Levi lieknas lieknas vaizdingas

Ar Andriejus Gorenko, su šeima įsikurdamas Carskojė Šėlo, ti­ kėjosi pataisyti savo blogą reputaciją? Jis, mėgstantis aiškumą, dar patikslina, kad ji rašo eiles?

Jis mylėjo ją visus tuos šimtmečius ir būtų paaukojęs dėl jos gyvybę. Bet Drinai Romanas nerūpėjo, ji mylėjo vien tave, o tu — tik mane. Kai aš nužudžiau Driną, Romanas pasiryžo man atkeršyti — per tave. Norėjo, kad kankinčiausi negalėdama prisiliesti prie tavęs, kaip jis kankinosi būdamas šalia Drinos! O paskui viskas vyko žaibiškai, aš tiesiog… — Nutilau, nes supratau veltui aušinanti burną. Deimenas net nesiklausė manęs įsitikinęs savo kaltumu.

Bet aš vijau šalin tokią mintį ir nenorėjau, kad jis taip manytų. Kalta ne karma — kalta aš!

Patarimai dėl nuolatinio svorio metimo Kroatija svorio centrai kurortai - Ph miracle dietos pasninko receptai La Pineda.

Aš padariau didžiulę, baisią klaidą. Bet tai nereiškia, kad neatitaisomą! Turim rasti kokį nors būdą. Mus siejo tik jo liūdno, pavargusio žvilgsnio šiluma.

Rimtai, Eve, ką aš pasiekiau — sukėliau šitiek skausmo! Tau prieš akis visas gyvenimas — visa amžinybė — gali tapti kuo panorėjusi, daryti ką panorėjusi. O aš… — Deimenas gūžtelėjo pečiais. Denalyje esminė krūmų skraidymo patirtis šurmuliuoja aplink kalną ir, esant oro sąlygoms, leidžiasi ant vieno iš ledynų, tekančių žemyn. Mūsų skrydžio diena aušra, deja, apsiniaukusi ir lietinga. Aš įlipau priekyje, su Sandra ir dar trimis keleiviais gale.

Kai visi buvome įsispraudę, levi lieknas lieknas vaizdingas atrodė žemai kabanti, todėl pilotas Aine Roberts išlipo ir pasmaugė kuprinę iš uodegos skyriaus į priekinę sėdynę. Daug geriau. Robertsas pakilo ir pasuko lėktuvo link Denali link, tikėdamasis, kad debesys atsivers ir suteiks mums kelią į saulėtesnį aukštį. Oras vis blogėjo ir netrukus dūzgėme tolygiu pūku. Matomumas buvo blogas ir blogėjo. Aš buvau girdėjęs iš patyrusio krūmo piloto jis išgyveno penkis susidūrimuskad kardinali lenktynių krūmu taisyklė - niekada neprarasti regėjimo po tavimi.

Tai atrodė ypač svarbu skriejant stačiu, nelygiu kanjonu, kaip mums nutiko. Pravažiavome dar sunkesnį lietaus dušą, tada iškilome virš žalio slėnio ir į saulės spindulius. Denali buvo prie stalo, bet man nerūpėjo. Aš buvau laiminga, kai skraidau žemyn virš nuostabių slėnių ir viršūnių, įskaitant vieną užapvalintą kalvos viršūnę, kur numezgė keliolika Dall avių, kai mes perėjome virš galvos.

Grįždami į tvirtinimą, išsinuomojome mašiną ir nuvažiavome 40 minutėmis į pietus iki Girdwood miestelio. Dabar, kai mes išgyvenome Denalį, buvo laikas pailsėti. Šis miestelis taip pat yra žinomas kaip Vilniaus miesto namai Alyeska kurortas, vienintelis valstijos viešbutis, kuriam žodis prabangus galima patikimai pritaikyti.

Pastatytas didelėmis Japonijos Seibu konglomerato lėšomis prieš pat šios šalies nekilnojamojo turto ekonomikos žlugimą Tai išlieka paminklas Rytų susitikimų-Vakarų postmodernizmo prabangai.

Gondola eina nuo viešbučio galo iki pat kurorte esančio slidinėjimo kalno 2, Sandra išsiruošė į masažą, kol ilgą laiką mirkiau vonioje, tada mes vėl suskubome važiuoti į kalno viršūnę. Septyni ledynai restoranas, oficialus valgomasis su geriausiu vaizdu į valstiją. Aliaskoje ji garsėja kaip vieta švęsti jubiliejų ar užduoti klausimą, o mūsų kolegos su gondolos keleiviais, geriausiu sekmadieniu, atrodė mielai, kaip mes levitavome virš slėnio grindų. Kaip mes.

Dangus buvo giedras. Saulėtekis išsiliejo per sniegą inkiuose ir dubenyse. Šioje patobulintoje aplinkoje mes levi lieknas lieknas vaizdingas tiek metaforiškai, tiek pažodžiui, iškilę virš Aliaskos dramos ir sunkumo. Tyrinėdamas meniu, bandydamas pasirinkti tarp mesquite keptos briedžio nugarinės ir mesquite keptos ir rūkytos Aliaskos lašišos, pajutau, kaip mes plūduruojame burbule.

Ir tai buvo burbulas - apsauginis civilizacijos apdangalas, pasaulio, į kurį netrukus sugrįšime, priminimas. Kol kas jis jautėsi keistai. Kelionės metu mums nutiko kažkas netikėto: buvome susidūrę su nauja perspektyva - Aliaskos tikrovės vaizdu. Čia laukinė gamta vis dar yra didžiulė jėga, kurios žmogus negali valdyti.

Turite atsisakyti minties, kad esate pagrindinis plėšrūnas, kad jūs esate atsakingas už daiktus. Jei neišmoksite pagarbiai elgtis su gamtos pasauliu, jums iškils tikras pavojus.

Mirti dvidešimt ketverių, bet palikti tai, kas gyvens ir po tavęs. Ana skaičiuoja: jai jau dvidešimt vieneri ir, be to vieno eilėraščio Sirijuje, ji dar nieko nėra išleidusi. Kolia šokinėja nuo vienos knygos prie kitos. Krūva Kokto eilėraščių prie kasos. Ko jie verti?

Lengvabūdis princas. Labai vykęs pavadinimas.

• Еще одна способность, которую Диаспар потерял или намеренно отбросил.
• Если же человек спешил или нужно было перевезти небольшой груз, то использовали животных, которые, совершенно очевидно, были предназначены именно для .
• Подразумевается, что я все еще твой наставник, но похоже на то, что роли-то теперь переменились?.
• Svorio netekimas holly robinson peete

Kolia galvoja apie Bloką. Ar Ana buvo įsi­ mylėjusi gražuolį Aleksandrą? Galimas daiktas. Visos Sankt Peterburgo gražuolės galėtų nusižudyti dėl šio rusų literatūros Adonio. Kolia veja šalin blogas mintis ir ima kitą knygą - Ro­ bertas de Monteskju. Prancūzų Balmontas, kaip galima su­ prasti. Nagi pažiūrėkim Šypsodamasis kaip galvų kapotojas 50 Kolia varto Margus žodžius. Kolia šaukia žmoną, nuėjusią ieškoti prieglobsčio tarp meno kūrinių.

Jis mosikuoja knyga virš galvos. Knyga, skirta tau, Ana, - poetė, turinti kil­ mingą pavardę. Galbūt turėtum pasidomėti, kaip šiai grafaitei Matju de Noai pavyksta pagauti mūzą. Ana gniaužia kumščius. O kai daro per­ trauką, tai tik tam, kad kraustytųsi.

