskendęs mintyse žiūrinėja spalvotus žymeklius plastikinėje dėžutėje. Šis klausimas paža­ dina jį iš svajų. Atsisukęs žvilgteli, tačiau nepajuda iš vietos. Kiek padvejojęs Kristoferis padeda žymeklius į vietą ir pamažu pradeda artintis. Ber­ niukų suformuotas domino statinys ima griūti.

Justinas nuvirsta ant Vilo, šis stengiasi nustumti jį sau nuo kelių ant grindų. Ir pasitrauk toliau nuo Vilo. Vilai, nereikia stumdytis, jis pasitrauks pats, - sako ji, o tada šūk­ teli: - Kristoferi, visi pasiruošę klausytis pasakojimo.

Prašom ateiti čionai. Tada Baširas nusprendžia atsigulti ant nugaros, ir dabar į ratą patenka tik jo keliai ir batai. Jis žiūri į lubas. Baširas atsikelia. Nors berniukus tvarkingai susodinti į ratą prireikė vos dviejų ar trijų minučių, sunku neprarasti savitvardos matant Justino ir Kris­ toferio elgesį. Kasdien jie iššvaisto begalę visos vaikų grupės laiko. Akivaizdu, kad mergaitės nepaprastai skiriasi nuo berniukų, - jos irgi energingos ir veržlios, tačiau sugeba valdyti emocijas ir stropiai vyk­ do auklėtojos nurodymus.

Berniukams daug sunkiau ramiai išsėdėti. Kaip jų judrumas veikia šias mergaites? Ką jaučia Danielius, kantriai laukdamas kartu su mergaitėmis, matydamas, kad jis kitoks nei visi kiti berniukai? O kaipgi visi besistumdantys ir į krūvą besigrūdantys vaikai? Arba išsiblaškėlis Kristoferis? Ko jie išmoksta nuolat girdė­ dami priekaištus per rytmetinius užsiėmimus arba bet kuriuo kitu metu, kai elgiasi kitaip nei visi? Tokie klausimai nuolat sukasi mokytojų ir tėvų galvose ir tampa pagrindine pokalbių apie berniukų elgesį mo­ kykloje tema.

Pastaraisiais metais visuomenės diskusijose apie teisingo švieti­ mo principus daugiausia dėmesio skiriama mergaitėms, pabrėžiant, kad į berniukus orientuotoje mokymo sistemoje jos lieka nuskriaus­ tos.

Toks nerimas dėl mergaičių visiškai pagrįstas, tačiau mums susi­ rūpinimą kelia tos diskusijos, kai ieškant teisybės berniukai suprie­ šinami su mergaitėmis. Susidaro įspūdis, kad mergaitės mokyklose kenčia, o berniukai - ne.

Nuo darželio iki šeštos klasės berniukas mokykloje kasmet pra­ leidžia daugiau kaip tūkstantį valandų, todėl jo patirtis ir ten sutinka­ mų mokytojų ir kitų suaugusių asmenų požiūris į jį turi labai didelę reikšmę besiformuojančiai jo asmenybei.

Vidutiniam berniukui labai sunku pasiekti pradinės mokyklos mokymo programoje numatytus raidos ir akademinius tikslus, kai daugiausia dėmesio skiriama skaitymo, rašymo ir žodinio bendra­ vimo įgūdžiams - kognityviniams gebėjimams, kurių berniukai paprastai įgyja vėliau už mergaites.

Kai kurie berniukai brandumu lenkia kitus vaikus, o kai kurios mergaitės atsilieka nuo daugumos, tačiau, palyginus vidutinio berniuko ir vidutinės mergaitės gebėji­ mus, akivaizdu, kad darželyje ir pradinėse klasėse berniukai mergai­ tėms neprilygsta.

Mokyklos aplinka - išskirtinai moteriška, mokytojų ir vadovų pa­ reigas eina daugiausia moterys, todėl susidaro įspūdis, kad bendra atmosfera nepalanki berniukams, netoleruojanti pernelyg didelio jud­ rumo ir nevaldomo impulsyvumo, kuriuo pasižymi berniukų elge­ sys. Tokioje mokyklos aplinkoje berniukas pasijuto tarsi dagys tarp rožių, aiškiai suprasdamas, kad yra kitoks, prastesnis ir kartais keliantis ne­ pasitenkinimą.

Nuėjome pasikalbėti su trečios klasės mokytoja, kuri, mūsų ma­ nymu, puikiai mokėjo elgtis su berniukais. Atrodė, kad berniukams ji patinka, todėl norėjome išsiaiškinti jos požiūrį į klasės berniukus. Ji - žmo­ giška, civilizuota.

