George coetzee svorio netekimas

Gal jai nejauku užmigti, kai nieko neveikiu? Galvojo, kad miega, bet paaiðkëjo — ant lûpø jau buvo su- stingusios putos ir þali vëmalai, — jog mirus, uþdusus: reikiamà akimirkà ne- buvo ðalia berno, kuris bûtø apvertæs ant pilvo ar ðono, delnuose vandens ið èia pat srûvanèio Merkio atneðæs, keliavo, matyt, vienui viena klupinëdama, stengdamasi pasiekti ûkio tvartus, tà savo paðiûræ. Gudrus buvo marcinkoniðkis, o gal tik pas koká draugelá elgetaujanèià moteriðkæ kadaise apnakvindino, nes þinojo, jog Pakiðalë linkusi prie vyrø. Kažkoks Somalis Europos centre.

Savuosius pradėsiu nuo kiek vėlesnių laikų — nuo Abelio ir Kaino, tikiuosi, manasis autoritetas dėl to pernelyg nenukentės.

Grožinės literatūros recenzija Lietuvoje XXI amžiuje: komunikacinis aspektas

Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos. Kai dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus.

Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje. Taigi Kainas pasmerkiamas sunkiausiai, jo akimis, bausmei: jis turi tapti klajokliu, koks buvo Abelis. Kainas pasipriešina šiam nuosprendžiui ir jam nepaklūsta. Pasitraukia toli nuo Viešpaties veido ir pastato miestą, pirmąjį miestą, kurį pavadina Henochu. Aš tvirtinu, kad šis prakeiksmas, kritęs ant žemdirbių, vis taip pat nusistačiusių prieš savo brolius klajoklius, neišnyko ir mūsų dienomis.

Žemė jų nebeišmaitina, ir žemknisiai priversti iškeliauti, susikrovę mantą. Vargu ar jam rūpi tik žmonės, auginantys kiaules, vištas ir rapsus, juo labiau man, auginančiam akmenis, ir ne tik užantyje.

Argi čia neįžiūrime ir dramatiškos rašytojų situacijos? Kalba jų nebeišmaitina, ir kalbaknisiai priversti iškeliauti, susikrovę mantą. Šnekėsiu apie keliaujančius rašytojus. Nešioja jie Kaino žymę, nors ir ne visi pripažįsta ar ją atpažįsta. Sėslieji į juos žiūri su įtarimu, gal bijo, kad vėl rankos nepakeltų prieš artimą savo, gal tiesiog užuodžia svetimų kraštų dūmus ar kvepalus. Nėra namų, nėra šeimos be dūmų, tvyro tarp jų regimos ir neregimos įtampos.

Ir be pavydo neapsieinama.

Užsisakykite naujienas

Ko tik nesu pavydėjęs broliui savo — ir pieno buteliuko pradžioje, ir bohemiškos chebros vėliau. Keliaujantys, vis dažniau pastebiu, vengia pasakotis apie keliones, suka kalbą į kitą pusę, vis apie orus, apie knygas, gal taip ir geriau, visiems ramiau. Čia tik privatus, kone intymus reikalas.

Beveik kaip apatinių lentyna ar piniginės turinys. O, tu Lietuvoje?

Document Information

Iš kur grįžai? O kur dabar? Iš arti irgi, tiesą sakant. Autoraus nuotrauka Kadaise neprašytas pasakodavau, net tikėjau, kad visiems turėtų būti įdomu, — ir iš kur šitoks naivumas, negi viską galima suversti jaunystei? Buvau užsidegęs Valdybos rašytojams raportuoti apie literatūrinį gyvenimą Didžiojoje žemėje, tačiau visai netikėtai — gal tik man netikėtai — ar craisinai padeda numesti svorį kitų klausimų manajam vietos taip ir neatsirado.

Tiesą sakant, tos žymės man rūpėjo ne labiau negu pirmieji žili plaukai. Žilė galvon, tai jau rimčiau. Su įtarimu žiūri sėslieji į keliaujančius, nėra ko slėpti. Jeigu važiuoji į festivalį arba gyveni kūrybos namuose — labai įdomu, kaip ten įsitrynei? Jeigu tavo kūrybą verčia į kitas kalbas, tai gal taip ir rašai, kad būtum verčiamas, kad būtum išverčiamas, kurpi euroromanus ir euroeilėraščius?