Būskara, kambarys su baldais Levi lieknas lieknas vaizdingas aikštėje, Žirardono gatvė, Kolenkūro gatvė, Monmartro miškelio pakraštys, Norvenų gatvės 13 numeris, Ravinjano gatvės 13 numeris, Bato Levuaras, Žano Baptisto Klemano aikštės 7 numeris, Eliziejaus Menų pasažo 39 nume­ ris, Duė gatvė, netoli seno vienuolyno, kurį Apolineras minės knygoje Dviejų krantų dykūnas. Galimas daiktas, kad šie adresai jam tėra klaidus žemėlapis, kuriame vienintelis aiškus taškas - pašto perlaida, prie kurios pridėtas ir motiniškas švelnumas, kuris ir šildo, ir slegia.

Jis yra gimęs džiaugsmui, bet jo niekur neranda, nebent tik Sezano, kurį laiko savo mokytoju, tapyboje. Jis visada nešiojasi Berniuko raudona liemene reprodukciją. Kai ją rodo, nesusilai­ kęs prikiša prie lūpų ir bučiuoja. Ar tai jau pamišimas? Vienin­ telė išeitis - darbas. Jis tapo iki nutirpsta sprandas: amazonė geltonu švarkeliu, rusvu šinjonu po plačiabryle juoda skrybėle, tipografija mėlyname fone. Jo drobėmis domimasi, bet niekas nenori pirkti. Jam pavyksta parduoti tik portretus, nupieštus vienu brūkštelėjimu kur nors kavinės terasoje.

Tai už penkis frankus, tai už du. To užtenka, kad galėtų padėti draugams, neturintiems nei Pikaso galios, nei meistriškumo. Pikasas jam nelyg rakštis. Baigėsi laikai, kai ispanas iš Malagos laikė italą iš Livorno vieninteliu Monmartro princu.

Pikasas paliko Kalvą, 51 ir skurdas levi lieknas lieknas vaizdingas Pikasą. Jo šlovei dirba vienas Vinjono gatvės meno galerijos savininkas.

Pikasas duoda jam parduoti visas savo drobes, ir visos parduodamos. Danielius-Henris Kanveileris turi tik vieną ydą: jis mąsto tik meno srovėmis, o Modiljanis nuo jų bėga. Kuo toliau nuo tašizmo, nuo puantilizmo, nuo Toskanos impresionistų makjaolizmo, nuo vaikiško futurizmo, kuriame dingsta šaunusis Severinis, kuo įmanoma toliau nuo to judėjimo, kurio dar nevadiname kubizmu, bet dėl kurio kri­ tikai jau nesutaria.

Amadėjus planuoja kurti šių būrelių nuo­ šalėje. Noras niekam nepriklausyti jį visada vedė į priekį. Jau tuo­ met Livorne, Mišeli ateljė, senajam dailininkui prikišus, kad užmiršęs drobėje saulę, jis atsakė, kad jam taip labiau patinka. Ar būdamas sukalbamesnis jis turėtų didesnį pasisekimą? Pažaboti savo išdidumą? Pavydėti Pikasui, regzti sąmokslus prieš Chuaną Grisą ar Braką?

Jam toks žemas niek­ šiškumas nepriimtinas. Ką daryti? Išeiti į nesėkmių pogrindį ir iškilti čia visa didybe, o lėbavimų, provokacijų, tikrų ar apsi­ mestinių pasigėrimų srityje tapti nenugalimam.

Anksčiau, kai dėvėjo kabardiną, italui pavydėjo, šventė, kai į draugo kišenę įriedėdavo keletas už piešinį gautų pinigėlių. Dabar jo vengė visi, išskyrus moteris, kurias traukia nelaimė, atrodanti kaip žavesys. Karžygio poilsis? Ne jo būdui.

Skaitytojų klubas

Amži­ nasis išdidumas. Lėlė, kuri žiovauja, kai jis jai skaito Dantę, te­ lieka kvailiams. Lepiko gatvės vyšnia, kurią tapydavo visais metų laikais, dabar taps tik prisiminimu. Sudie, Monmartre! Dėl kasimo darbų Raspelo bulvare nugriauta dešimtys daugiabu­ čių. Išorinis bulvaras, tuomet dar nevadintas Monparnasu, tie­ sia linija šauna Klozeri de Lilia kavinės link. Automobilių vai­ ruotojų daugiau nei vežikų.

Ar pradėsime ilgėtis arklio mėšlo? Būti moderniam bet kokia kaina arba išnykti.

Trekas Aliaskos Dykumoje

Toks yra aludžių šeimininkų, dės enfants terribles, kokiais jie tikisi ir likti, laužydami kėdes, žaidimų šūkis. Barų savininkai turtėja, Domo savininkas nusiperka bilijardą, Rotondos - prenumeruoja laik­ raščius iš viso pasaulio.

Ant šaligatvių, susiaurėjusių dėl terasų, kuriose iki šiol nebūdavo tiek žmonių, kalbamasi rusiškai, baramasi vokiškai, taikomasi prancūzišku-anglišku mišiniu.

Naktinis Monparnasas levi lieknas lieknas vaizdingas prilygti Niujorkui, bet kiekvieną rytą į nosį dar lenda lapų kvapas, dar galima nusipirkti ožkos pieno iš vaikio, varančio į Liuksemburgo sodą gyvulius, bei sutikti mizantropų, patenkintų, kad niekados nebuvo perėję į kitą Senos pusę.

Falgjero rajonas yra kelio pakraštyje, senos plytinės pašo­ nėje. Jei nebūtų sugalvojęs nusipirkti žemės sklypo ir ten pastatyti pigiai nuomojamų ateljė, Bujo jau būtų pamirštas. Mo­ diljanis įsitaiso osios ateljė pirmame aukšte. Ten pat, nuo m. Tais pat metais iš gimtosios Japonijos atvykęs Fudžita dirbs vienu aukštu aukščiau. Nuoma ten labai pigi, bet reikia sutikti gyventi šaltai, be dujų ir be elektros, pakęsti parazitus.

Vieną vakarą Modiljanį ir Sutiną aplankęs kaimynystėje gyvenantis Pinchus Kremenis, randa juos gulinčius ant aslos ir skaitančius. Vienintelė žvakė tarp jų apšviečia legionus blusų, nuo kurių jie bando apsi­ saugoti iškastais ir vandens pripildytais grioviais. Veltui, nes jos užlipa iki lubų ir nuo ten krenta ant savo aukų. Kaip parašiutinin­ kai, rašys Kremenis. Modiljanis nieko nejaučia - skaito Dantę. Modiljanis visada matė motiną tarp knygų. Ji turėjo auklę protestantę, ponią Vaitfild; paskui mokėsi katalikiškoje mo­ kykloje Marselyje.

Eugenija Modiljani, mergautine pavarde Garsin, net buvo atidariusi kalbų mokyklą Livorne.

Jis mylėjo Driną — lažinuosi, tu to nežinojai, ar ne? Romanas buvo vienas iš našlaičių, kuriuos išgelbėjai nuo maro Florencijoje Renesanso laikais.

Matėme ją Paryžiuje su retu Oskaro Vaildo vertimu lagamine. Grįžkime į dar ankstesnius laikus, pirmuosius jos vedybinius metus su Flaminiju Modiljaniu, tą siaubą priklausyti prekybininkų spe­ kuliantų šeimai, kurių religinis ortodoksiškumas priešingas laisvei, kurią buvo pažinusi tarp savųjų, ir sunkiai ištveriamus suvaržymus.

