Gruzija barnes svorio netekimas, Ek hafte man svorio netekimas

Jame buvo ir Verutė su visa gausia Vilėniškių šeima. Ne­ įtikėtina, bet kartu su ašaromis, moterims pasakojantis, kaip kuri atsidūrė šiame varge, pasigirsta ir juoko pliūpsnių. Mes kaip vienas prašėme: važiuojam, važiuojam! Bet darbo jėgos neužteko ir mama pasiūlė prisidėti Jasevičių šeimai. Kadangi dar buvo poliarinė diena, tai nutarėm, kad du dirbsim, o kiti du miegosim.

Ten dirbantys vyrai stabteli ir pasibaisėję spokso į naujokes. Cilka ir jos sesuo Magda Aušvice praleido apie tris mėnesius, dirbdamos kartu su kitomis slovakėmis. Jos varomos išpagrindinio per stovyklą einančio kelio į ap­ tvertą jos dalįy kur stovi keli baigti pastatai, o kiti dar statomi, los sustabdomos ir laikomos išrikiuotos gretomis, svilinamos saulės, regis, valandų valandas.

Už nugaros pasigirsta sambrūzdis. Cilka atsigręžia į mote­ rų stovyklos įėjimą ir išvysta aukštą karininką, lydimą keturių vyrųyjis eina palei merginų vorą. Dauguma merginų nudelbia akis. O Cilka - ne.

Ji nori pamatyti, kam reikalinga šitokia ap­ sauga nuo pulko beginklių, bejėgių merginų. Vyresnysis karininkas Švarchuberis toliau eina palei mer­ ginų ir moterų eilę. Trumpam stabteli ties Cilka ir Magda. Kai pasiekia voros priekį, apsigręžta ir eina atgal. Dabar mato nu­ leistus veidus. Retsykiais pakiša lazdelę po smakru ir pakelia merginos galvą. Sustoja prie Cilkosyo Magda jau už nugaros.

Cilka tupi drėgnos dvokiančios kameros kampe. Jai nesiseka suvokti, kaip slenka laikas. Dienos, savaitės, mėnesiai.

Pa­ kelia lazdelę. Cilkajį aplenkia ir aukštai iškeliagalvą, žvelgdama tiesiai į jį. Jei patrauks jo dėmesį, jis pamirš seserį. Jispasilenkia 23 ir pakelia jos kairę ranką, regis, apžiūri ant odos blunkančius skaičius. Cilka girdi, kaip už nugaros Magda aikteli. Švarchube- ris paleidžia jos ranką, grįžta į voros priekį, ir Cilka matoykaip šnekasi su esesininkų karininku greta.

Jos ir vėl išrūšiuotos. Kairėn, dešinėn; širdys daužosi, kūnai pa­ stirę iš baimės. Cilka ir Magda atrinktos dar pagyventi. Dabar jos laukia eilėje, kada vėl bus skausmingai paženklintos - ta­ tuiruotės bus paryškintos, kad niekada nebeišbluktų. Jos stovi arti, bet nesiliečia, nors beviltiškai trokšta viena kitą paguosti.

Laukdamos kuždasi - guodžiasi, spėlioja. Cilka skaičiuoja merginas prieš save. Netrukus bus jos eilė, o tada Magdos. Ji vėl atkiš kairę ranką, kad odoje būtų išbedžioti susilieję mėlyni skaitmenys.

Iš pradžių ji buvo paženklinta prieš tris mėnesius atvykusi į Aušvicą, dabar vėl - po to, kai buvo atrinkta į naująją stovyklą, į Aušvicą II: Birke- nau. Ima virpėti. Vasara, svilina saulė. Ji bijo netrukus patir­ simo skausmo. Pirmą kartą iš netikėtumo suriko. Šįsyk tikina save, kad patylės. Nors jai dar tik šešiolika, elgtis kaip vaikas nebegali. Iškišusi galvą iš merginų voros, ji stebi Tatowierer.

Jis laiko merginos ranką ir žvelgia jai į akis. Ji pastebi, kaip jis prisideda gruzija barnes svorio netekimas prie lūpų, ša.