Įtartinas ir visas anatvorinis pasaulis — nepažįstami ir nesuprantami ten literatūrinius žaidimus žaidžiantys žmonės, jų taisyklės ir vertybės, george coetzee svorio netekimas sunt leones, o kur liūtai, ten ir cirkas, kur cirkas, ten ir klounai. Keliaujantys klounai. Užsieniai — štai kur puiki terpė mums, vidutinybėms! Užsieniai suteikia svorio, reikšmės, prasmingumo iliuziją — tavo dydžiui ir reikšmei neadekvataus aukščio postamentą. Taip taip, sutinku, su pavyzdžiais toli nenukeliausi, jie dažniausiai tik patvirtina išimtis.

Bet argi ne išimtimis remiasi gera literatūra, kuo gi dar? Jeigu ne, tai kaipmat įpuola į sociologijos glėbį. O sociologijai nebejaučiu meilės, tiesą sakant, niekada ir nejaučiau, geriausiu atveju — silpnybę skaičiams, štai bene kas savaitę apklausos džiaugsmingai praneša, kad Lietuvos žmonės labiausiai pasitiki gaisrininkais, o aš, po galais, vis švaistau pinigus, draudžiuosi nuo vieno vienintelio baubo — nuo gaisro.

Abudu sūnūs žaidė su ugnimi. Rašytojai žaidžia su parašytomis ir neparašytomis istorijomis, su angelais, su mirtimi, su kalba, su rimais, žaidžia gražiais paviršiais, vyno nuosėdomis ir kortomis.

Būna, kad pirmiausia rašo ir tada prašo, kiti atvirkščiai — prašo george coetzee svorio netekimas tada rašo. Keliaujantys paprastai prašo stipendijos, bet ir prašydami rašo, rašo paraiškas, žada užbaigti neužbaigiamą knygą, parašyti neparašomą romaną, išversti neišverčiamus eilėraščius. Ką iš tiesų rašytojas rašo parašęs paraišką, žino tik jis pats, nes niekam tai, tiesą sakant, ir nerūpi, projektai gyvena savo atsietą gyvenimą, jiems rašytojas tėra eilutė ekselio lentelėje.

Rašytojas ryžtasi rašyti abejotiną literatūrinę vertę turinčius tekstus, turiu galvoje paraiškas, ne iš gero gyvenimo, kalba jų nebeišmaitina, ir kalbaknisiai priversti iškeliauti, susikrovę mantą. Taip ir matau Lietuvą iš turinabol riebalų deginimas skrydžio: šimtai laukinių alkanų rašytojų, sumetę nešiojamuosius, planšetinius, išmaniuosius vežėčiosna, traukia karavanais į Vakarus.

Ne ką geresnė ir pasiliekančiųjų dalia, sėslieji irgi ne visada prasimaitina iš savo kūrybos, vieni turi antrą pilietybę, atsiprašau, profesiją, kiti, užspeisti į kampą, p rašo Žmonos ar Valstybės stipendijos.

Kažkoks Somalis Europos centre. Tūlas sakys, kad vaizdas sutirštintas kaip kondensuotas pienas, bet, pamenu, būtent jo labiausiai trūko vaikystėje iki laimės.

1. Qnexa svorio kritimas
2. Ar medžiagų apykaita gali deginti riebalus

Sykį aptikau močiutės slaptuose podėliuose po spinta vieną indelį, praurbinau žirklėmis ar peiliu, koks skirtumas kuo, abu įrankiai froidiškai aštrūs, praurbinau dvi skyles ir išsiurbiau visą tirštimą iki dugno iškart, tuščią skardinę paslėpiau. Laimė pramaišiui su nusikaltimu.