Nebegalėti naudotis biblioteka nei pianinu, kada nori. Nebegalėti eiti, kur nori. Paklusti vyrui, kuris mato ju­ myse tik pilvą. Nuolankumas baigiasi, kai m. Modiljanius ištinka žeminanti finansinė katastrofa.

Ką tik gimęs Amadėjus yra ketvirtasis jos vaikas - paskutinis, leidžia suprasti ji. Šeimai bankrutavus, Eugenija pasinaudoja vertėjos talentais, paskui sutinka būti vieno amerikiečių universiteto dėstytojo juoda­ darbė ir anglų kalba parašo dviejų tomų esė apie italų literatūrą.

Eugenijos Modiljani nuomone, knygos praturtina vidinį pasaulį. Lauros, jos jaunesniosios sesers nuomone, jos tarnauja revoliucijai. Ideali teta, jeigu manome, kad išmintinga tu­ rėti svajonių, tokių didelių, kad jų levi lieknas lieknas vaizdingas. Dedo nuolat ieško jos draugijos. Italijoje šiuo metu vyksta streikai, okupuojamos gamy­ klos. Laura dalijasi tuo, kuo pati žavisi: anarchistas Kropotki­ nas, Bergsonas ir Nyčė yra, be abejo, būtini skaitiniai tokiems žmonėms kaip jiedu.

Italijoje nieko nestebina, jei moki atmintinai Dieviškąją komediją. O štai Monparnase tai sukuria tam tikrą reputaciją. Jis nieko prieš, kad yra laikomas gaujos eruditu. Tai ki­ toks būdas uždusinti nuolatos jo jaučiamą baimę mirti nieko nepadarius.

Dar levi lieknas lieknas vaizdingas fantazija, murma piktaliežuviai. Modis Lorenzacijus, Modis Polišinelis, nesuprantamas Modis. Modis, kuris tyčiojasi iš mokslininkų, bet ryte ryja Spinozą. Tiems, kurie tuo stebisi, jis papasakoja, kaip tik jis vienas ir moka sukurpti, atseit filosofas iš Amsterdamo yra jo protėvis iš mo­ tinos pusės, atseit Spinozos ir Garsinai yra tolimi pusbroliai.

Ar jis meluoja? Ir taip, ir ne: tarp mąstytojo, ekskomunikuoto vienišiaus, ir to, kaip jis mato save, yra bedrumo. Spinozos me­ todas galvoti apie pasaulį aksiomomis jam atrodo įtikinamiau­ sias.

Kūrinyje Tractatus logico-philosophicus Modiljanis regi kruopščiausią, tiksliausią, pačią žiauriausią panteizmo formą. Filosofija yra mano kraujyje, dar sako jis. Iš stepių atvykę drau­ gai tik burnas iš nuostabos pražioja. Kad išvengtų bankroto? Kad taptų turtingas? Turtingieji bijo. Jis tai matė savo akimis, savo šeimoje.

Ir ta jų baimė nustoti turtų graužia tikrąjį turtą - protą. Savo bičiuliui Giljai jis rašė: tiek knygose, tiek muziejuose ieškąs jį pažadinančio žaibo, kaip perkūnu trenkiančios švie­ sos. Jis ieško be perstojo. Kai visiškai išsenka, nubraukia dulkes nuo aksominio švarko ir jį užsivelka. Pabėgti nuo savęs jam pavyksta Liuksemburgo sode parke, kuriame auklės atrodo geidžiamesnės nei kitur.

Pasiekia jį tik jam žinomomis aplinkinėmis gatvėmis, su Verlenu kiše­ nėje.

Pasiieško suolo nuošalėje. Artėja vasara, akmuo pašilęs, jis sėdasi ant jo, sužalotomis skiediklių rankomis atsiverčia knygą, ir visa įtampa atslūgsta skaitant šias eilutes: Sename apleistame lediniame parke Neseniai praėjo du šešėliai. Tokia garbinga laikysena ir jam būdinga. Ponai iš Observatorijos praneša, kad ji pasirodys penktadienį, gegužės 20 dieną; Tiuilri sode minios, minios ir Marso laukuose, minios ant stogų: drąsiausieji siū­ buoja tarp kaminų, spausdami astronominius žiūronus.

Tačiau žvaigždė vaidina Arlietėje. Šį vakarą Paryžiaus operoje antrasis rusų baleto sezonas. Ar tikrai tai baletas? Pa­ senęs žanras, kurio publika nevertina nepaisant Dega keliamų emocijų. Su savo marionetėmis, lėlėmis, gašliomis vergėmis bei fau­ nais, raumeningomis šlaunimis Diagilevas ir jo bendrai veikia kaip tradicijų griovėjai. Igoris Stravinskis palaidoja Debiusi po Ugnies paukštės pelenais; choreografas Patarėjas svorio metimui Fokinas va­ dovauja kūnų sukilimui; koloristas ir dailininkas, kostiumų au­ torius ir dekoratorius Leonas Bakstas, puikiai brėžiantis aiškias dekoro linijas, nepaiso gero skonio, naudodamas rėkiančias mėlynas, žalias ir ryškiai raudonas spalvas; jo dekoracijos jun­ gia Biordslėjaus, mėgstamiausio Oskaro Vaildo iliustratoriaus, rafinuotumą su vokiečių impresionistų kandumu.

Revoliucija dar prieš kruvinąjį m. Jis sukurs ba­ leto Paradas kostiumus ir scenos uždangą, šiandien laikomą didžiausia jo kada nors nutapyta drobe. Šį m. Netikra Rusija, tokia bauginanti ir žavinti.

Meilė auštant: Amadėjus Modiljanis ir Ana Achmatova

Egzo­ tiškas Poloviečių šokių archaizmas, Puotos sarabandos, Ugnies paukštės, sukurtos pagal liaudies pasaką, magija, Šecherezados melancholija puikiai atspindi prancūzų išsigalvotą Rusiją, kaip ir Aleksandro Diuma romanai, kurie rusams ilgai buvo išsvajotoji Prancūzija.

Grožis sukrečia juo labiau, nes ištvirkęs, ati­ 57 tinkantis fauno Nižinskio įvaizdį. Šnabždama, kad jo liokajus Vasilijus nusipirko namą pardavinėdamas rožių žiedlapius, kuriuos androginiška žvaigždė barsto ant scenos per Rožės spektrą. Šokis yra tam tikra leidžiama sekso forma. Ida Rubinštein beveik taip pat gerai moka sužadinti geismą. Kokto kalba apie ją kaip apie per daug gražią moterį, kaip apie per daug stiprius kvepalus.

Jos odos blyškumas keistai spinduliuoja. Matydami jos raudonas kaip atvira žaizda lūpas, nelabai suprantam, ar tai, ką jaučiam, labiau žavėjimasis, ar pasibjaurėjimas Panelė Rubinštein atrodo susimąsčiusi, išsiblaškiusi ir baisiai liūdna. Tik vienas papuošalas puošia jos rankas ilgais judriais pirš­ tais - deimantas, žaižaruojantis kaip tūkstančiai ugnių tarp jos frigidiškos krūtinės nėrinių.

Naudotis kūnu kaip retu instrumentu, pasinaudoti liesumu ir plaukais, mokėti pasinaudoti trūkumais, iš kiek­ vieno gesto padaryti kada vėžlys numetė svorio - toks yra jos menas. Jai negirdint aktorė Sara Bernard tyčiojasi iš jos vidutiniškumo, bet anali­ zuoja kiekvieną gestą, kai turtingoji Diagilevo draugė vaidina scenoje.

