Kūnas plonas nz. Svetur | ebareket.lt

Viskas rašoma su plona Redis plunksna, juodu atramentu. Labiausiai Kisarauskui rūpėjo kapinių grožis, ypač žavėjo kalvystės meistrų darbai ar įrašai ant kryžių. Dauginimasis ir vystymasis[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Nauplijus, vėžiagyvių lervos stadija. Nemėgo daktaras ir lenkų. Bet įdomiausia knyga buvo paskolinta paskaityti — paties Kisarausko knygelė apie Rusnę. Analinė anga atsiveria telsone , paskutiniame narelyje.

Vytautas Toleikis. Iš susitikimų NŽ-A nr. Vincas Kisarauskas antraštinis puslpais Vilnius: Vaga, Aš jį tokį labiausiai ir pažinojau. Plačiašakį, niekaip nenusigenėjantį, o ir nugenėti niekam nėra pavykę. Net komunistams. Žinojau, kad jo aplinkos žmonės, draugai dažnokai Kisarauską vadino Kisa, bet aš su žmona niekada taip nesakydavome.

Kisarauskas, ir viskas. Būtų labai jau snobiška, jeigu mes, varlės, geltonsnapiai studentai, tik pradedantys mokytojai, būtume ėmę su juo kisintis ar tujintis. Pasikvietė abu su Violeta į savo gal dviejų kambarių butą, kuris buvo tuometiniame Raudonosios Armijos dabar — Savanorių prospekte. Ne be reikalo Danielius mokėsi Vilniaus ojoje vidurinėje, nuo namų buvo arčiausiai.

Kaip mums patiko jų butas, ypač man! Tiek visko prikrautas: knygų, paveikslų, visokiausių meno albumų. Kažką varčiau, kažką kalbėjau. Padovanojo ta wii numesti svorio dvi savo rankomis rištas knygeles — meno kūrinius su ekslibrisais. Viskas rašoma su plona Redis plunksna, juodu atramentu. Rašalą atramentu mėgdavo vadinti pats dailininkas.

Vytautas Toleikis. Iš susitikimų NŽ-A nr.

Ir mane suvisam išmokė kūnas plonas nz žodžiais — kultūrinėmis asociacijomis. Beje, sukūrė ir atspaudė mano bibliotekai ekslibrisus.

You’re Temporarily Blocked

Labai džiaugiausi šia dovana, į pačias svarbiausias knygas teklijavau. Pastebėjau, kad dauguma Kisarausko knygų su autografais, net plokštelės.

Paaiškino, kad to jį išmokęs menotyrininkas, muziejininkas Paulius Galaunė. Bet svarbu, kad prie įrašo būtų ir data, ir vieta užrašytos. Pats pasisiūlė sumedžioti man autografus nuo savo bičiulių, bibliografo Domo Kauno ir kolegės menotyrininkės Danutės Jedzinskienės — kaip tik buvo išėjusi jos monografija apie Kazį Šimonį.

Kaip mes džiaugėmės! Pasirodo, autografai gaunami ne vien per autorinius vakarus.

Vėliau, po gerų metų, su abiem knygų autoriais ir pats susipažinau. Kaunas net pakonsultavo, kaip kūnas plonas nz liuteronų kapinaites aprašyti. Ta proga Kisarauskas man davė paskaityti spausdinimo mašinėle rašytą Vytauto Šilo ir Henriko Samboros knygelę apie Mažąją Lietuvą, kūnas plonas nz tokią pat, tik gražiai įrištą Jono Jakšto knygelę Šilutė.

Bet įdomiausia knyga buvo paskolinta paskaityti prarasti riebalų per 10 dienų paties Kisarausko knygelė apie Rusnę. Su daugybe nuotraukų, piešinių ir įrašų, savotiškų impresijų ar įdomesnių, poetiškesnių įrašų nuo Skirvytės kapinaičių.

Kūno plonas Naujoji Zelandija

Knyga-dienoraštis apie Rusnės kapines nebuvo rašyta pagal Domo Kauno aiškias instrukcijas. Labiausiai Kisarauskui rūpėjo kapinių grožis, ypač žavėjo kalvystės meistrų darbai ar įrašai ant kryžių. Kartą besikalbant kūnas plonas nz Kisarausku man turbūt iš pasąmonės, vaikystėje namuose įdiegtų stereotipų išlindo frazė, kad lietuvninkai vis tik yra vokiečiai, bent mano kaime save tokiais laikė. Gryniausi lietuviai, į pavardes atidžiau pasidairyk kapinėse, ir viskas bus aišku!

Du dalykai, ne tik mano bičiuliavimasis su jo sūnumi Danieliumi, kaip dabar spėju, Kisarauską domino. Pirma, kad nuo vaikystės niekieno neskatintas kaupiau asmeninę biblioteką. Taigi, kaip ir jis, aš taip pat buvau bibliofilas.

Tik aš visiškas mėgėjas, toks liaudies iniciatyvų egzotiškas egzempliorius. Antra, kad kilęs iš buvusio Klaipėdos krašto. Pagal Vincą Kisarauską — Mažosios Lietuvos — knygų žemės.

Matydavau, kad Kisarauskas kaip joks kitas mano pažįstamas žmogus yra labai užimtas, visada skubantis, taupantis laiką. Visgi tą vasarą ryžosi kelionei į mano tėviškę — Barvus. Aišku, pasiėmė visą amuniciją: fotoaparatą, popieriaus, dažų, pieštukų. Nemaža kompanija tuomet sugužėjo. Aš su Violeta, Kisarauskas, jo dukra Aistė.