Nusišypso jai. Merginai nueinant, nudel­ bia akis, tada pakelia galvą ir nulydi ją žvilgsniu.

Paima kitos merginos iš eilės ranką ir nepastebi, kad nuėjusioji atsigręžia ir pažvelgia į jį. Dabar jos eilė. Ji skubiai rami­ namai pažvelgia į Magdą, tada žengia pirmyn.

Stovi priešais 24 Tatowierer, nuleidusi kairę ranką prie šono. Jis pasilenkia ir švelniai ją pakelia. Ji ir pati nustemba, bet ištraukia ranką, be­ veik nesąmoningai, ir jam tenka pažvelgti į ją, pažvelgti jai į akis, oji supranta, kad jos akys pritvinkusios pykčio, pasišlykš­ tėjimo, kad ir vėl bus šitaip išniekinta.

Labai atsiprašau, - švelniai kužda jis.

Slenka sekundės. Jis nemėgina jos priliesti.

Ji pakelia ranką ir atkiša jam. Iš rankos varva kraujas, nors ne tiek, kiek praėjusį kartą, o Cilka sukužda: Tada eina toliau kaip įmanydama lėčiau, kad Magda ga­ lėtų pasivyti.

Ji smalsiai dairosi prieš ją stovėjusios merginos. Atsigręžia į Tatowierer. Jos jis nenulydėjo žvilgsniu. Pamato merginą, stovėjusią penkiomis pirmiau jos, prie ojo bloko ir nueina ten kartu su kitomis laukti, kada bus įleistos į nau­ juosius ,namus1. Nužiūri merginą. Net ir nuskusta galva, aptį- susios suknelės dengiamais apvalumais, jei tokius turi ar kada nors turėjo, ji labai graži.

Didelėse tamsiose akyse nematyti nė ženklo nevilties, kurią Cilka regi daugelio žvilgsniuose. Praeidama pro Lenino paminklą ir matydama ten plušančias valytojas ji nenutuokė, kas ten ką tik įvyko.

Rytą iš Skuodo rajono atvažiavo Vytauto sesuo, nes susideginimo išvakarėse jis skambino tėvams ir pasakė į kaimą nebegrįšiąs, nors turėjo minčių apsigyventi gimtinėje.

Dieve, kas jam? Tuoj pat visi nulėkėm pas Aleknienę. Kėdėje ant ratukų, su kuriais išvežė paraližuotą Aleknienės uošvį, sėdėjo mano brolis.

Reikia eiti kovoti. Vytautas buvo prijungtas prie aparatų. Jo širdis dar plakė - iki devintos valandos vakaro. Man ji iškart priminė trispalvę, kurios motyvus mačiau jo natiurmortuose. Tuomet, kai namuose per kratą viskas buvo apversta, šeimą lankė būriai nepažįstamų žmonių, prisistačiusių Lietuvos laisvės lygos ir kitų judėjimų atstovais.

Regina tikina buvusi kaip sapne, todėl iš rūsio galėjo dingti Vytauto užrašai, laiškai. Tai, kas vyko namuose, panėšėjo į monstrų puotą - kažko ieškant, ketinta išdaužyti net rūsio sienas. Susikrovėme mantą į baržas, ir kateriai nutempė jas į upės žiotis. Upės Janos. Tos pačios Janos, apie kurią istorijos mokytojas Strielčiūnas sakydavo: — Ty toli šiaurėje, vaikai, labai tolimoje šiaurėje, teka tokia upė Jana — panelė Janė.

U-ti-ti, kaip ty šalta! Jos pakrantėj laksta toki žvėreliukai šermuonėliai Janos delta šakojasi į 3 šakas. Laivai plaukiojo pagrindine — Kougastacho — šaka. Paplaukus kokia dešimt kilometrų, mūsų barža sustojo. Perskaitė žmonių pavardes.

