„Draugystės trikampis“: mokytojas, tėvai, vaikai. Kaip užtikrinti bendrystę?

Kiekvienam vaikui pradėjus mokymosi kelionę susiformuoja mokinių, tėvų ir mokytojų „draugystės trikampis“, kurio kampai ne visada yra proporcingi vienas kitam. Šio trikampio narių draugystė – tarsi žaidimas kamuoliuku iš rankų į rankas.

Kieno rankose turėtų būti kamuoliukas? Kas turi užtikrinti tikslingą ir efektyvų bendradarbiavimą?

Šia tėvų ir mokytojų bendrystės tema pakalbinome vaikų ir paauglių psichologę, edukologę, kvalifikacijos tobulinimo programų rengėją ir ekspertę, trijų knygų tėvams apie vaikų ugdymą bendraautorę – Astą Blandę.

Keičiantis laikams, keičiasi ir žmonės. Kokius dažniausius lūkesčius tėvams iš mokytojų pusės galite išskirti šiandien? Ir atvirkščiai, ko iš mokytojo tikisi mokinio tėvai?

Lūkesčių tema yra kaip tas nematomas dramblys kambaryje. Jis yra, bet apie jį dažnai yra nepasikalbama. Mokytojai dažniausiai tikisi, kad tėvai laikysis mokykloje nustatytos tvarkos, įsitrauks į savo vaiko gyvenimą mokykloje, atsakingai vertins mokytojų siūlomas užduotis ir mokymo(si) planą bei bendradarbiaus, kai kils kažkokių klausimų ir kartu džiaugsis bei didžiuosis vaiko pasiekimais.

Dalis tėvų lūkesčių yra apie tai, kad mokytojas padėtų vaikui jaustis saugiam mokyklos aplinkoje su bendraamžiais. Taip pat tikisi motyvavimo suprasti jo dalyką, skatinimo pažinti supančią aplinką ir tam tikrus reiškinius. Tėvai nori, kad mokytojas padėtų vaikų grupei mokytis darbo komandoje įgūdžių ir savo vietos grupėje atradimo. Deja, bet dar yra dalis tėvelių, kurie tyliai nori, kad mokytojas „užlopytų“ tam tikras šeimos auklėjimo spragas ar ištaisytų klaidas. Visad sakau, kad vaiką auklėja būtent tėvai – stiprina asmeniniu pavyzdžiu, kantrybe ir užduotimis vaiko savarankiškumą, pareigingumą, pagarbų požiūrį į aplinkos susitarimus.

Susikalbėti pavyksta ne visada. Neretai tarp mokinių tėvelių ir mokytojų atsiranda tam tikra įtampa, nepasitikėjimas. Kaip tokiu atveju turėtų elgtis mokytojas? O gal iniciatyvos turėtų imtis vienas iš mokinio tėvų?

Mokykloje šeimininkai yra mokytojai ir vadovai. Atsiradus tam tikrai įtampai, apie ją turėtų prabilti mokytojas, tačiau šią problemą sprendžia bendruomenė, kurioje įtampa kyla. Jei kartu to padaryti nepavyksta, galima ieškoti tarpininko, santykių eksperto.

Jei atsitinka taip, kad mokytojas nenujaučia, jog bendruomenė patiria sunkumų ar, kaip sakote, jaučia įtampą, patiria nesusikalbėjimą – apie tai pranešti gali ir vienas ar du bendruomenės nariai. Mokytojas pirmiausia yra mokantis, o šalia to ieškantis būdų tarpasmeninių santykių gerinimui.

Pateikite keletą būdų, kaip mokytojas gali įgyti mokinių tėvų pasitikėjimą juo?

Kartais tai yra sudėtinga užduotis mokytojui, nes yra tėvelių, kurie dėl savo sudėtingos gyvenimiškos patirties niekuo nepasitiki ir viskuo piktinasi. Tačiau dažniausiai pasitikėjimą kuria atvira ir aiški bei tiksli komunikacija apie visus reikalus mokykloje. Taip pat nebijojimas kalbėti apie problemas, gebėjimas ieškoti būdų bendradarbiavimui, mokėjimas išklausyti tėvų situaciją ir apsibrėžti, kur mokytojas gali padėti, o kur tikslinga nukreipti pagalbai. Svarbus ir pačio mokytojo asmeninis pasitikėjimas savimi bei savo kolektyvu.

Kaip manote, kiek daug tėvai turi prisidėti prie mokinių švietimo? O gal visas ugdomasis darbas turi atitekti mokyklos atstovams?

