Svorio netekimas po vario iudo įdėjimo

Pagal rašymo vietą ši nuostabi kompozicija vadinama Galisijos-Volynės kronika. Pirmas šio vilkų medžioklės sezono laimikis taip pat buvo Biržų rajone.

Pirmu požiūriu atrodo, kad tai visiškai nereikalingas klausimas.

Visi juk žinome, kad pasauliškis yra žmogus, atsidėjęs pasaulio reikalams ir sergąs jo rūpesčiais, padarydamas juos savos būties turiniu.

Tai žmogus, kurio būsena pati savyje yra pagrįsta pasauliu ir kitų suvokiama, žiūrint į ją iš pasaulio pusės. Pasauliškio sąvoka atrodo esanti savaime aiški. Giliau betgi pasvarsčius, šis aiškumas nyksta. Ar buvimas pasaulyje iš tikro yra pasauliškiui būdingas ir išreiškia jo esmę?

Juk tai sąvoka, susidaryta, kaip sakėme, žiūrint į tikintįjį iš pasaulio pusės.

Bibliografija

Bet kaip tik todėl ir kyla abejonių. Ar galima šią būseną svarstyti taip, tarsi ji vyktų šalia Bažnyčios? Kitaip tariant, ar pasauliškis iš tikro yra pro-faninė sąvoka, kaip tai mums įtaigoja jau pats jo pavadinimas?

Štai kodėl šv.

Pirminiai šaltiniai: Praėjusių metų pasaka. „Galicia-Volyn Chronicle“ (kolekcija)

Kitaip tariant, pasauliškis laikos, laicus bib-line prasmė būtų ne tas, kuris yra ypatingai susijęs su pasauliu, bet priešingai, kaip tik tas, kuris yra ypatingai surištas su Dievu kaip jo tautos narys. Biblinė pasauliškio samprata yra priešinga nusistojusiai dabartinei jo prasmei. Mes manome, esą pasauliški reikia suprasti ryšium su pasauliu, tuo tarpu Naujasis Testamentas jį supranta ryšium su Dievu.

Ir kol šio ryšio į pasauliškio sampratą neįjungiame, tol anas aukščiau minėtas aiškumas lieka apgaulingas, nes jis kaip tik pridengia tai, kas pasau-liškiui iš tikro yra esminga, būtent: būti Viešpaties įsigytuoju žmogumi. Čia tad ir slypi pasauliškio problemos painumas: pasauliškis gyvena ir veikia iš tikro pasaulyje, tačiau jis negali būti suprastas atsiremiant į pasaulį.

Tai dabar kaip tik ir mėginsime nušviesti apžvelgdami: 1 pasauliškio santykius su dvasiškiu, išsivysčiusius istorijoje, dialektiniu būdu, ir 2 pasauliškio esmės aptarimus bei šios esmės ieškojimus.

Trumpos naujienos

Izraelitinio pobūdžio auka yra Kristaus nereikalinga. Ką tad naujo būtų galėjęs duoti Kristaus aukojimas, jeigu jis būtų buvęs tik paukščių pjovimas ar galvijų skerdimas? Užtat dabar ir nebereikia aukų kartoti, nes Kristus tai atliko iš sykio svorio netekimas po vario iudo įdėjimo amžiams plg.

Kaip anksčiau Kristus buvo nereikalingas izraelitų aukoms, taip dabar izraelitų aukos pasidarė nebereikalingos Kristui. Jo auka dangiškojo Tėvo akivaizdoje užbaigė visas kitas aukas tobuliausiu būdu.

Čia tad ir glūdi krikščioniškosios aukos ir krikščioniškosios kunigystės savotiškumas. Krikščionių kultas anaiptol nėra Izraelio kulto tęsinys, nes Krikščionybėje nėra jokios kitos aukos, kaip tik Kristaus auka. Krikščionybėje nėra nė kito kunigo, vadinasi, aukotojo, kaip tik Kristus. Kasperas,— nereikalauja būti nei pratęsta, nei papildyta kitais žmogiškaisiais kunigais.

Ji yra kiekvienos kunigystės atbaiga. Kristus yra kunigystės galas. Todėl jis ir yra vienintelis Naujosios Sandoros kunigas.