Tarp jų buvome ir mes. Baržose dar liko apie žmonių. Kateriai nutempė jas tolyn. Taboką imti bijojau, tad mano kojinė nukeliavo su Dana Baniulyte. Kai barža ėmė tolti, prisiminiau, kad pas Daną liko ir nuostabusis japoniškas mamos portsigaras. Ėmėme dairytis. Aplink visai plika tundra, kur ne kur mėtėsi pliki rąstai, vandens atplukdyti.

Pamatėme dvi dideles kareiviškas palapines, kuriose įsikūrė iš Leningrado atvežti suomiai ir vokiečiai. Tuoj pat užpuolė uodai. Jie lindo prie akių, nosin, burnon — kur tik pajutę apnuogintą vietą.

Aš buvau basa, nuo šalčio gėlė kojas. Ką darysim? Kur gyvensim? Ką valgysim? Ir mums atvežė palapines — didžiules, kareiviškas. Vyrai puolė jas statyti.

Moterys tundroje rinko rąstukus ir klojo ant žemės gruzija barnes svorio netekimas grindų. Pastatė po 2 geležines krosneles. Dviejose didelėse palapinėse turėjome sutilpti po 80 žmonių, o mažesnėje — Pasirodo, čia ir teks gyventi. Kažkas paskaičiavo — dviem žmonėms tenka 50 centimetrų pločio vietelė. Taigi mes keturiese gavome metro pločio ir dviejų metrų ilgio vietą.

Kadangi dar buvo poliarinė diena, tai nutarėm, kad du dirbsim, o kiti du miegosim. Tačiau Vaide dirbti dar negalėjo, jis vos paeidavo. Jei užmigus prisiliesdavau prie Norkienės tėvo, kurio galva buvo išopėjusi, senis iš visų jėgų duodavo man niuksą. Pirmiausia turėjome iškrauti baržą, kurioje buvo lentų, miltų ir maišai su druska, ta brangia akmenine druska, kurią mes vežėme kaip kokią brangenybę šitokį kelią.

Atplaukė dar pora baržų su tinklais, rąstais ir vėl druska. Iškrovę pirmą partiją druskos ir išpylę ją į krūvą, pasivogėm maišų. Per tundrą, kur, atplėšus dešimt centimetrų velėnos, blizgėjo amžinas ledas, su batukais nepavaikščiosi, o ką jau kalbėti apie basą koją. Išsiskalbę tuos maišus upėje, pasidarėme autkojus. Apsivynioję jais kojas, ėjome tundron rinkti malkų.

Rinkome ir krovėme į kūgio pavidalo krūvas, kad jos pradžiūtų. Kai pašviesdavo saulė ir nutildavo vėjas, būdavo ne taip šalta. Kildavo pagunda nusivilkti skrandas, kad saulutės spinduliai pašildytų kūną, nes atrodė, kad mūsų ir kaulai šąla. Tačiau tai buvo neįmanoma, nes tuoj pat spiečiais apnikdavo uodai. Vos tik pūstelėdavo vėjas, uodai išnykdavo.

Vėjai beveik visada pūsdavo nuo Ledinuotojo vandenyno. Tada Jana pradėdavo šiauštis, lyg kas imtų ją šukuoti prieš plauką. Vėliau pasišiaušusios bangelės virsdavo didelėmis bangomis — atklysdavo Laptevų jūros alsavimas. Vanduo Janoje tapdavo sūrus ir pakilęs išsiliedavo iš krantų.

Saulę staiga uždengdavo juodi debesys ir šlapias sniegas dideliais kąsniais dribdavo gruzija barnes svorio netekimas, po akimirkos prasidėdavo liūtis. Po kelių ar keliolikos minučių audra praūždavo ir vėl viskas nurimdavo kaip nebuvę. Tik mes drebėdavom permirkę. Išsidžiovinti drabužių nebuvo kur.