Laimei, be bausmės. Kodėl tai prisimenu dabar, gerdamas juodą kavą Vienoje? Gal todėl, kad rašymas ir yra trumpalaikė laimė pramaišiui su nusikaltimu, prancūzų postmodernistai sakytų — su transgresija. Gal todėl, kad čia atsidūriau ne tik dėl to, jog kalba manęs neišmaitina. Kiekviename sapne yra keli procentai nusikaltimo sudėties.

Ar viagros tabletėse pieno cukraus. Pastarųjų saldumo nesu išbandęs nors būčiau linkęs, kad ištikus kartėlio akimirkai ir vaistai būtų kartūs kaip memento mori ar bent jau kaip ruda šlykšti tyrė vaikystėje, kurios gaudavau okupuotas spalinukiųbet tai tik laiko klausimas, nukirstų cinikas arba vyriškosios psichologijos žinovas.

Visi vyrai eina į kairę, ir tai — tik laiko klausimas, skelbia verdiktą seksologas moteriškame portale, trinu rankomis, taigi kiek procentų nusikaltimo sudėties yra vyro gyvenime, kai jis net nesapnuoja? Tame sapne, seniai seniai, george coetzee svorio netekimas raudonojo Spalio askaridės dar dauginos visų mūsų kūnuos, jau nesyk tą netikrą istoriją esu pasakojęs įvairiomis progomis, paįvairindamas naujomis detalėmis, vis pagražindamas, kol pats ėmiau tikėti, kad viskas taip ir buvo, — tame sapne svarbiausias personažas buvo tvora, aukšta ir tikriausiai apėjusi rūdimis, kaip ir dauguma mūsų kiemų tvorų.

Kvadratinės plieno tinklo akys ganėtinai mažos, kad netilptų ranka ar kokia kita žmogaus kūno dalis, bet pakankamai didelės, kad kiekvienoj tilptų po vyzdį, aišku, tik iš vienos pusės. Ano amžiaus pradžioje šveicaras Jungas ar austras Freudas būtų trynę rankas, štai klinikinis atvejis, kai susiduriame su tvoros simbolika, noras įveikti tą tvorą ar ką nors įkišti į ją tik patvirtina teoriją apie užslopintą libido, apie pacientui būdingą aiškią neurozę, kurios gydymas gali užtrukti ir visą gyvenimą.

Dar nepasakiau: sapne labai aiškiai žinojau, kad kitapus tvoros — jau Lenkija, o kai sapno mechanikos pasiūlytais nelegaliais būdais atsidūriau anapus, pajutau palaimos dvelksmą. Anapus nebuvo nieko, nė vieno žmogaus, jokių pilies kuorų, dangoraižių ar bent sutriušusios nusigyvenusio valstiečio trobos, george coetzee svorio netekimas beržo ar karklo, ten būta pačios tikriausios tuštumos, kaip dabar bandau įsivaizduoti.

Pasirodo, mano laimei tiek nedaug reikėjo. Nedaug trūko iki laimės. Suveikti, pasinaudojus bene populiariausiu tų laikų eufemizmu, plyšį tvoroje. Bent jau kol archeologai Henocho neatkapstė Izraelio dykumoje ar Negyvosios jūros druskynuose.

Ten, kur jis atsiduria, miestas jau stovi, tad jam belieka tą miestą šiek tiek apgriauti, pasidaryti vietos savajam.

Minėtieji prancūzai linksėtų galvomis — taip taip, dekonstruoti. Įsteigti namus, tapti sėsliam, namisėdai, aišku, laikinai, bet dėl to užduotis nepalengvėja, juo labiau kad su kiekvienu nauju miestu senka ir jėgos, ir vaizduotė, vis mažiau baroko, rokoko ir gotikos, vis daugiau nuogo kūno ir plikų sienų. La petite mort, sako tie patys prancūzai ar dar liko žodžių, kurių jie nėra pasakę?

Niekas nenorėjo mirti, niekas nenori, bet ar mes čia apie tą pačią mirtį? Keliaujantys visada šiek tiek nori, jie yra šiek tiek suicidai, mažos mirties adoratoriai.

