Ar mokytojas pasiruošęs tapti svarbiausiu socialinio ir emocinio ugdymo įrankiu?

Socialinio ir emocinio ugdymo įtraukimas į lavinimo programą – sveikintinas žingsnis, siekiant kurti emociškai brandžią kultūrą mokyklose, tačiau kalbėdami apie tai vis gręžiamės į vaikus ir jų gerovę, bet ar nepamirštame mokytojų – socialinio ir emocinio ugdymo įrankių? Apie jų vaidmenį ugdant svarbiausias vaikų kompetencijas kalbamės su Pozityvaus ugdymo instituto įkūrėja, Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidente Irma Liubertiene.

Privalomas socialinis bei emocinis ugdymas ateina į Lietuvos ugdymo įstaigas. Džiugu, bet ar mokytojai tam pasiruošę?

Klausimas labai logiškas. Įvairios prevencinės socialinio emocinio ugdymo programos Lietuvoje veikia jau beveik 20 metų, tačiau šiemet jau įstatymu įtvirtinta, kad kiekvienas vaikas privalo išeiti bent vieną socialinio ir emocinio ugdymo programą per metus, kurios metu turi būti ugdomos penkios bazinės kompetencijos: savimonė, savitvarda, socialinis sąmoningumas, bendravimo įgūdžiai ir atsakingas sprendimų priėmimas. Ateities tikslas – integruoti šių kompetencijų ugdymą į kiekvieną dėstomą discipliną. Ir čia atsiremiame į mokytojo asmenybę – kiekvienas mokytojas pats turėtų turėti gerai išlavintas aukščiau minėtas kompetencijas ir savo pavyzdžiu jas demonstruoti. Mokytojas yra tikrasis įrankis, tačiau akivaizdu, kad neretam tų kompetencijų trūksta. Šiandien dirbantys pedagogai nebuvo to mokomi universitetuose, neturėjo įrankių ugdytis ir neturėjo pavyzdžių, kurie ugdytų.

Kyla natūralus klausimas, kaip ugdyti (ar tobulinti) mokytojų emocinį intelektą? Kas pasirengęs dirbti su mokytojų asmeninėmis kompetencijomis – mokyti juos atpažinti savo bei kitų emocijas ir suprasti, kokią įtaką mokytojo darbui jos turi?

Yra programų, skirtų ir mokytojų socialinių bei emocinių gebėjimų ugdymui. Tačiau iš jų mokytojai dar vis daugiausia tikisi įrankių, padėsiančių dirbti su vaikais, jie nėra nusiteikę ugdytis kaip asmenybės, skirti dėmesio sau ir savo asmeninėms bei socialinėms kompetencijoms, jų žvilgsnis krypsta į vaikus, o ne į save. Dar vis jaučiamas profesinės kompetencijos dominavimas ir jos kėlimo priemonių įtaka, tad mokytojams labai neįprasta ir nepatogu atsisėsti ir galvoti bei kalbėti apie save, jiems tai atrodo laiko švaistymas. Tačiau tame pačiame įstatyme numatyta, kad kiekvienas mokytojas kas ketverius metus privalo ugdyti savo emocinius socialinius gebėjimus, tad susidomėjimas programomis, skirtomis mokytojų kompetencijoms ugdyti, taip pat auga.

Su kokiomis dar problemomis ir iššūkiais susiduria šiuolaikinis mokytojas?

Manau didžiausi sunkumai mokytojams vis dar kyla bandant susikalbėti su vaikais. Šiuolaikiniai vaikai daug laisvesni, jie nebijo replikuoti, prieštarauti, jie net tyčiojasi, o mokytojas niekam negali pasiskųsti, pasiguosti, nes bijo sulaukti komentarų, „tai koks tu mokytojas, jei nesusitvarkai su vaikais”.

Mano nuomone, mokytojai dažnai nepasinaudoja savo stiprybe prieš vaikus pasirodyti silpnais, parodyti, kad pyksta, kad bijo, kad nežino. Pirmiausia tai padeda pelnyti vaikų pagarbą bei autoritetą.

Taip, mokytojo darbe yra daug streso ir krūvio, ir tai niekur nedings, mes tik galime išmokyti mokytoją būti atsparesniu. Tikrai nereta situacija, kai vaikai triukšmauja, o mokytojas, negalėdamas suvaldyti situacijos jiems rašo po dvejetą – iš pykčio ir bejėgiškumo, nes nežino, ką daugiau gali daryti. Kai mokaisi – įgyji įrankių ir žinojimą bei vidinę ramybę.

Ar galima būtų pabaigai apibendrinti – kokio mokytojo reikia vaikams, kad jie augintų savąjį emocinį intelektą ir motyvaciją mokytis?

Reikia suprasti, kad mokykla nebėra žinių „perdavimo stotis”, kur kas svarbiau atmosfera, bendrystė, saugus santykis ir įkvepiančios asmenybės. Paklauskite vaikų, kokie mokytojai juos labiausiai įkvepia? Tarkim, man didžiausią įtaką padaręs ir įkvėpęs mokytojas buvo be galo griežtas, bet kartu ir labai autentiškas. Jis tikėjo savo prasme ir buvo ištikimas savo vertybėms. Jis tikėjo manimi kaip mokine, o tai kėlė mano motyvaciją mokytis. Negalėčiau įvardinti vieno konkretaus recepto, koks mokytojas yra geras, tačiau autentiškumas, prasmės matymas, sąžiningumas sau ir kitiems, pagarba mokiniui ir tikėjimas juo, elementarus žmogiškumas – yra būtini. Juk negalima tikėtis pagarbos sau negerbiant kito.

Straipsnio autorius – Lietuvos vaikų ir jaunimo centras

Visą straipsnį galite skaityti čia: https://lvjc.lt/projektas/ar-mokytojas-pasiruoses-tapti-svarbiausiu-socialinio-ir-emocinio-ugdymo-irankiu/

Visos naujienos

Turite klausimų? Susisiekite


Neteisingas el. pašto adresas!
Laukelis yra privalomas!

Laukelis yra privalomas!


Success

Ačiū už žinutę!

Jūsų užklausa išsiųsta. Pasistengsime į ją atsakyti kaip įmanoma greičiau.

Adresas

K. Kalinausko g. 9A,
Vilnius, Lietuva

Naujienų prenumerata

Blogas el. pašto adresas!

Prenumerata užsakyta!