Palapinėje stovėjo 2 geležinės krosnelės, bet ant jų ką nors išsivirti ar džiovinti galėjo tik tie, kurie turėjo mažų vaikų. Todėl nusirengę kabindavom išgręžtus drabužius ant karties virš savo gulto, o autkojus, gerai išgręžę, vėl vyniojome ant kojų, paskui atsigulę pasidėdavom kojas su drėgnais autais kitam ant krūtinės. Aš nieko fiziškai baisesnio gyvenime nepatyriau, kaip rytą ant įšilusio kūno vilktis šlapius rūbus ir eiti laukan, kur beveik kas pusvalandį kaitaliojasi oras Šalti, šlapi rūbai lipo prie kūno, o kojos, apvyniotos autkojais, vėl smigo į liulančias samanas, po kuriom buvo ledinis vanduo ir amžinas įšalas.

Iš karto sustirdavom, vėliau vanduo autuose tapdavo ne toks šaltas, sparčiai žygiuodami per tundrą apšildavom ir. Gavome po 10 kilogramų miltų — daugiau nieko, tad ant laužo išsivirdavom srėbalo, čia vadinamo pochliobka.

Rytą, kai išlįsdavom iš palapinės savo reikalo, tekdavo eiti toli tundron — nebuvo jokių išviečių, nei krūmų. Aplink palapinę ramiai gargsėdamos vaikštinėjo laukinės žąsys, nekreipdamos ar šlapinimasis lieknėja mus jokio dėmesio.

Vėliau paaugliai ėmė jas lazdom užmušinėti ir virti žąsieną. Paukščiai suprato pavojų ir nuo palapinių pasitraukė. Mums buvo pristatytas viršininkas: zavedujuščij promučastkom — zavpromas, kaip visi sutrumpintai vadino.

Kūno tipas lengvai praranda svogūną bandelėse

Mes pastebėjome, kad čia visus pavadinimus trumpina. O tai reiškė: zamestitel komisara po morskim delam Zavpromo pavardė buvo Galkovskis, vardas Ivanas. Šviesiaplaukis, nedidelio ūgio vyrukas, šiek tiek panašus į amerikiečių kino artistą Nelsoną Edį. Mama jo paklausė, kada mes turėsime galimybę gyventi po stogu.

Ar manai, kad alachas? Pati pasistatysi, kai užpakalis prie ledo prišals! Užėjo šalčiai.

pakilom į žalgirio mūšį, pakilkim į mūšį už žalgirį! - Vakarų ekspresas

Naktį velėna sustirdavo ir tundra pavirsdavo traškančiu kilimu. Dieną, saulutei smarkiau pašildžius, velėna atšildavo. Nešdami lentas, mudu su Rimučiu pamatėm baržoje didžiulę dėžę, pridėtą emaliuotų dubenėlių.

Jie buvo seni, bet dar geri. Akimoju pačiupau du dubenėlius ir pasikišau po kailinukais ant krūtinės. Rimantas irgi paėmė du ir pasikišo po pažastimis. Likusius išgraibstė kiti lietuviai. Grįžome namo būgštaudami, ką pasakys mama. Mes žiūrėjome į mamą nustebę. Aš paklausiau: — Mamužėle, o ar tu atsimeni, kaip su šlapia virve mane lupai Kaune, kai aš iš tavęs pavogiau porą litų? O čia? Ne, čia ne vagystė! Jūs parnešėt būtinus daiktus, kurių nereikėtų imti, jei juos galėtume nusipirkti.

Manau, Dievulis jūsų už tai nebaus. Mudu su Rimantu ėmėm juoktis. Apskritai Rimantas buvo geriausias mano draugas ir mylimiausias brolis. Mes su juo visada rasdavom bendrą kalbą, visada vienas kitą suprasdavom, atjausdavom, vienas kitam visada padėdavom. Rimantą mylėjo visi, kas tik pažinojo. Jis buvo be galo darbštus, be darbo negalėdavo nusėdėti, ir stalą, ir suolą mokėjo sukalti, galėjo išsiskalbti, užsilopyti, net pasisiūti.

Tundroje kur ne kur kaip gintarėliai švietė uogos morožkos.