Tiesiog mergaitėms joje lengviau prisitaikyti. Kaip tik priešingai - dau­ gybę mums žinomų dalykų apie mokykloje berniukų patiriamus sunkumus patvirtina daug rūpestingų, kūrybingų mokytojų, kurie visaip stengiasi rasti tinkamų būdų dirbti su berniukais mokyklos aplinkoje. Žinome ir tai, kad yra išskirtinio talento ar temperamento berniukų, tačiau, norėdami kalbėti apie tai, kaip gyvenimiški poty­ riai stabdo jų emocinį vystymąsi ar kelia tam pavojų, privalome kal­ bėti apie neišsakytas nuoskaudas, kurias pirmaisiais mokykliniais metais patiria daugybė berniukų.

Vaikų vystymosi mokykliniais metais tyrimai rodo, kad moky­ mosi įpročiai, nulemiantys mokymąsi aukštesnėse klasėse, susifor­ muoja iki trečios klasės. Daugelis berniukų, kuriems nepasiseka mo­ kykloje pirmaisiais metais, vėliau taip ir neatgauna motyvacijos gerai mokytis. Pirmųjų metų palikti emociniai randai neišnyksta net ir tiems, kurie išmoksta įnirtingai dirbti norėdami šio to pasiekti.

Jis sėkmingai dirbo įmonių konsultantu ir retai kada ištrūkdavo iš darbo į pavakare rengiamus vaikų pasirodymus ar juolab per pietus vykstančius mokyklinius spektaklius ir choro koncertus. Jis vengdavo lankytis tėvų susirinki­ muose, nors mokytojai visaip stengdavosi parinkti tokį laiką, kuris netrukdytų jo darbų tvarkaraščiui. Karlas norėjo būti geras ir atsakingas tėvas, tačiau tokiuose susi­ rinkimuose jausdavosi įsitempęs ir nekantraudavo kuo greičiau iš jų pasišalinti.

Kai žmona ėmė reikalauti mokykloje lankytis dažniau, jis pareigingai atvykdavo nurodytu laiku, tačiau jo nusiteikimas prieš mokytojus trikdydavo visus susirinkimo dalyvius. Galų gale, žmona pasiūlė nebesivarginti, tačiau jos nepasitenkinimas augo. Vėliau Karlas prisiminė, kad per vieną itin karštą judviejų kivirčą jis liko priblokštas piktų žmonos priekaištų, neva jam nerūpi vaikų mokslai. Ne ką mažiau nustebino ir jo paties reakcija. Pirmiausia jis pagalvojo ne apie darbą, ne apie savo kabinetą, darbų terminus ar net­ gi vaikus.

dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą eco slim las palmas

Visų pirma jis pajuto gėdą, priešiškumą ir pyktį, kurie jo širdyje ruseno daugiau kaip keturiasdešimt metų. Vaikystėje mokykloje man būdavo nelengva. Buvo dalykų, kurie nuo manęs visai nepri­ klausė.

Dangiškojo Kimeso pažinčių programa Dr Heavenly toliau stengiasi padėti kitiems rasti meilę, kurios jie nori ir nusipelno, kai ji išleidžia savo naują mobiliųjų pažinčių programą apsilankydama www.

Dangaus Kimeso svorio metimas m. Kimes buvo atlikta skrandžio juostos operacija, dėl kurios ji neprarado svorio, kaip ji norėjo. Ji nusprendė pasisemti sveikos mitybos ir sportuoti. Jos dietoje buvo kiaušinių baltymai, avižiniai dribsniai, pomidorai ir svogūnai pusryčiams, salotos pietums ir vakarienei kepta ant grotelių kepta žuvis ar vištiena su daugybe daržovių. Dangiškoji taip pat įsitikino, kad keturis kartus per savaitę ji sunkino svorį.

Po atsidavusios tvarkos, Heavenly iki m. Gruodžio mėn.

dr dangiškieji kimes prieš svorio metimą sportbačiai numesti svorio

Sumažino svorį iki svarų 71,67 kg. Kas yra dangiškasis Kimesas? Dangiškasis Kimesas yra amerikiečių odontologas, autorius, įkvepiantis pranešėjas, verslininkė, realybės televizijos žmogus ir santykių ekspertas.

Kiek metų dangiškasis Kimesas? Daktarei Heavebly Kimes yra 49 metai. Ji gimė m. Lapkričio 17 d. Kaip aukštas yra dangiškasis?

Kimesas stovi 5 pėdų 5 colių aukštyje ir sveria 71,67 kg.