Anie anarchijos sūnų svorio metimas. Blog Navigation
Motinos tėvas ir jos brolis Antanas, ne kartą paklaustas kodėl šeimoje kalbasi lenkiškai ir ar jie esą lenkai, atsakydavo, kad jie esą dzūkai, lenkai nebuvę ir nesą. Gaila, kad neleido jiems užaugti mano tėvų globoje. Atsiminimai yra tik įvadas į plačios ir gilios Krupavičiaus veiklos studijas. Ta nelaime mes buvom patenkinti.
Mintis pakalbinti vaikų gydytoją Kazimierą Vitkauską kilo dar skaitant jo monografiją tuo pačiu pavadinimu. Pakerėta nuoširdaus atsidavimo savo sričiai, besąlygiško tikėjimo moterimi-mama, atkaklumo laikantis savosios krypties ir įtaigaus knygos stiliaus, mintyse brandinau planą susipažinti su šiuo žmogumi.
Kaip čia yra, kad iškilus gydytojas už pastangas prikelti žindymą tėvynėje Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos apdovanotas premija, o pačioje Lietuvoje retai kam žinomas? O nuostabi knyga, kurioje sudėta trisdešimties metų darbo patirtis, žinios iš specialių kursų bei seminarų užsienyje — retenybė, kuri turėtų sužavėti ne tik medikus, bet visus, kurie kaip nors prisideda prie vaikų auklėjimo.
Taigi ilgai nedelsusi susisiekiu su gydytoju pediatru, tarptautinės Žindymo medicinos akademijos nariu ir užduodu ar galite prarasti krūties riebalus, kurie padėtų gyvai atskleisti knygoje perteiktos informacijos esmę.
Kazimierai, kaip jūs, medikas, išugdytas pirmenybę teikti cheminiams preparatams, pasukote tokiu natūralistiniu keliu: iš kur tas besąlygiškas pasitikėjimas žindymo privalumais? Žmonija užgimė laukinėje gamtoje ir jos gyvenimo ten istorija yra šimtus kartų ilgesnė, negu praleistoji tarp civilizacijos patogumų.
Žindymas yra pačios Motulės Gamtos jau seniai seniai išrastas ir milijonus metų tobulintas žinduolių jauniklių taip pat ir žmogaus maitinimo būdas, kuriuo jiems teikiamas kiekvienai rūšiai savas pats natūraliausias maistas — motinos pienas.
O kas galėtų būti geriau ar bent jam prilygti? Juk net ir suaugusiems žmonėms nepatariama valgyti tik konservus, juo labiau nuolat.
Net ir šviežias gyvulių pienas žmogaus kūdikiui yra biologiškai svetimas savo sudėtimi, todėl gali pridaryti bėdų: sutrikdyti virškinimą ir medžiagų apykaitą organizme, alergizuoti. Karvės piene tris kartus perdaug baltymų, bet trūksta arba visai nėra daugelio medžiagų, kurios būtinos mažo vaiko augimui ir vystymuisi bei atsparumui prieš ligas, nėra nei vienos iš tų gyvųjų motinos pieno ląstelių, kurios gali sunaikinti net ligas sukeliančias bakterijas.
O žindymas kaip veiksmas yra svarbus normaliam vaiko psichikos vystymuisi ir labai naudingas mamos sveikatai: stabdo kraujavimą po gimdymo, gerokai sumažina osteoporozės ir krūties vėžio atsiradimo pavojų vėliau gyvenime.
Deja, tada, prieš tuos trisdešimt metų, kai medicinos dėstytojai mus dar studentus vedžiodavo po vaikų ligoninių palatas, ir paskui, pradėjęs dirbti vaikų gydytoju, mačiau beveik vien tik iš buteliuko mišiniais maitinamus kūdikius. Profesoriai ir docentai vienos kitos paskaitos pradžioje dviem sakiniais pagirdavo motinos pieną kaip geriausią maistą kūdikiams, ir iškart kalbą nukreipdavo į tikrovę — tik nedaugelis kūdikiu juo maitinami, nes dauguma motinų savo pieno turi per mažai, o ir tas pats greitai pasibaigiąs.
Ar moterys dvidešimtajame amžiuje sunkiau gyveno ir buvo mažiau pavalgiusios negu urviniais laikais? Kažin… Tikriausiai priežastys kitos.
Kad ir kokia išpuoselėta ir įvairiausias argumentais savo sistemos teisingumą pagrindžianti būtų bet kokio ugdymo sistema, žmogus visą gyvenimą išlieka ieškotoju ir savyje suranda vietos naujoms žinioms, kitokiam požiūriui.
Tai, matyt, įrašyta žmogiškojoje prigimtyje. Tuometinė moksliška teorija per Sveikatos Apsaugos Ministerijos potvarkius liepė: kūdikį anie anarchijos sūnų svorio metimas galima tik griežtai nustatytu laiku, kas keturias valandas, o per visą naktį jis ir mama privalą ilsėtis ir miegoti atskirai.
Man, specialiai mokytam žmogui, tai iškėlė didelį galvosūkį. Dovydą mamytė sėkmingai žindė ištisus metus.
Mykolas Krupavičius, jo motina ir tėvas fotomontažas VI. Veiverių mokytojų seminarijos rūmai VII. Mykolas Krupavičius savo šeimos narių tarpe IX.
Taip pat ir antrąjį mūsų berniuką, paskui dar ir dukrelę — ją net tris metus. Kaip paprasta: tik klausyk savo vaiko, o ne ministro tvarkaraščių! Bet taip lengva buvo tik savam bute… Praktikos pradžioje — aisiais — aut.