Jos nebuvo nei saldžios, nei rūgščios, nei kvapnios. Vietiniai rusai sakydavo, kad šiaurės uogos ir gėlės— be kvapo, o moterys —be meilės. Keli rusai turėjo atsivežę tinklus žuvims gaudyti. Prigaudė ir ėmė pardavinėti. Iš čionykščių žuvų mums buvo žinoma tik vėgėlė— ir tai čia ji buvo daug didesnė. Tad pirmiausia visi prisipirko vėgėlių ir kitų tokių į silkę panašių žuvų. Jau buvome turtingi — gavome po 50 rublių avanso. Tačiau vėgėlė pasirodė labai kieta — ir virėm, ir kepėm, bet sukramtyti vis tiek negalėjom.

• Kai V.
• Cilkos Kelias Heather Morris | PDF

Na, o ta į silkę panaši žuvis buvo seliava, čia visų vadinama kandiovka. Ta kandiovka buvo net saldi. Į keptuvę nereikėdavo dėti jokių riebalų, ji pati būdavo tokia riebi, kad prie keptuvės nesvildavo. Kartą kroviau iš baržos druską. Maišą įmesdavom į neštuvus, o paskui juos tempdavom dviese. Darbo dienos pabaigoje taip pavargdavom, kad prieš eidami namo turėdavom pailsėti. Taigi sėdėjome po darbo ant baržos ir ilsėjomės. Priplaukė kateris. Kažkoks vyrukas man šūktelėjo: — Ei, gražuole, gal nori žuvų?

Kartoti nereikėjo. Mikliai peršokau nuo baržos į katerį. Vyrukas, matyt, ten dirbąs, padavė milžinišką žuvį. Vyrukas smagiai nusijuokė.

Už ką jis man būtų gerą ir dar tokią didelę žuvį davęs? Namie mama jau buvo iškepusi dvi kandiovkas. Pasidalijom po pusę — kaip už ausies, nes toks skanumėlis, net saldu! Nutarėm paragauti nelmos — nuvalėm, sudėjom gabalus į keptuvę: vos pradėjo čirškėti, ėmė sunktis riebalai ir bėgti per keptuvės šonus. Puolėm semti riebalus dubenėlin.

O iškepusios nelmos mėsa priminė vištieną.

Kūno tipas lengvai praranda svogūną bandelėse - astig.lt

Dovanotos žuvies užteko porai dienų. Baržas iškrovėme. Prasidėjo statybos. Atvažiavo darbų vykdytojas Vasilijus Antonovičius Breslavskis. Tai buvo puikus žmogus.

Niekada iš jo nesame girdėję grubaus žodžio, jis gerbė lietuvius tremtinius. Mama atidavė jam paskutinį butelį degtinės ir prašė leisti statytis nedidelę jurtelę atskirai. Gavusi leidimą, į kompaniją priėmė žurnalistą Juozą Gudjurgį. Bet darbo jėgos neužteko ir mama pasiūlė prisidėti Jasevičių šeimai. Tai buvo dar stiprus senis Jasevičius, sūnus Aliukas, jaunas vyrukas, duktė Marytė — kaip sakoma, tvirta kaimo merga, ir dar gana sveika Jasevičienė.

Taip ir sutarėm: vienoje pusėje Jasevičiai, kitoje — mes ir Gudjurgis. Tačiau Jasevičiai į savo pusę priėmė dar vieną šeimą. Tai buvo nelabai sąžininga 5 asmenų šeima.

Jurtos statyba vyko gana sparčiai. Mes, moterys, iš tundros tempėme rąstus. Vyrai padarė kapo formos rėmą, kurį aplink apstatė mūsų surinktais rąstukais. Iš tašytų rąstukų sudėjo grindis, taip pat padarė rėmus langams ir durims. Velėnos laikėsi gerai, tik, kadangi buvo sušalusios, neprigludo viena prie kitos ir per tarpus švilpė vėjas.