Praėjus keturiasdešimčiai metų garsioji Achmatova prisimins Idą Rubinštein, vaidinančią prabangią vergę. Tą vakarą po paauksinimais ir freskomis jaunoji Ana kai ką supras ir panaudos tai išgarsėti - kūnas kalba.

Kūnas savaime yra kalba. Šis atradimas Achmatovai labai praverčia viešų skaitymų sėkmei. Visi, kurie yra juose dalyvavę, sutaria dėl vieno: poetė nuostabiai deklamavo levi lieknas lieknas vaizdingas eilėraščius. Lėtai, švelniai, dažnai - rankas sukryžiavusi ant krūtinės. Čia nebuvo patoso, kaip Gumiliovo eilėse, bet kiekvienam žodžiui, kiekvienam eilėraščiui tarnauja visas kūnas. Veiksma­ žodis tampa apčiuopiamas.

Kokie vaizdai žymi šią sostinę, gundančią, suteikiančią viltį ir antrąjį gimimą menininkams, gimusiems toli, labai toli nuo jos? Chaimo Sutino ekstazė, išvydus Kardeno paveikslus Luvro muziejuje? Konstantinas Brankuzis Buržė aviacijos parodoje, į kurią jį nusitempė Marselis Diušamas, ir Fernanas Ležė, prie­ šais plieninių paukščių grožį tvirtinantis, kad jis sugebėtų ge­ riau?

Sergejaus Šaršuno apstulbimas pamačius, kad Monparnase, kuris turėjo jį išgydyti nuo gimtojo Uralo, įsikūrusi tikra slavų kolonija?

Arba Marijos Vasiljevos, tapytojos ir ave­ niu Meno bufetininkės, kandus autoritetas? Meniu su sriuba, mėsos patiekalu, salotomis arba desertu kainuoja tik 65 santimus. Įsivaizduokite patalpą, ku­ rioje visko primaišyta, patrauklią ir šiltą sienos apmušalų ne­ tvarką, pilną pagalvėlių ir dailės niekučių, kuriuos kiekvienas rusas demonstruoja visur.

Taip pat ir meno kūrinių, kuriuos įkeitė akademijos studentai, - Zadkino, Orlovo, Aršipenkos kūrinių, paliktų už maistą, kuris leidžia užmiršti ateljė nepato­ gumą arba prekybininko nedėkingumą. Apie Modiljanį ir Mariją Vasiljevą sklinda anekdotai: atseit pas ją jis pigiai maitinęsis.

Ji sužavėta jo išskirtinumo ir bru­ talaus laisvumo. Jis, įkaitęs nuo vyno ir pastebėjęs pokštelius mėgstančias merginas, improvizuodavęs striptizą. Apsinuo­ ginti, sukeisti vaidmenis, sukeisti vietas, nebebūti medžiotoju, o tapti auka.

Jis pradeda nuo diržo - šis ilgas, gudrus žaidimas žvilgsniu, išmoktas, be jokios abejonės, iš gatvės mergaičių, pabrėžia kiekvieną gestą. Krenta kelnės. Rusai pakelia taures. Anglės kandžiojasi lūpas. Modis jaučia jų susijaudinimą ir mė­ gaujasi tuo.

Kas pažįsta Paryžių, tas ten turi adresų. Miestelėnus, pas kuriuos galima rasti užjaučiančią širdį arba sofą nakčiai. Kolia tokių nepažįsta. Dėl temperamento. Energingajam Vološinui pakanka išskėsti 60 rankas, kad būtų mylimas. Tokios charizmos Kolia neturi. Kad ir kur eitų, jis lieka lankytoju.

Modiljanis čia įžvelgia dangaus palaiminimą. Čia išsipildys jo troški­ mas, kurį jaučia po Italijos Didžiojo turo.

Savo pirmajam Monmartro draugui Blezui Sandrarui jis prisistato skulptoriumi, nutylėdamas smulkų vagiliavimą, būtiną, kad juo taptų. Nak­ levi lieknas lieknas vaizdingas ekspedicijos sostinės statybų link.

Nelegaliai pasikrauti ąžuoliniai bėgiai, skirti Šiaurės-Pietų sąstatui. Mainai su mūri­ ninkais iš Maršo bulvaro: butelis Vuvrei baltojo vyno už bloką skulptūrai. Iš Šventosios Širdies katedros statybų nušvilptas baltas Šato Landono akmuo krenta į jo karučius.

Jis labai atsargiai iškrauna savo brangų krovinį. Glosto akmenį, paskui, kaip ilgai geistą moterį, priverčia paklusti savo geismui. Modiljaniui skulptūra yra pranašesnė už tapybą, bet ką da­ ryti su kūriniu, kai taip trūksta vietos? Erdvės yra Falgjero kvartale. Be to, ten yra Brankuzis. Že­ mas ir barzdotas - kvartalo vaikai jį vadina Kalėdų seneliu darbuojasi už kelių gatvių.

Apie bendrą ateljė negali būti nė kalbos: jie per daug skirtingi. Vyresnis už Modiljanį Brankuzis puikiai organizuotas, niekad ilgai nebūna tuščiu pilvu, gudruo­ lis, sugebantis pasimokyti iš skurdo, suktas, kai nuo to pri­ klauso jo išgyvenimas, šykštus, kai reikia skaičiuoti kiekvieną pinigą, bet dosnus patarimais kokiam nors broliui. Viskas prasideda nuo akmens, tvirtina Brankuzis.

O Rodenas? Mokiausi iš jo, kad galėčiau išsilaisvinti iš jo metodų. Rodenas mokėdavo priversti paklusti medžiagos chaosą. Rodenas formavo ir minkė žemes kaip niekas kitas. Genijus, bet per daug purvo! Modiljanis šypsosi iš savo taiklaus žodžio.

Kad ir ką dirbtum - medį, marmurą ar akmenį - tik me­ džiaga nusprendžia, kokia bus forma, tęsia Brankuzis. Viskas prasideda nuo medžiagos, kartoja jis kaip mantrą. Taigi tėra tik vienas kelias - kalti. Atakuoti bloką - o jei kokios klaidos sugadina darbą, paimti kitą ir pradėti iš pradžių.

Prakaitas ir dulkės. Įsiskverbia į plaučius. Užmirštame, kad jie pažeidžiami. Kas mes? Skulptoriai ar kareiviai? Akmuo priešinasi, mes kosim, kraujuojam, keikiamės, peržengtas slenkstis, kurio nematom, su skylančia medžiaga pasitraukia ir realybė, ribos dingsta, sienos irgi. Ankoro šokėjos, juodaodžių kaukės įslenka į ateljė. Iš akmens iškyla veidas, rimtas kaip viltis. Karalienės - tokią norėtum turėti seserį - veidas. Veidas iš tolumos, kurį norėtum turėti. Tik jums priklau­ santis veidas, egzistuojantis tik jums.

Jūs tuo įsitikinęs, kai akmuo tarp susitingusių pirštų pagimdo šį griežto angelo grožį. Tačiau vieną vakarą pamatote, kad šį veidą, kurį sukūrėte ir valdėte, ir kuris, manėte, priklauso jums, turi visai nepažįsta­ mos moters kūnas. Ši akmens svajonė, vedusi jus nuo Italijos, kalba prancūziškai su stipriu rusišku akcentu. Taigi vieną m. Jaunasis skulptorius mato jo link artėjantį veidą, pažįs­ tamą iš jį persekiojančių minčių. Iš kokių žvaigždžių jie nusi­ leido? Į kokią tiksliai Paryžiaus vietą?

