Tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy.

Kaip maldų pabaiga "per amžių amžius amen", taip čia viskas baigdavosi šūkiu: "tegyvuoja mūsų vadas, tėvas ir mokytojas — draugas Stalinas". Mediagos buvo daug, referatas buvo gana didelis. Mi ko broliai daugiau mokyklos nebeukabino. Kartą už litrą samagono žmogus nusipirko pianiną. Viekeliais sunku bdavo prasilenkti vaiuotiems, net ir pstiems su didiulmis gyvuli bandomis, daugiausia karvi, reiau arkli.

Pas vienus senukus atjo kareiviai ir grieb vartyti foto grafij album. Viena nuotrauka buvo j abiej vokiei oku pacijos metu su vokiei kareiviu, kuris buvo kelioms tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy pas juos apsigyvens. Prikibo prie tos nuotraukos, kad tas vo kiei kareivis ess j snus. Isivar abu vyr ir mon tab tardyti. Tuo tarpu kiti apgrob j namus, visk ine, kas tik buvo paneama. Patard tuos mones paleido, bet parj jie tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy tik baldus, net nuo sofos pliuas buvo nuluptas.

Panai vyki buvo daugyb. Daugelis gynsi nuo kareivi "samagonu", kuris jau vokie i okupacijos metu buvo paplits. Rusai dideli degtins mg 10 jai, o gauti nebuvo kur, nes valdia j n duona nepajg aprpinti. Sode buvo trys bii aviliai.

Nakt atjo kareiviai, apipl avilius im med ir nuvert pa liko. Kit nakt atjo kiti, bet jau medaus neberado. Tada jie atjo prie nam dur ir auk eiminink, grasindami suaudyti, jeigu neduos medaus. Klykavo, grasino, kol ijo eiminink pro duris. Nieko negelbjo tikinjimai, kad kareiviai med i m. Suaudysime visus auk kareivis. Kareiviai nujo pas kit kinink ir pa sigrob i tvarto av. Tokie plikavimai vyko kas nakt, net ir dienos metu. Ne kart nusileisdavo ant dirv lktuvai, vadina mieji ''kukurznikai" vliau kaimiei praminti "avivagiais"ir, sivert av ar ver, nulkdavo.

Ne visi kareiviai vogdavo; kiti geruoju mandagiai prayda vo pavalgyti. Daugelis pasisakydavo buv kaljime. Kart atjo trys kareiviai ir mandagiai papra ko nors pavalgyti. Pavalg neskubjo ieiti, dar kalbjosi su eiminin ku, kuris gerai mokjo rusikai.

Jie apgailjo mus, kad mes taip graiai, turtingai gyven, dabar tursime visko netekti, ne vienas dar ir kaljiman pateksim. Vienas i j pasak: Mes visi per kaljimus pervaryti ar jis nebuvo, ar a nebuvau, ar anas nebuvo? Kit kart atjo vienas murzinas, suodinas, raupli i vagotu veidu. Suneko su eimininku, saksi vis gyvenim tik varg temats. Prie ieidamas kar, thinair svorio metimo apžvalgos u grot, parod, sukryiavs pirtus, kaljimo grotas.

Vien dien per sod ateina du kareiviai, atsinea vyrikus pusbaius, silo eimininkei ir prao duonos u juos. Paprastai pa doresni mons vengdavo k nors imti i j, inodami, kad viskas vogta ar pagrobta i kit moni.

Kareivis numeta ba tus ir palieka. Netrukus pareina eimininkas ir atpasta savo batus, kuriuos buvo paslps sode. Toki igonik "numeri" neretai pasitaikydavo. Jie slapstydavosi ir gyvendavo i plikavimo. Tokie nesiskaity davo su priemonmis. Gretimame kaime nuov vien moter u tai, kad ji auk pagalbos, kai pamat neant lainius i pastogs. Karininkai drausdavo kareiviams plikauti, bet ne visada jiems sekdavosi kareivius sudrausminti. Kareiviai sakydavo es neaprpinti, ein mirt ir nieko nebij; ne visada jie ir savo virinink klaus.