Tėvai yra galinga jėga: ji gali ir kurti, ir griauti. Kalbant apie kūrybą, dalis mokyklų puikiai pasinaudoja tėvų galimybėmis supažindinti vaikus su įvairiomis aplinkomis, patys paįvairina mokyklos gyvenimą arba kviečia vaikus į savo veiklų erdves. Tai labai sustiprina šeimos ir mokyklos partnerystę bei mažina „supertėvų“ nepasitenkinimą – taip jie gali aktyviai ir kūrybiškai prisidėti prie vaikų ugdymo.

Neretai mokytojai susiduria su tėvų abejingumu, nenoru įsitraukti į bendras klasės bendruomenės veiklas. Kaip paskatinti tėvelius įsitraukti ir veikti?

Pirmiausia, reikia pačiam mokytojui suprasti, kad bus įvairių tėvų ir reikės bandyti, eksperimentuoti, ieškant patrauklių būdų įtraukti tėvus į klasės gyvenimą. Visgi kartais tų investicijų nepakanka. Yra tėvų, kurie iš principo nuvertina mokyklą, mokytojus. Tokių tėvų vaikas palaipsniui perima tėvų požiūrį ir bendrystė tampa sunkiai įmanoma. Vis dėlto mokytojus skatinu atidžiau žiūrėti ir remtis tais, kurie prisideda ir kuriems rūpi, kas vyksta su jų vaikais mokykloje.

Jeigu tėvai yra pernelyg iniciatyvūs: nori viską žinoti, kontroliuoti, visur dalyvauti? Kaip elgtis tokiu atveju?

Nuo pat rugsėjo aiškiai susitarti, kas už ką atsakingas ir tikrai labai griežtai to laikytis. Aiškiai suformuluoti, argumentuoti ir užrašyti susitarimai yra sėkmingos bendrystės pamatas.

Pateikite sėkmingų mokinių tėvų ir mokytojų bendradarbiavimo pavyzdžių.

Dalis Lietuvos mokyklų šioje srityje yra pasiekusios aukštų rezultatų. Jų sėkmės receptas yra toks: nusiteikimas, kad šiais laikais šeima turi įsitraukti į mokyklos gyvenimą, tuomet apgalvojimas, kokie įtraukimo būdai veikia konkrečioje ugdymo įstaigoje, šalia to – aktyvios tėvų bendruomenės, tarybos būrimas ir jų pačių sklaida (tėvai padeda tėvams), būtinai – gerųjų pavyzdžių viešinimas ir padėka. Ir, žinoma, kantrus, nuoseklus viso to, kas parašyta įgyvendinimas.

Ar yra koks nors „receptas“, atskleidžiantis, kaip gi rasti bendrą kalbą tarp mokytojų ir tėvelių?

Vieno recepto nėra, nes kiekvienas mokytojas, mama ir tėtis yra atskiros asmenybės. Kas padeda – abiejų pusių lūkesčių aptarimas, aiškių susitarimų išdėstymas, pagarbus bendravimas ir atvirumas, kai to reikia.

Kartais iš tėvų pasės pasigirsta frazė, jog mokytoja „užsisėdo“ ant mano vaiko. Ką daryti? Kaip išsiaiškinti, kas teisus, o kas klysta?

Pirmiausia, išgirsti ir išklausyti savo vaiką, tada kartu keliauti pas mokytoją ir išgirsti jo pusę. Tuomet drauge padaryti išvadas ir apgalvoti planą, kaip iš tos situacijos išeiti.

Įsivaizduokite situaciją: su vienu iš mokinių tėvelių niekaip nepavyksta susikalbėti, abu pastebime, kaip nejučiomis „einame į konfliktą“. Ką daryti su ta kylančia vidine antipatija? Kaip jos išvengti, atsikratyti?

Pertrauka yra vienintelis būdas, kai situacija yra įkaitusi, įtempta. Būtinai pasakykite, kad abiems rasti išeitį sunku ir atidėkite susitikimą. Jei to nepadarysite gali kilti nemalonus konfliktas, po kurio seks kitas bendravimas, kurio pradžią lems tokia pat buvusio susitikimo pabaigos nemaloni emocija. Ar tikrai jums to reikia?

Daugiau apie mokinių tėvų ir mokytojų bendrystę sužinosite nuotolinėje programoje klasių vadovams „Klasė be kampų“. Informaciją apie programą galite rasti ČIA.

Visos naujienos

Turite klausimų? Susisiekite


Neteisingas el. pašto adresas!
Laukelis yra privalomas!

Laukelis yra privalomas!


Success

Ačiū už žinutę!

Jūsų užklausa išsiųsta. Pasistengsime į ją atsakyti kaip įmanoma greičiau.

Adresas

K. Kalinausko g. 9A,
Vilnius, Lietuva

Naujienų prenumerata

Blogas el. pašto adresas!

Prenumerata užsakyta!