Į Rotondą? Raspelo ir 62 Monparnaso bulvarų sankirtoje šiais metais įsikūręs paryžie­ tiškas baras yra ašis, aplink kurią sukasi gražios atsitiktinės Monparnaso pažintys.

Kava terasoje kainuoja tik vieną su ir - juk salė nėra labai didelė - čia labai greitai suartėjama. Kiekvieną arba vos ne kiekvieną vakarą, kai Modiljanis ten nueina, tikėdamasis parduoti kokį piešinį už keletą su, Pika­ sas ir Diego Rivera terasoje jau būna įsitaisę stebėjimo postą. Ką veikia Lengvabūdžio princo autorius su šiais dviem spaudos vyrais?

Kaip paprastai, jis dirba savo karjerai. Sutinąs moko prancūzų kalbos mainais už kavą su pienu, turinčią jam užkišti skrandį. O Maksas Žakobas? Vis pasakojantis, kaip jam pasirodęs Kristus, kai jis atsiklaupęs ieškojo šlepečių?

Gražaus ir laisvo paprastumo prieglobstis, sakys Apolineras apie Ro­ tondą. Neginčijamų archyvų nėra, tad visai įmanoma, kad ten Ana ir Modiljanis susitiko pirmą kartą. Kad ir kur jie eitų, tiek vienas, tiek kitas nepraeina nepa­ stebėtas. Iš pirmo žvilgsnio Modiljanis nėra įspūdingas. Kaip Pika­ sas, jis levi lieknas lieknas vaizdingas aukštesnis nei metro šešiasdešimt penkių, tačiau už per daug taisyklingų bruožų slypi nenugalima trauka. Pa­ mačius Aną, į akis pirmiausia krenta jos aukštas ūgis ir liesu­ mas, dėl kurio ji atrodo dar aukštesnė.

Paprastam vyrui ji yra nerimą kelianti moteris, kerėtoja, anot Kolios, tai levi lieknas lieknas vaizdingas paste­ bėjusio eilėraščiuose, tačiau melancholijos sušvelninta kaip šiltnamio gėlė. Iš to, kaip ji žvalgosi aplinkui, Modiljanis spėja, kad ji užsienietė. Iš to, kaip įdėmiai įsiklauso. Kada pagaliau prancūzai pasistengs kalbėti lėčiau? Ką ji veikia Paryžiuje? Modiljanis bando išsiaiškinti.

Jis žino tik tai, kad ji nei mo­ delis, nei tarnaitė, nei kekšė, nei dabita. Negali būti, levi lieknas lieknas vaizdingas amazonės medžioja Pasi ir Monso. Tik šis žo­ dis jai tinka, jis neranda kito. Jis užsisako Pernod dėl vaizdo, 63 grįžta užsienietės link, vagia viską, ką gali, iš jos veido - jį jau atsimena atmintinai. Jis mato geidulingą ir liūdną jos burnos liniją, šią keistą jos nosies kuprelę, dr xand svorio netekimas kurios ji panaši į finikietę.

Jis mato jos plaukų kupetą, jos aiškų profilį, jos gražios formos ausį. Kaip vienu metu visą tą derinį įsiminti? Jis jaučia, kad iki pasaulio pabaigos jam neatsibostų piešti šį žavingą ne­ tobulumą. Šiltininke Mere. Bėgdama nuo skurdaus ir nepakeliamai sunkaus gyvenimo Airijoje, Merė Melon atvyksta į Niujorką. Užsispyrusi, ryžtinga ir pasitikinti savo jėgomis, sunkiu darbu ji prasiskina kelią į Niujorko aukštuomenės namus ir netrukus tampa visų gerbiama virėja.

Tačiau tarnaudama vis kitiems šeimininkams, Merė nė neįtaria, kad paskui ją driekiasi vidurių šiltinės nešamos mirties šleifas. Susekta ir įkalinta užkrečiamųjų ligų pacientams skirtoje izoliuotoje saloje, visuomenės akyse Merė — mirtį sėjantis monstras, o gydytojams ji — sensacingas atradimas, kad užkratą platinantis žmogus pats niekada nepasijunta prastai.

Ir iš tiesų Merė nesijaučia serganti, todėl medikų ir visuomenės veiksmai jai atrodo neteisingi. Ji negali susitaikyti su nelaisve, slegiančia vienatve ir viešu pažeminimu. Tik ne po to, kai dėl visko teko taip sunkiai kovoti.

Tačiau saviapgaulei susidūrus su neišvengiama realybe, visos viltys subyra į šipulius. Virdžinijos universitete ji įgijo Vaizduojamojo meno magistro laipsnį.

Aptartos knygos: metais Yoko Ogawa. Ši istorija pasakoja apie tai, ką reiškia gyventi tik dabartyje ir apie neįtikėtinai įdomias matematines lygtis, kurios gali sukurti šeimą. Jis — matematikos genijus. Nepaprastai talentingas Profesorius prieš septyniolika metų patyręs galvos traumą.

Vyras neteko trumpalaikės atminties. Matematikas puikiai prisimena kiekvieną lygtį bei teoremą, tačiau visiškai pamiršta, ką veikė prieš aštuoniasdešimt minučių.

Lygiai tiek laiko galvoje išlieka jo atsiminimai. Profesorius svarbiausius dalykus užsirašo ant lapelio, kurį prisisega prie švarko. Taip bent šiek tiek palengvina savo gyvenimą. Na ir kas, kad aplipęs rašteliais bei piešinukais jis atrodo keistai. Ji yra Namų Tvarkytoja, kurią darbo agentūroje pasamdė Profesoriaus brolio žmona.

Namų Tvarkytoja — vieniša moteris auginanti dešimties metų sūnų ir žūtbūt besistengianti neprarasti darbo. Kiekvieną dieną šie du žmonės susipažįsta iš naujo. Namų Šeimininkę truputį erzina tai, kad Profesoriui visiškai nerūpi aplinka — jis absoliučiai paniręs į skaičius.

Vien tik sprendžia uždavinius ir kuria lygtis. Tačiau net ir kalbėdami apie kasdieninę matematiką, pvz. Netrukus Namų Tvarkytoja, jos sūnus ir Profesorius savotiškai susidraugauja atrasdami santykius palaikančią formulę. Pasirenkite knygoje sutikti daug levi lieknas lieknas vaizdingas pirminių, natūraliųjų, racionaliųjų ir kitokių. Jei Profesorius nežino ką pasakyti, į pagalbą pasitelkia skaičių magiją.

Draugystė, beisbolas ir matematika — temos, kurios apjungia šią šiltą istoriją. Autorė sugebėjo sukurti elegantišką tekstą ir išvengti to dirbtinio saldumo, kuris neretai pasitaiko knygose apie žmonių negalias. Yoko Ogawa gimė metais, Japonijoje.

Autorė yra ryški žvaigždė šiuolaikinės japonų literatūros pasaulyje — ji laimėjo visus literatūrinius šalies apdovanojimus. Rašytoja parašė daugiau nei keturiasdešimt knygų, kurios iš karto tapo bestseleriais.

Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė Patrik Svenson. Apie ungurius ir žmones. Arba žmogų? Kartais pasirodo, kad šiuodu klausimai susiję. Kaip jis dauginasi? Ar leidžia ikrus, ar veda gyvus palikuonis? Ar yra belytė būtybė? Ar dvilytė? Kodėl kiekvienas europinis ungurys, gimęs Sargasų jūroje, išsiruošia į tūkstančių kilometrų kelionę gėlųjų vandenų link, ten įsikuria keliems dešimtmečiams, o atėjus laikui grįžta atgal į Sargasų jūrą neršti ir mirti? Net šiandien niekas nėra regėjęs besiporuojančių ar neršiančių ungurių.

Ungurys mums — vis dar mįslė. Patrikas Svenssonas dar levi lieknas lieknas vaizdingas vaikas iš tėvo išmoko žvejoti ungurius. Jie valandų valandas tylėdami leisdavo dienas laukdami užkimbant šios sunkiai sugaunamos, neįspėjamos ir mįslingos žuvies. Mėgindamas užčiuopti ungurio paslaptį, autorius grįžta į savo vaikystės namus ir, rašydamas apie sūnaus ir tėvo ryšį ir jų bendrystę žuvaujant ungurius, paliečia universalius, bendražmogiškus klausimus apie gyvenimą ir mirtį: kas aš esu?

Iš kur esu? Kur link keliauju? Švedijoje — meno ir kultūros žurnalistas, rašytojas. Laetitia Colombani. Trys moterys, trys gyvenimai, trys žemynai ir viena jungianti gija. Autorė kviečia skaitytoją leistis į nuotykį ir susipažinti su trimis istorijomis apie užsispyrimą ir nenugalimą norą džiaugtis gyvenimu.

Indijoje gyvenanti Smita svajoja, kad jos dukra išsivaduotų iš sunkių ir nepakeliamų gyvenimo sąlygų ir pradėtų lankyti mokyklą. Smita priversta dirbti žeminančius darbus, o valomų išviečių smarvė taip giliai įsismelkė į odą, kad jos atsikratyti nebeįmanoma. Ji žino, kad padarys viską, kad jos mergaitė išvengtų tokio pat liūdno likimo. Džiulija gyvena Sicilijoje, kur jos šeima turi perukų ateljė.

Jų paklausa menksta, todėl verslas griūna ir ateljė po truputį bankrutuoja.

Ji privalo rasti išeitį iš šios situacijos ir išgelbėti savo tėvo palikimą. Ji uždirba dešimttūkstantines sumas, o karjera levi lieknas lieknas vaizdingas puikiai. Gerbiama advokatė netrukus bus paaukštinta ir ims vadovauti visai kontorai. Tačiau jos planus sujaukia liga, o menkiausia silpnumo apraiška niekais pavers ilgų metų darbą. Kiek ilgai jai pavyks paslėpti, kaip chemoterapija nualino jos kūną? Tai — liūdesio ir sunkumų gijos, kurios kasdien vilnija per visų trijų romano herojų likimus.

Tai pasakojimas apie vienatvę ir stiprybę — Smita, Džiulija ir Sara nusprendžia nepasiduoti likimo smūgiams ir kyla į kovą dėl savęs ir savo artimųjų. Knygos autorė — ne tik rašytoja, bet ir režisierė, aktorė bei scenaristė.

Ji sukūrė du filmus, taip pat dirba teatre, tačiau tik dabar nusprendė parašyti romaną. Scenaristės patirtis leido sukurti jaudinantį pasakojimą, kuris ne tik įtraukia ir svarsto svarbias žmogiškąsias problemas, bet kartu yra labai kinematografiškas ir svorio netekimas kuveitas. Šiuo metu romanas verčiamas į daugiau nei 29 pasaulio kalbas. Esu scenaristė ir filmų kūrėja, rašiusi scenarijus produkcijai, rodomai didžiuosiuose ekranuose.

Tačiau ir prieš tai, dar būdama paauglė, buvau atsidavusi poezijai — mane jaudino posmai, rimai ir žodžių muzika. Goloria Goldreich. Ida — temperamentinga neeilinė mergina, jos tėvas — visame pasaulyje garsus menininkas, tapytojas Marco Chagallas.

Šis istorinis romanas — užburianti ekskursija po bohemišką ir menu alsuojantį Paryžių, o taip pat — Europos žydų likimo liudijimas XX a. Vienintelė Marco Chagallo duktė Ida — pasakiško grožio mergina, kurią brandina laisve alsuojantis Paryžiaus oras ir griežti tėvo reikalavimai bei kontrolė. Iš namų pabėgusi Ida mieste suranda savo gyvenimo meilę — neturtingą studentą, pavergusį karštakraujės menininko duktės širdį. Tačiau laimė ilgai netrunka — nacių okupuotoje Prancūzijoje žydų kilmės Chagallui nuolat levi lieknas lieknas vaizdingas pavojus.

Menui ir kūrybai atsidavęs tapytojas nemato ir nepripažįsta virš jo šeimos pakibusio Damoklo kardo. Idai tenka sunkus pasirinkimas — išlįsti iš tėvo šešėlio ir tapti savarankiška, ar visomis išgalėmis gelbėti tėvą nuo priešų ir, pirmiausia, nuo jo paties?

Ida Chagall — moteris, spinduliuojanti talentą gyventi, sugebėjimą džiaugtis gyvenimu ir net sunkiausiomis akimirkomis imti iš jo visa, kas geriausia, ir stiprybę nepalūžti istorijos audrose. Nors pasakojimą kuria Ida, jo centre visuomet talentingasis Marcas Chagallas — jo egoizmas, meilė ir genialumas. Dailininkas Marcas Chagallas laikomas vienu svarbiausių žydų XX a. Iš žydų religijos ir kultūros jis skolindavosi simbolius ir siužetus savo kūriniams, nors pats buvo netikintis.

Meno kritikai jį laiko vienu iš paskutinių ankstyvosios kartos modernistų. Chagallas susijęs ir su Lietuva — jis gimė buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, Vitebsko mieste dab. Baltarusijao jo darbai m. Iš Vitebsko dailininko bei jo šeimos kelias driekėsi į Sankt Peterburgą, Maskvą, Paryžių, o Antrojo pasaulinio karo metais — net anapus Atlanto. Amerikiečių rašytoja Gloria Goldreich — žydų kultūros tyrinėtoja ir populiarintoja.

Dar studijuodama universitete jau buvo įvertinta už savo pirmuosius apsakymus. Taip prasidėjo jos, kaip literatės, kelias. Autorė yra sukūrusi knygų vaikams ir jaunimui, skaitė paskaitas JAV ir Kanados universitetuose. Frances Miralles. Maži dalykai dideli Francesc Miralles Franse Miralesas, g. Barselonoje — ispanų rašytojas, keliautojas, žurnalistas, parašęs daugiau nei trisdešimt knygų.

Samuelis — vokiečių literatūros dėstytojas. Visiškai vienišas ir su tuo susitaikęs. Naujųjų metų naktį jis užmiega įsitikinęs, jog nieko nauja jo gyvenime neįvyks. Tačiau tuomet į jo butą Barselonos centre netikėtai užklysta… katinas. Ir su naujojo įnamio Mišimos pasirodymu ramus ir nuobodus Samuelio gyvenimas ima keistis stulbinančiu greičiu.

Jis suvokia, kad pasaulyje yra ne vienas; jam tenka susidraugauti su rašytoju ir mąstytoju, gyvenančiu kaimynystėje, jam tenka išdrįsti daryti dalykus, kurių jis niekuomet nedarė ir kurių visuomet vengė. Gyvenimas dar labiau prisipildo spalvų, naujų potyrių ir pojūčių, kai Samuelis sutinka trisdešimt metų nematytą savo jaunystės meilę Gabrielę Tai lengva, o drauge protinga knyga tiems, kurie nori be didelių pastangų atsakyti sau į svarbiausius gyvenimo klausimus.