Kart pas vien kinink buvo ujs karininkas. Besikal bant jo kareivis, keikdamas, maurodamas, autuv itiess prieais, reikalavo eimininko, kad tas duot valgyti. Karinin kas paoko i ustals, bet nieko jam nesak. Kareivis atsisdo, bet savo automatin autuv laik ant keli. Kai pagaliau jis bevalgydamas pasidjo autuv ant suolo, karininkas prisitaiks iupo ui autuvo ir sak kareiviui eiti pirma jo. Bardamasis isivar j ir netrukus sugro pykdamas, ts; saksi sutvarks t kareiv, matyt, atidav nubausti netoli buvo sprintas arba bėgimas riebalų deginimui vadovyb.

Ateina enkavedistai Prajus fronto kariuomenei, i paskos slinko visokie "ap rpintojai" politrukai, enkavedistai. Daug j buvo yd tau tybs. Ne be reikalo fronto kariai sakydavo j adresu: "I my vajujem, ty na peredovoj, ja na skladovoj". Ir mes kariaujame tu pirmas linijas, o a sandl. Pas ms eimininkus apsigyveno keliom dienom vienas sandlininkas, kuris taip pat buvo yd tautybs.

Jis visko tu rjo, net eimininkams atnedavo diovint slyv, obuoli ir kitoki produkt, kuri kareiviai negaudavo. Enkavedistai, arba ekistai, neiojo mlynas kelnes, alius varkus ir mlynas kepures. J bijojo visi, net ir fronto karei viai, nes jie turjo neribot gali. Tai tikroji valdia, kurios ir ministeriai bijo. Mlyna kepur, danai dar ant pakauio nu stumta, ir po ja iauri veido iraika visus gsdino. Jie priirjo ir kareivius. Netrukus m kviesti gyventoj susirinkimus ir skaityti paskaitas.

Maai tebuvo mokani rusikai, bet var visus gyventojus. Kai kada bdavo vertjai, kai kada kalb davo tik rusikai. Nesvarbu, supras, ar ne, kad tik bt atlikta pareiga. Bdavo ir lietuvik paskait vietini agentli. Teko girdti vieno ruso ekisto paskait, kuri buvo itisas grasinimas gyventojams, nors niekas nieko pikta jiems nedar. Tarp kitko paskaitininkas pasak: Seniau buvo statymas: akis u ak, dantis u dant; pas bolevikus: u vien ak abi akis, u vien dant visus dantis Paskaitos visada baigdavosi kiais Stalino garbei.

Kaip mald pabaiga "per ami amius amen", taip ia viskas baig davosi kiu: "tegyvuoja ms vadas, tvas ir mokytojas draugas Stalinas". Kiti dar priddavo "generalissimus", nors tikriausiai ir patys neinojo, k tai reikia; ne kart dar ir i tarti nemokdavo ir vietoje "generalissimus" jiems ieidavo "genialisimus" ar dar koks kitas variantas. Laikraiuose retame nebuvo Stalino paveikslo.

Tai buvo visur pirmojo reikalingumo "preks"; visa kita nesvarbu. Paveiksl pristatydavo politrukai. Visi maitinosi i kaimiei gauda mi maisto. Pilni kaimai buvo visoki bgli, padegli ir i baims iekani naujos vietos, kur niekas nepaint, mat, mons jau buvo pamokyti, per tuos vienerius metus. Buvo nemaa toki, kurie nebesuspjo pabgti Vakarus, o grti savo gyvenvietes bijojo.

I ten dar spalio pradioje daug kas pasitrauk Vakarus, tuo tarpu Su valk kratas jau buvo atkirstas liepos-rugpiio mn. Teko pabvoti viename stambesniame kyje, kur kas dien ss davo prie stalo apie 70 moni keliomis pamainomis.

Nemaai teko ir kareiviams, frontui pra13 einant. Negailjo mons nieko, nes nujaut, kad vistiek visko neteks. Tegu visk atima, kad tik neivet, kad tik leist pasilikti savo krate! Vis Lietuvos gyventoj rpestis buvo, kaip ilikti gyviems ir kad neivet. Niekas ne man, kad didiausias pasaulio kraugerys Stalinas pasiliks to liau viepatauti ir gals nekliudomas naikinti, niokoti naujai pavergtas valstybes.

Niekas nenorjo eiti tarnauti "istrebiteliais" rusikai naikintojast. Tik visoki buka proiai, nesubrendliai, isigimliai, girtuokliai ir kitoki buv visuomens atmatos mielai msi strib ir ekist darbo. Kart vienas kininkas prie progos pasak: "Tai laikai atjo: berno bijok, piemenio bijok, elgetos bijok" Vienos banyios vargonininkas, senas mogus, atvaiavo i emaitijos Kaun gydytis nuo irdies sutrikim. Paaikjo t irdies priepuoli prieastis inoma, ne vieai, o tik patiki mj tarpe.