Tai jis krikštija, konsekruoja, skelbia ir valdo Bažnyčią"2. Po Kristaus tiek kultas, tiek kunigystė yra galimi tik kaip Kristaus aukos ir Kristaus kunigystės sudabartinimas, vadinasi, vienos ir tos pačios Kristaus aukos perkėlimas į mūsąja dabartį sakramentiniu būdu.

Senosios Sandoros auka ir kunigystė buvo Kristaus aukos ir kunigystės ženklas plg. Žyd 9, 8— Naujosios Sandoros auka ir kunigystė yra Kristaus aukos ir kunigystės tikrovė. Lūžis esminis ir neatgręžiamas. Tuo norima iš vienos pusės pabrėžti Kristų kaip vienintelį Kunigą ir Dievo Tautą kaip vienintelę karališkosios kunigystės nešėją plg.

Naujasis Testamentas vadina krikščionių tarnybininkus įvairiais, tačiau vis profaniniais vardais: užvaizdomis episkopoiseniūnais presbyte-roitarnais diákonoi. Visi šie vardai vėliau buvo tiek persunkti sakraline prasme, jog šiandien mums nė į galvą neateina, kad jie būtų galėję būti paimti iš pasaulinės ano meto kasdienos, o ne iš religinės izraelitinės ar stabmeldiškosios srities.

Tačiau taip iš tikro yra3. Taip pat ir diakonas gali turėti daugybę prasmių: patarnautojas prie stalo, pasiuntinys, vairininkas, namų valdytojas. Krikščionimis tapusių žydų bendruomenėse užuot vyskupų ir diakonų randame presbiterius: tai iš žydų santvarkos paimtas bendruomenės seniūno titulas" 4. Ar anie pradinės Bažnyčios tarnybininkai — užvaizdos, seniūnai, tarnai — buvo pašvęsti, vadinasi, dvasiškiai?

Daugeliu atvejų — taip, nes Naujasis Testamentas ne kartą kalba apie rankų uždėjimą prieš skiriant atskirus asmenis tai ar kitai pareigai. Antiochijoje pačios Šv. Rankų uždėjimas buvo pačios Šv. Dvasios veiksmas. Kitaip tariant, vyskupo pareigų gavimas eina ne iš apačios, bet iš viršaus, iš paties Dievo ir todėl pastato žmogų bendruomenės priekyje.

Šalia minios pa-sauliškių, bent kai kurie buvo tikrai dvasiškiai.

Šį klausimą, atrodo, teisingai išreiškia W. Buvo asmenų, gavusių ypatingą paskirti, kurios nebuvo gavę kiti lygiu būdu" 7. Šiuos asmenis dabartine kalba mes ir vadiname dvasiškiais. Dvasiškių buvimas pradinėje Bažnyčioje yra neabejotinas.

Apibrėžti pasauliški kaip žmogų, ypatingai susijusi su pasauliu, ano meto sąlygomis buvo galima tik stabmeldžio, bet ne krikščionies atveju. Šia prasme tam tikras atstumas nuo pasaulio buvo lygus tiek pašvęstajam, tiek nepašvęstajam, tiek dvasiškiui, tiek pasauliškiui. Nes visi juk yra išgelbėti Kristaus krauju, visi gavę Šv. Pradinėje Bažnyčioje vyravo, kaip pastebi W. Tiesa, anuose dvasiniuose namuose, kuriais šv.

Iš viršaus žiūrint, Bažnyčia atrodo didžiai daugialypė.

Tai mintis, kuri šalia Svorio netekimas po vario iudo įdėjimo kaip vienintelio Kunigo eina per visą Naująjį Testamentą ir esti kartojama įvairiais vaizdais: tautos, kūno, susirinkimo ir t. Nuosekliai tad bet koks didžiavimasis turima tarnyba ar einama pareiga, bet kokia luomo sąmonė, bet koks kėlimasis aukščiau už savo brolį buvo laikomas pradinėje krikščionių bendruomenėje nusikaltimu anai pagrindinei vienybei ir lygybei.

Ką gi reiškia laisvasis, palygintas su vergu?