Nes viskas prasideda nuo mažų dalykų, kurie gyvenime dažnai tampa ne tik dideli, o ir patys svarbiausi.

• Knygų aptarime paprastai dalyvauja autoriai, vertėjai, literatūrologai, knygų apžvalgininkai, skaitytojai ir visi, kurie neabejingi literatūrai bei kultūrai.
• Kelionių Idėjos Trekas Aliaskos Dykumoje Pilotas nušvietė debesis, kai riedėjo link Hudo ežero, lėktuvo bazės, einančios šalia Ankoridžo tarptautinio oro uosto, galo.
• Здесь находились продукты конечной стадии эволюционного процесса -- почти столь же долгого, кик и эволюция самого человечества.
• Riebalų nuostolių štangos kompleksai

Tereikia juos pastebėti ir įsileisti į gyvenimą. Saulius Tomas Kondrotas. Protėvių, kartų tema vystoma ir pačiame romane, jau nuo pirmųjų sakinių. Romane kalbama apie Meižių giminę - pradedant nuo vaikų, baigiant mirusiais seneliais, vis dar aktyviai dalyvaujančiais gyvųjų gyvenime - diskutuojančiais, retkarčiais pasirodančiais prie vieno stalo ar kalėjimo vienutėje.

Vėliau lėbautojai atlieka įvarius kaimo darbus, neskubėdami laidoti senelio. Ir tai dar ne pabaiga. Kita, irgi absurdiška situacija - Meižys neša laišką, kuriame parašytas jo mirties nuosprendis, tačiau, nemokėdamas skaityti, Meižys šio laiško ne tik kad nesunaikina, o saugo ir stengiasi pristatyti adresatui. Poetiškas pasakojimas harmoningai išsiskleidžia paminint ir svarbiausius XX amžiaus pirmos pusės istorijos įvykius. Tačiau dvidešimt dvejų našlaitei Džeinei Ferčaild ši diena niekuo neypatinga.

Alyson Noel - Prieblandos Salis (3 Dalis)

Nebent tuo, kad tai proga pasimėgauti laisve nuo tarnaitės pareigų kilmingų anglų namuose, kuriuose ji dirba nuo šešiolikos metų. Tądien lemtingai suskambęs telefonas pakeitė ne tik dienos planus. Slapto Džeinės meilužio Polo Šeringemo, kaiminystėje gyvenančio jaunojo dvaro paveldėtojo, skambutis ir toliau sekę įvykiai pakeitė viso nepaprasto jos gyvenimo tėkmę.

Džeinė dar nežino, kad šis judviejų susitikimas bus paskutinis. Džeinės istorija — daugiau nei paprastas pasakojimas apie prabėgusį gyvenimą. Tai dėmesį prikaustantis prisiminimų šešėlių šokis. Tai trapus wlcw svorio metimo apžvalgos grakštus būties porcelianas.

Tai savęs ir intelektualinės, socialinės ir seksualinės laisvės paieškos. Tai savitumu kerintis gebėjimas matyti kasdienybę nekasdieniškai.

Ir šį gebėjimą Grahamas Swiftas perduoda skaitytojams, leidžiantiems sau neskubant pasimėgauti kiekvienu meistriškai sukurtu sakiniu. Grahamas Swiftas Grehemas Sviftas, g. Londone gimusio rašytojo literatūrinis braižas lyginamas su tokiais autoriais kaip Virginia Woolf, Kazuo Ishiguro ar Julianas Barnesas. Kiekvienas žmogus Philip Roth knygą Kiekvienas žmogus.

Išleido leidykla Vaga, Vertė Laimantas Jonušys. Knyga įtraukta į m. Niekas negali atimti gyvybingumo iš berniuko, kurio nepažeisto kūno liekna torpedėlė šėlstančiame Atlanto vandenyne didelėmis bangomis slydo šimtą jardų iki pat kranto. Ak, tas nerūpestingumas, tas sūraus vandens kvapas ir svilinanti saulė!

Dienos šviesa prasiskverbia visur, galvojo jis, kiekvieną vasaros dieną ta šviesa žėri atsispindėdama nuo gyvos jūros. Philipas Rothas — — amerikiečių moderniosios literatūros klasikas, Pulitzerio, Bookerio, Nacionalinės knygų ir kitų levi lieknas lieknas vaizdingas premijų laureatas, vadintas vienu iš realiausių pretendentų m. Nobelio literatūros premijai gauti. Romanas Kiekvienas žmogus, siejamas su to paties pavadinimo XV a. Pasakojimo centre — paprastas eilinio žmogaus gyvenimas: šviesi vaikystė tėvo juvelyrinių dirbinių ir laikrodžių parduotuvėje, darbas reklamos agentūroje, įtempti šeimyniniai santykiai, neryžtingos savojo kelio paieškos, kartėliu paženklinti klaidingi pasirinkimai, neblėstantis meilės troškimas, o galiausiai bauginanti akistata su vis labiau senstančiu savo kūnu, vienatvė ir skausmingas pripažinimas, kad tikroji meilė buvo visai šalia Tai subtili odė gyvenimo geismui savo mirtingumo akivaizdoje.

Amžinybės fjordo pranašai Sukertopeno kolonija, vakarų Grenlandija, m. Kažkas nuspiria moterį nuo uolos į jūrą. Kolonijos pastorius danas Mortenas Falkas ilgisi namų.

Jam talkinantį grenlandą katechetą degina pyktis ir skausmas. Tarp grenlandų ir kolonistų auga priešiškumas. Kartą per metus čia atplaukia laivas. Krašto gilumoje sukyla krikščionys grenlandai, kuriems vadovauja pranašai Habakukas ir jo žmona Marija Magdalena. Jie svajoja apie laisvę, lygybę ir brolybę, būdami už 4 km į šiaurės vakarus nuo Paryžiaus ir prancūzų revoliucijos.

Morteną Falką drasko dilema: ar paklusti danų valdžiai, ar atsiduoti svaiginančioms grenlandų svajonėms apie laisvę? Knygos personažai vaikšto šurmuliuojančiomis Kopenhagos gatvėmis ir suledėjusiomis Grenlandijos dykvietėmis, jie keliauja jūra ir medžioja banginius, pėsčiomis pereina Norvegiją ir tampa didžiojo Kopenhagos gaisro m. Deginti pilvo riebalų žoleles kitų svarbių įvertinimų, m. Knyga yra pirmoji trilogijos apie skausmingus ir iš naujo permąstomus Danijos santykius su Grenlandija dalis.

Kristina Sabaliauskaitė. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus. Laikrodis muša devynias. Prasideda paskutinė imperatorės gyvenimo para. Iš mirštančio kūno realiuoju laiku ir pirmuoju asmeniu pasakojama Jos Istorija: kitokia nei vyrų rašytuose istorijos vadovėliuose.

Vos penkerių likusi našlaite, jaunystėje patyrusi tarnaitės, skalbėjos, karo belaisvės, sekso vergės dalią. Tapusi lietuvių kilmės favorito Aleksandro Menšikovo slapta mylimąja, vėliau — jo geriausio bičiulio Petro I meiluže bei žmona. Tarp dviejų lietuvių ir Rusijos caro nuo pat pradžių pulsuoja įtampos kupinas meilės ir draugystės trikampis, kuris kelia nuolatinę dvejonę: kas kuo manipuliuoja, kas yra auka, kas — suvedžiotojas, o kas sąvadautojas.