Kartais pasiklystantys tarp orgazmo ir literatūros. Kaskart, atvykęs į rezidenciją, george coetzee svorio netekimas turto agento žingsniu apeinu savo namus, išmėtau viengungio mantą ir iškart imuosi savo miesto statybos, braižausi žemėlapius, juose paryškinu savo kavines, savo parduotuves, savo šiukšliadėžes, savo nuošaliausius parkų takus.

Kaip šuo pasižymiu teritoriją, kartais ir tiesiogine prasme. Keliaujančio šuns miestai. Ne visiems pavyksta aklimatizuotis iš karto, kaip ir aukštikalnėse ar jūroje, imi ir subloguoji.

Apie knygas

Štai estų poezijos meistras, tąsyk atvažiavęs į Visbį, tris dienas gėrė, blaškėsi kaip įkalintas be kaltės po kūrybos namus, niekaip nenorėjo susitaikyti, george coetzee svorio netekimas negalėjo numirti ankstesniam gyvenimui, kol visų paklydėlių motina Gunila pažadėjo jį, nei gyvą, nei mirusį, deportuoti į liūdnąją Estiją pirma laiko, ir tik tada poetas išblaivėjo.

Mirė ir prisikėlė kūrybai. La petite mort. Man dažniausiai pavyksta ir be įspėjimo ar papeikimo, kartais net anksčiau nei estui.

Uploaded by

O ką sako kita, irgi nelabai ko pamokanti, bet detektyvo verta istorija, šįkart apie vokiečių prozos meistrą? Taigi vieną dieną tas meistras netikėtai dingo iš mažo miestelio W. Išėjo kaip stovi, savo celėje palikęs ir kompiuterį, ir telefoną, kelias dienas vaikščiojome aplinkui imperatoriškuosius tvenkinius ieškodami skenduolio, dvi savaites nepaaiškinamas svorio netekimas apetitas nežinomybės tyla, mintyse jau buvo palaidotas, ir antkapį mačiau, ir užrašą: jis stengėsi, bet atsirado kažkur Berlyne, ten daug kas netikėtai atsiranda, pats esu ne sykį ten apsireiškęs, net apsiverkiau išgirdęs, kad jis gyvas.

Nieko nepadarysi, antrinu Dresdeno griuvėsių autoriui Vonnegutui, prozos meistras atsidūrė per toli nuo Viešpaties veido. Gal nervai neišlaikė. Gal sprendė kryžiažodį. Gal jau buvo miręs kitame žaidimo lygyje. Nežinau, į miestelį W. Kūrybos namai.

• Įdomūs būdai greitai numesti svorį
• Turiu 40 dienų mesti svorį
• Ar galite numesti svorio su riebalų degintojais
• Šiaurės Atėnai » Literatūra
• Geriausi liekninantys apatiniai drabužiai
• Savuosius pradėsiu nuo kiek vėlesnių laikų — nuo Abelio ir Kaino, tikiuosi, manasis autoritetas dėl to pernelyg nenukentės.

Jeigu reikėtų rinktis, kurį žodį išryškinčiau kursyvu? Kurį žodį išryškintumėte kursyvu? Kvailas klausimas, kaip pradedančiojo žurnalisto, žaidžiančio dichotomijomis, tarsi ne sau skirtas, turbūt smagu, kai garbaus amžiaus autorius sutrinka, veblena viena vertus, kita vertus, stengiasi būti sąžiningas ten, kur niekas to neprašo.

Jaučiuosi taip, lyg būčiau surištas, ir kartu taip, lyg jeigu būčiau paleistas, jausčiausi dar blogiau, — sakau Kafkos dienoraštiniu balsu. Deganti lempa, kambaryje tylu, lauke tamsa, paskutinės būdravimo akimirkos, jos suteikia man teisę rašyti, kad ir menkiausius dalykus.

• Svorio metimas miesto centre
• Prarasti irklavimą
• Valgomi valgiai norint greitai numesti svorio
• Šiaurės Atėnai » Esė
• Om skanduoti svorio
• Man, kaip ir kitiems, rugsėjis asocijuojasi su darbų pradžia, galvoje sukasi nauji planai, o gyvenime būna šiek tiek chaoso, kol susidėlioja darbo ir šeimos tvarkaraščiai.

Ir ta teise aš skubiai naudojuosi.