Kart, suiup j, atsivar savo bstin, rm revolver smilkin ir pareikalavo pasirayti pasiadjim jiems dirbti. Apie pus met gydsi, gyveno pas gimines Kaune. Kai sugro namo, gydytoj paymjimais iaip taip pasisek atsiginti ekist. Taiau jo eima vliau smarkiai nu kentjo. Panai vyki bdavo ir kitur. Trko maisto Miestuose ir miesteliuose labai trko maisto.

Krautuvse maai ko buvo pirkti, ir t krautuvi buvo maai, ypa mieste 14 liuose. Tik ia kaimai buvo ariau, lengviau buvo galima k isimainyti arba tiesiog gauti i pastam kinink. Vykdomj komitet tarnautojai ir politrukai bgiojo, orga nizavo valgyklas, duonos kepyklas, bet nieko joms nedav, nes ir patys neturjo.

Jie inojo, kad tik kaimieiai turi maisto pro dukt, utat stengsi gauti talkos i tarnautoj, kinkyti juos darb, pareigoti organizuoti aprpinimo staigas, kurios visk padaryt "i nieko". Taip susiorganizavo miestelio duonos ke pykla. Paskyr vedj ir kitus reikalingus darbininkus. Visi, pasiruo darbui, laukia, bet milt nra.

Valdios pareignai sak kuo greiiau ikepti duon ir j iparduoti. U gautus pinigus galsi pirkti miltus kitam kepimui. I kur imti milt pirmajam kepimui?

Niekas t klausim neatsak, ir duona liko neikepta, iki prasidjo rinkliavos i kinink "raudona jai armijai", "raudonosios gurguols", "nubuoinimai" ir kitoki vairiai pavadinti kinink apiplimai.

Suorganizuota ir valgykla tarnautojams. Joje dav sriubos ir iek tiek duonos visokiems tarnautojams nemokamai, o val dios monms komunistams duodavo ir msos.

Vietin valdia stengsi mones kinkyti visokius darbus, o mons veng kiek galdami t darb, nes dirbant buvo daugiau prog nusikalsti. Dirbanij vargai Be tarnyb, ypa vyrus, pradjo gaudyti ir veti neinia kur. Buvo skelbiama, kad imami "savanoriai" kariuomen, taiau jie visi bdavo areto bdu surenkami per kratas po namus arba kur kelyje pagauti.

Ta proga buvo net daina su kurta: "Per ablav surinkti, einam savanoriais" Dirbanius "breneruodavo", t. Kai kas net stribus dl to siraydavo. Taiau bet koks darbas buvo tik nerv tampymas, nes mons buvo veriami visk sukurti, suorganizuoti i nieko. Kart vien buvusio pirklio sandl pakviet dirbti vien darbinink, mokyklos sarg. Sandlys paskirtas grdams pilti, vadinamas "zagotzerno" grd paruoimas.

Document Information

Darbininkui tuo 15 jau sak pagaminti kelerias kopias. Tas, inoma, paadjo padirbti ir laukia, kada jam duos mediagos, kad galt dirbti. Nesulaukdamas po keli dien kreipiasi tuos, kurie j paskyr, praydamas mediagos.

Tie, akis ipt, okosi: Ar tai tu dar nepadarei?! Panaiais atvejais pasipildavo apkaltinimai sabotau, ne noru dirbti taryb valdiai, faizmu, nacionalizmu. Joki pasiteisinim dl mediagos stokos ar ko kito nepriimdavo. Tokiais atvejais buvo vartojamas posakis: "Bolevikai technik klii nepripasta". Kiekvienas pasiteisinimas bet kokiomis klitimis buvo vadina mas sabotau, u kur grs "liaudies prieo" titulas su visomis jo paskomis. Savavalikas pasitraukimas i darbo be reikiamo atleidimo buvo baudiamas 5 metais kaljimo.

Palikti darbo viet buvo galima tik gavus virinink arba vykdomojo komiteto atleidim. Vienas kaimynas K. Atleidim i darbo bdavo sunku gauti, ypa i atsakin gesni pareig, pvz. Teko gir dti tok anekdot. Krautuvje u prekystalio stovi kooperatyvo vedjas ir pa vaduotojas.