Ir klausimą: kokią dalią lemia galia, kas tai — pasaka ar tragedija? Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones. Latvijoje m. Lenkijoje m. Autorė m. Kristoforo statulėle už Levi lieknas lieknas vaizdingas atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, m.

Apie tai, ką bijome išgyventi, kas visada šalia.

Knygos leidimą remia Prancūzijos ambasada Lietuvoje ir Prancūzų institutas O. Milašiaus pręgrama knygų leidybai remti. Meno dvelksmas dar nebuvo uždegęs, neatpažįstamai pa­ keitęs šių dviejų gyvenimų.

Kieno akivaizdoje visi esame vaikai, nepaisant amžiaus ir patirties. Kas leidžia išsiskleisti laikinam kasdienybės grožiui. Apie tai yra šis švelnių atspalvių virpantis romanas, parašytas Valdo Papievio, Paryžiuje gyvenančio ir kuriančio, Lietuvoje skaitomo ir premijomis įvertinto rašytojo.

Pasakotojas — ilgametis jos palėpės Paryžiaus centre nuomininkas, kasdienis lankytojas ir palydovas. Priverstas prisitaikyti prie Odilės ritmo, pamažu įsukamas į jos pasaulį, dvelkiantį prustiškąja belle époque. Iš jos manierų, kasdienių ritualų, aplinkos žmonių ir daiktų, iš jos jaunystėje rašyto apsakymo srūva praėjęs laikas, nejučia persmelkiantis pasakotojo dabartį ir ateitį.

Vertėjas — Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. Kai pagrindinėje Seulo metro stotyje lyg į vandenį prapuola 69—erių Pak Sonjo, jos vyras ir vaikai nieko nelaukdami imasi paieškų. Kankinanti nežinia, kaltinimai ir nesibaigiantys ginčai prieš akis atveria niekad anksčiau nesuvoktą tiesą: nė vienas jų iš tikro nepažino savo mamos.

Keturi savitų balsų herojai, leisdamiesi į gyvai prieš akis iškylančius prisiminimus, tarsi mozaiką sulipdo iki šiol nepažinų moters, kurią vadino mama, paveikslą.

Jame pasakojama apie penkiametės Lauros kelionę iš Sibiro į Latviją. Visos patirtys atskleidžiamos vaiko lūpomis, tad istorija įgauna papildomų prasmių bei spalvų. Ir vaiko meilė besąlygiška. Lauros gyvenimo mozaika sudėliota taip sumaniai, kad joje susipina ir juokas, ir liūdesys, ir skausmas, ir laimė. Māra Zālīte — garsi latvių poetė, dramaturgė, eseistė, pelniusi daugybę literatūros apdovanojimų Latvijoje ir užsienyje.

Autorė unikali tuo, kad savo moteriškoje prigimtyje suderino skirtingiausius dalykus — sportą ir mokslą, meną ir visuomeninę veiklą, kūrybą ir šeimą, aktyvią pasipriešinimo režimui veiklą ir nepriklausymą jokiai partijai.

Prancūzo Didier Decoino meistriškai papasakotoje istorijoje susipina paprastų žmonių ir galingųjų valdovų likimai, buitis ir mistika, dvasingumas ir kūniškumas. Literatūros gurmanams skirtas užburiantis, įtraukiantis ir poetiškas romanas apie grožį, gyvenimą ir tikrą meilę.

X levi lieknas lieknas vaizdingas Japonija. Mažame kaimelyje su jauna žmona Mijuke gyvenantis paprastas žvejys Kacuras yra vienas iš karpius imperatoriaus tvenkiniams pristatančių išrinktųjų. Įgudusi Kacuro akis, atrenkant gražiausias ir ištvermingiausias žuvis, pasitarnavo visam kaimeliui — jo gyventojai atleisti nuo didelės dalies mokesčių. Užtat netikėta Kacuro mirtis sukrečia visą kaimelį.

Nugabenti paskutinius jo sugautus karpius į sostinę patikima jaunajai Kacuro našlei Mijukei. Karštai savo vyrą mylėjusi moteris iškeliauja į imperatoriaus rūmus. Ilgėdamasi Kacuro ir prisimindama švelnaus, intymaus ir ypatingo jų ryšio akimirkas, Mijukė iš visų jėgų stengiasi atlikti paskutinę pareigą vyrui. Alinantis ir sunkus žygis per džiungles, pavogti šeši iš aštuonių gabenamų karpių bei kiti likimo skirti išbandymai tampa Mijukės gedulo dalimi ir savęs pažinimo kelione.

Garsus prancūzų rašytojas Didier Decoinas yra 27 romanų autorius, visame pasaulyje vertinamas ir skaitytojų, ir kritikų.

Decoinas m. Didier Decoinas gyvena Normandijoje. Jis vedęs, turi tris vaikus. Jo sūnus Julienas Decoinas taip pat yra rašytojas. Iš rusų kalbos vertė Zita Marienė. Andrejus Kurpatovas g. Aš tik galiu pasakyti, kad kaip tik jos, šitos iliuzijos, ir yra didžiausios kliūtys, neleidžiančios mums jaustis laimingiems ir laisviems.

Šios iliuzijos mums per daug brangiai atsieina, nes atima kaip tik šiuos dalykus — laimę ir laisvę, be kurių, kaip suprantate, gyvenimas mažai ko vertas. Mokėti už iliuzijas gyvenimu — nepateisinama. O atsikratyti iliuzijų — ne nuostolis, kaip gali atrodyti. Atsikratyti iliuzijų — tas pats, kas atsikratyti šiukšlių. Tad jei norite alsuoti laisvai ir gyventi visavertį gyvenimą, pradėkite kuoptis iš pagrindų. Iš latvių kalbos kalbos vertė Laura Laurušaitė. Nora Ikstena g.

Ji apdovanota daugeliu svarbių Latvijos literatūros premijų, tarp jų — Trijų žvaigždžių ordinu už nuopelnus literatūrai ir Baltijos Asamblėjos premija. Sovietinės okupacijos suvaržytoje Latvijoje tarsi pienės pro asfalto įtrūkimus saulės link stiebiasi trapios trijų kartų moterų egzistencijos.

Motina, nerandanti savyje jėgų ir motyvų ja būti. Dukra, taip ir negavusi paragauti gyvybės eliksyro — motinos pieno. Motinos motina, pasiruošusi dalintis švelnumu, kurio savo dukrai nepajėgia suteikti sava motina. Trys moterys gyvena skirtingus gyvenimus, regi ir jaučia pasaulį skirtingai, o jų požiūriai atstovauja šalį skirtingais istoriniais laikotarpiais.

Tai pasakojimas apie bandymus išlikti, nepaaukojant savo įsitikinimo ir žmogiško smalsumo, ir apie kainą, kurią tenka mokėti už tą išlikimą. Saros raktas Skaitytojų klube m. Iš anglų kalbos kalbos vertė Dalia Zaikauskienė. Tatiana De Rosnay gim. Jos tėvas prancūzų mokslininkas, mama anglė.

Rašytoja yra parašiusi 12 romanų prancūzų kalba, 6 romanus — anglų kalba. Knyga buvo išleista prancūzų ir anglų kalbomis. Levi lieknas lieknas vaizdingas pagal knygą buvo sukurtas filmas Ar prisimeni mane?

Mane, savo seserį, Sarą. Tą, kuri negrįžo. Tą, kuri tave paliko spintoj.