Parašyti atsiliepimą

Po pietų dar atvažiavo Violetos draugės Rita Janušaitytė ir Jolanta Bazytė iš Kaišiadorių, prisijungė tėviškėje Šventojoje atostogaujantis mano studijų bičiulis Rimantas Glinskis. Tik truputį atsipūtė, kažko užkando, tuoj Aistę už pakarpos, ir prie upelio. Žiūriu, jau į kitą Tenenio pusę perbridę, akvareles lieja. Po pietų visa šutvė išlinguojame į Norkaičių karališkąją girininkiją pažiūrėti. Mes einame su Kisarausku šnekučiuodamiesi priekyje, prieš akis kone penki kilometrai. Einame greitai, uodegoje likę vos spėja.

Pakeliui įpusėjus pušynui, pasukame kairėn, Lašų kaimo kapinaites noriu parodyti. Tuoj Kisarauskas nuo antkapių užrašų ėmė trintes daryti, ir mane pamokė.

Ir viską daro skubėdamas. Pasiekėme ir girininkiją. Užsukome į eigulių kapines. O Kisarauskas kaip pašėlęs viską fotografuoja, spėdamas tai mūrijimo stilių, tai stogo gegnių grožį pakomentuoti. Ir viską pamatydavo.

Susijusios

Aš tiek kartų buvau toje girininkijoje, vadinasi, buvau kaip užlipintomis akimis! Grįžtame kiek lėčiau, einame kaip tik vėl dviese, bet pačiame gale. Įžengiame į Barvų kaimą, belieka pereiti kokį kilometrą keliuku per didelį rugių lauką. Truputį temsta, rūkas pažemiais nusileidęs.

Kad įniks Jolanta su Rita lietuviškas dainas linguoti!

Naršymo meniu

Gražiai susidainavusios, dviem balsais, taip tiko prie to vakaro. Jaučiu, kad ir Kisarauskui patinka.

Meilės elegijos NŽ-A nr. Vėliau fundamentalios apimties veikaluose Meilės menas ir Vaistai nuo meilės poetas paaiškino ir kaip jomis naudotis. Mes gi, kol kas, skaitykime pačias Ovidijaus Meilės elegijas. Turėdamas ribotą žodžių skaičių vertėjas čia skaitytojui siūlo tris į autentiškumą beveik nepretenduojančius Ovidijaus įprasminimo būdus: antikinį, nacionalinį ir tiesioginį. Vadovaujantis antikine tradicija, nebūtų pamatuota sakyti, kad Ovidijus yra vienintelis Antikos meilės poetas — tai rodo ir gausios jo poezijoje aliuzijos į kitus Veneros šlovintojus — Sapfo, Kalimachą, Galą, Tibulą, Propercijų, etc.

Kaip du balsai sueina į vieną. Tas pats ir su tapyba. Tapyba yra šaltos ir šiltos spalvos dermė.

• Если даже в самом деле войти сюда - это необычный поступок, - сказал Элвин, продолжая словесную пикировку, - почему ты должен этим интересоваться.
• Он был бессмертен.

Grįžtame namo. Ilgas vakarojimas ir malonūs pašnekesiai. Dar prieš išėjimą į girininkiją buvau pradėjęs kaimo bernelio Vytauto Toleikio bibliotekos aprodymą su visais artefaktais. Pradėjau nuo viškaus1.

• Sandara[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Kūną sudaro dvi pagrindinės dalys — galvakrūtinė ir pilvelis.
• Kopfbereich Kūno plonas Naujoji Zelandija Dalios nuoraukos čia: Kažkada tai buvo svajonių kelionė, kuri tapo realybė.

Bet ne Kisarauskui! Mat nemažai knygų buvo iš Minties leidyklos. Kisarauskas atrado ne vieną savo pieštą viršelį, kurio nebeturėjo nė vieno pavyzdžio. O čia viskas sukrauta. Kaip jis linksmai tuos viršelius nusidraskė!

Siųsti draugui

Tik krapšt, ir lieka brošiūrėlė apie paršelių auginimą be viršelio, kaip galva be skalpo. Ten Kisarauską ir apnakvinome. O iš tiesų Kisarauskas karpėsi knygų antspaudus, o jų buvo daug, ir visų laikmečių.

Nuo Stalino iki Brežnevo laikų. Beje, tą kartą, vartydamas mano XIX a. Viską iškart ir pademonstravo. Čiupo neišpasakytai dailų Heinės tomelį, pakėlė ties krūtine ir suspaudė tarp delnų.

Tuomet neskubėdamas dešinės rankos delnu spusteli į viršų, kairės kiek į apačią. Knyga ramiai juda, kaip armonika. Čia kokybiškas įrišimas. Pamėginkite su kokių ar leidimo metų knyga kūnas plonas nz pažaisti, tuoj įluš, subyrės. Atvažiavo tuomet su dovanėle — padovanojo danišką taip pat rankomis įrištą Klauso Rödelio knygutę Vincas Kisarauskas — su straipsneliu apie jį ir gražiausiais savo ekslibrisų pavyzdžiais. Barvuose laikiau didesniąją dalį bibliotekos.

Buvo ten ir krūvelė knygų iš serijos Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai. Tarp jų ir knygelė apie Kisarauską.

Rytojaus dieną kišu pasirašyt, pats gi išmokė. Naudojo Kisarauskas ir žodį mišuginas, troleibusus pravardžiavo dėžėmis. Buvau porą mėnesių įpratinęs arbatos vienkartinius pakelius vadinti makniaukomis, bet paskui persigalvojo nustatęs, kad tai slavizmas.

Po pietų Kisarauską vienas palydžiu į autobusų stotelę. Kas be ko, pamiškėje pastebi Mažuosiuose Barvuose įdomų ikikarinį raudonų plytų pastatą. Tuoj vieną kitą nuotrauką pliauktš papliaukšt.