Bet mes padarysime stebuklus! Jaunikaičiai nuo šito svetimtaučio, bandančio mokyti savos kalbos, pralinksmėjo. Margarita atsikėlė ir jau eis. Kur eini? Tarsi būčiau leidęs!
Ar nesijautėte kaip Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais? Nenuostabu, nes pagal tuometines taisykles žindymo pradžia buvo atidėliojama mažiausiai šešias valandas, o pagimdytą vakare leisdavo prie krūties tik kitą dieną, naujagimiai laikyti izoliuoti nuo mamų skirtingose palatose, nesulaukę nustatytų retų maitinimo valandų — girdyti iš buteliuko gliukoze arba mišiniu.
Bet kokie natūralaus maitinimo suvaržymai ir trukdymai paprastai veda į žindymo sutrikimus, spenelių skaudėjimą, krūtų guzus bei uždegimus ir… į tikrą ar įsivaizduojamą motinos pieno trūkumą.
Laktaciją — motinos pieno gamybą — išgelbėti būtų galėjęs dažnas žindymas dieną ir naktį bent jau sugrįžus namo ir medikų pamokymai, kaip gerai kūdikį priglausti ir išlaikyti prie krūties.
O juk tai buvo laikai, kai mamytės turėjo teisę į vaiko priežiūros atostogas iki trejų metų, su grįžimo anie anarchijos sūnų svorio metimas buvusį darbą garantija! Deja, aisiais natūralaus maitinimo idėja jau merdėjo: bent iki keturių mėnesių amžiaus žindomų kūdikių Lietuvoje bebuvo likę tik 10 procentų, o dauguma nujunkyti nuo krūties per pirmąsias gyvenimo savaites. Buvau jaunas idealistas, įsivaizdavęs, jog privalau nuveikti kažką ypatingo, gero ne tik dėl savęs.
Žindymo propagavimas buvo savotiška rezistencija prieš okupantus. Kiekvieną mano pediatrinės apylinkės mamytę įtikinėjau žindyti, prašiau ir liepiau sovietijoje įsakymų labiau klausė. Bet aš buvau atkaklus. Net vežiodavausi į patronažus pas kūdikius svarstykles to daugiau niekas nedarė — kad jų mamos patikėtų, jog ir žindomas vaikas puikiausiai auga.
Голос для нормального общения использовался разве что детьми; взрослые редко произносили хоть слово, и Элвин в конце концов решил, что и это они делают только из вежливости к. Странно и неловко было сознавать себя опутанным сетью беззвучных и неощутимых слов, но Элвин в итоге привык к. Он удивлялся тому, как устная речь вообще выжила, не находя себе употребления, но позднее обнаружил, что люди Лиса очень любили пение и вообще все виды музыки.
Girdžiau klijukais, o žiūrėk kokia didelė užaugo, išgyveno! O jos bendrakeleivė mokytoja, kuri nežindė pati, bet pirko pieną iš vietinių gyventojų stotyse, savo sūnelį kūdikėlį turėjo palikti pakelės kapelyje.
Alessandro DAvenia - Dalykai Kurių Niekas Nežino PDF
Vėliau lygiai taip pat — žindymu — mano, tada dar būsimoji, uošvė išmaitino ir kitas tris jos dukreles dvi iš jų gimusias tremtyje, kur nebuvo nei šiuolaikinių patogumų, nei skanumynų pertekliauskuriomis visomis, dabar jau suaugusiomis mamomis džiaugiasi jų laimingi vaikai ir Pasaulis.
Kas ten kitaip negu Lietuvoje?
6packo paslaptis
Žinių išties pasitaikydavo pristigti. Tos, kurias gavau per medicinos studijas Universitete, buvo labai šykščios, netikros, iškreiptos. Viskas prasidėdavo savotiška tremtimi: tik iš tolo anie anarchijos sūnų svorio metimas parodžius naujagimį, juos abu išveždavo į skirtingas palatas ir leisdavo trumpam pasimatyti tik nustatytomis maitinimo valandomis.
Tarsi kalėjime. Buvo mamyčių, verkiančių nuo spenelių žaizdų ir krūtų uždegimų, buvo neprivalgančių ir negreitai augančių kūdikių… Todėl reikėjo subtilesnio supratimo apie moters laktaciją ir kūdikio žindymo fiziologiją.
Iš kur gauti žinių? Jokio interneto tada dar nebuvo… Tačiau didžiosiose Vilniaus bibliotekose pasistengęs rasdavau šiek tiek pažangesnės rusiškos literatūros, tarp jos — ir užsienio mokslinius straipsnius referuojantį žurnalą.
O kai grįžo išsvajotoji Lietuvos Nepriklausomybė ir griuvo sienos, skiriančios nuo Europos, ėmė rastis ir naujų, labai viliojančių, galimybių.
Bet aš… nemokėjau kalbų. Tiesa, mokykloje būta prancūzų kalbos pamokų, bet ji man kažkodėl nelabai patiko ir beveik nieko atminty neužsiliko. Todėl, jau keturiasdešimtmetis, skubiai ėmiausi mokytis pačios populiariausios tarptautinės kalbos, anglų: iš savo vaikų mokyklinių vadovėlių, bibliotekose persirašytų garso kasečių. Vėliau turėjau daug progų pasidžiaugti dėl šito savo ryžto! Į Londoną, miestą kurį buvau labiausiai svajojęs aplankyti.
Ten sužinojau daug naujo, vertingo ir įdomaus. O jeigu ko nepavykdavo gerai suprasti klausant paskaitas, galėjau pasitikslinti iš gausybės straipsnių ir naujausių to meto knygų, parsivežtų grįžtant namo.
Už kokius nuopelnus ten papuoliau?
Sėkmė pastarajame, matyt, paliko neblogą įspūdį ir tautiečiams iš JAV, nes vėliau, kai m.