Į langus vietoje stiklų įdėjome ant rėmų įtemptus maišus. Todėl rusai mūsų vietovę pavadino Sitcovaja derevnia kartūno kaimas arba tiesiog Gruzija barnes svorio netekimas kartūninė. Vyrai sukalė gultus: mūsų pusėje iš vieno krašto stovėjo dveji dviejų aukštų mūsų šeimos gultai, o ties viduriu — Gudjurgio. Prie lango, prikalę porą lentučių, padarėme stalą. Viduryje stovėjo ketaus krosnelė su per stogą iškištu skardiniu vamzdžiu. Virš Gudjurgio gultų Rimantas padarė lentyną. Mama prie sienos prikalė geltoną vilnonę medžiagą — vis tiek niekas jos nepirko.

Visi iš palapinių skubėjo persikraustyti į nuolatinę gyvenamąją patalpą. Kaip buvo gera, kokie buvome laimingi — turėjome savo pastogę, savo krosnelę, prie kurios galėjom ir sušilti, ir išsidžiovinti! Be to, turėjome gultus, kiekvienam atskirus gultus! Galėjai išsitiesti, pasiversti, susiriesti! Ir dirbti buvo linksmiau, kai išeidavom iš šilumos.

Aš su savo bendraamže Jadze Kalkovaite neštuvais nešiau ir pyliau dumblą ant būsimos parduotuvės stogo, kad lietus nepermerktų. Jadzė mokė mane lenkiškų dainelių. Siūbuodamos tuščiais neštuvais dainuodavom, pilvai buvo tušti, tačiau jaunystė darė savo. Rimantas su Vaide sargavo, nes jau buvome iškrovę nemaža turto: lentučių statinėms, tinklų, virvių, inventoriaus ir t.

Rimantas parnešdavo po porą lentučių prakuroms. Kartą namie jas pamatė Vaide. Į darbą vienas iš brolių eidavo užklotu apsisiautęs, kojas maišais apsivyniojęs, o ten apsivilkdavo Daumanto kailinukais, apsiaudavo vieninteliais veltiniais. Tas, kuris jau atbudėjo, siausdavosi tuo užtiesalu, vyniodavosi kojas maišais ir traukdavo namo.

Uploaded by

Aš dar vis turėjau savo kailinukus nutrintu pilvu, bet apavas buvo tik maišai. O maišais apvyniotomis kojomis ilgai neišbūsi, kai šąla apie 50 laipsnių. Mama nulaužė batų kulniukus, apsivyniodavo ant jų maišus ir eidavo į tundrą malkų rinkti —tai buvo jos valdiškas darbas.

Turkija įgys didesnį ek hafte man svorio netekimas ekonominį, ir politinį svorį Europos Sąjungos akyse. Ankara jau sulaukė svarių įdėjimų į šalies energetiką iš Azerbaidžano ir toliau bendradarbiaus su Baku. Nafta išlieka pasaulyje geru pajamų šaltiniu, tačiau jos strateginė svarba mąžta ir Baku, ekspertų nuomone, pačiu laiku ėmėsi gamtinių dujų gavybos; Azerbaidžanas siekia tapti ir šio kuro eksporto bei ir tranzito šalimi.

Greičiau susigrąžinti gręžinių statybai ir dujotiekių tiesimui išleistus milijardus padės ir kartu su dujomis išgaunamas kondensatas lengvesnė ir brangesnė nafta. Azerbaidžane iki šiol išžvalgyti gamtinių dujų ištekliai siekia 2,6 trilijono kubinių metrų.

Document Information

Azerbaidžano ir Turkijos vykdomuose pastarojo dešimtmečio projektuose be naftotiekio ir dujotiekio, geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas dalyvauja ir Gruzija. Per pastarąjį dešimtmetį tarp šių kaimynų ne kartą perbėgo juoda katė, tačiau strateginiuose reikaluose Gruzija randa bendrą kalbą ir su Azerbaidžanu, ir su Turkija.

Kūno tipas lengvai praranda svogūną bandelėse Nuo šių metų gruzinai visą jiems reikalingą dujų kiekį pirks iš Azerbaidžano. Tačiau dalyvavimas dideliame transnacionaliniame projekte, politologijos profesoriaus Malchazo Macaberidės įsitikinimu, padidina ir politinį respublikos saugumą.