Kai ateina pirkjai, klausia preki, vedjas atsako: "Niet" nrao padjjas papildo: "I ne budt" ir nebus. Kart suauk kooperatyvo narius susirinkim. Kakoks atvyks i kitur politrukas ilgai kalbjo politinmis temomis, o kai prijo preki klausim, okosi iekoti kaltinink, kurie at sakyt u preki nebuvim.

Girdi, "paskyra" yra, reikia tik ikovoti, niekas nekovoja. Visi nibdjosi, bet klausti bijojo, nes bet kokia kritika ar parodytas nepasitikji mas gali kiekvienam udirbti "liaudies prieo" titul. Visokiuo se susirinkimuose mons visk iklausydavo tylom.

Retai koks ami bebaigis senis, apsimets kvailu, prabildavo. Visi ino jo, kad visur yra sekli, kurie net i veido iraikos stengiasi iifruoti "liaudies prieus". Patys mokytojai buvo suinteresuoti dirbti, nes vyrai gaudavo atleidim nuo karo tar nybos, nereikjo slapstytis. Daugelis vyr jo mokytojauti, kur tik buvo galima gauti darb. Daug mokytoj per kar buvo ding, reikjo nauj. Priimdavo ir menkesnio isilavinimo mo kyklas dirbti, net vidurins mokyklos nebaigusius, o buvusi mokytoj nenorjo atleisti, net ir persikelti kit viet buvo sunku.

Mokytoj gauti nebuvo dideli sunkum, bet direktoriais, vedjais pradios mokyklose niekas nenorjo bti; juos skir davo per prievart, net ir be sutikimo, jeigu neatsirasdavo su tinkanio.

Nordamas pasitraukti i tarnybos, direktorius tur davo pristatyti savo viet kit, sutinkant direktoriauti arba bent nurodyti, kas galt jo vietoje dirbti; tada t versdavo varu. Prieastis buvo ta, kad direktorius turjo visk matyti, vis k inoti, atsakyti u visus, u mokytojus ir u mokinius. Kas kur k nepatinkama valdiai padar, svorio netekimas pasakyta pa visk puldavo direktori. Jo pareigos buvo slenkstis kaljim, nes mokiniai mgdavo ikrsti visoki pokt, u kuriuos turdavo atsakyti direktoriai ir klasi aukltojai.

Padtis buvo siaubinga. Komjaunuoliai, suorganizuoti mokyklose, buvo negauss, bet pavojingi. Jie visi buvo pareigoti eiti nip pareigas. Jie landiojo visur, iekodami priekabi, net po ivietes iekodavo antitarybins veiklos fakt. Rad ivietje laikrat su Stalino paveikslu, bgdavo neini pas komsorgus, partorgus vairs komunistini organizacij va dovai ir sukeldavo didiules bylas, tardymus, net aretus u Stalino niekinim. Toks vykis buvo ir ms mokykloje. Teko girdti, svorio metimo centras mumbajuje ir kitur panaiai bdavo.

Ir nieko nuostabaus: mo ns kitokio popieriaus neturjo, tik laikraius, o laikratis re tas buvo be Stalino paveikslo. Ir u visk reikjo atsakyti di rektoriui. Kita bda buvo su laikais Stalinui. Valdios pardymu mokyklos, taip pat vairios kitos staigos ir darboviets gaudavo sakymus rayti Stalinui laikus.

Laiko tekstas bdavo duoda mas "i aukiau" ten bdavo prirayta padk, diaugsm, panegirik, liaupsinim ir paad. Visi mokytojai ir mokiniai 17 turdavo pasirayti po laiku.

Su mokytojais sunkum neb davo, nes jie suprato, k reikt pasiprieinimas, bet mokiniai nesyk padarydavo vairi isiokim, negalvodami apie pa sekmes. Kart ms vidurinje mokykloje auktesnij klasi pats geriausias mokinys be joki pasiaikinim pasak: "A nepasi raysiu". Taiau mokiniui u tai joki represij nebuvo, nes klasje i mokini neatsirado skundiko, aukltoja nutyljo, ir viskas prajo gerai.

Jeigu panas vykiai pasiekdavo "karaliaus aus", tai tokie atvejai paddavo atrinkti, kuriuos pirmiau i gabenti Sibir. Bdavo atsitikim, kad mokytojai padirbdavo nepasiraiusij paraus, kad nereikt taikyti represij moki niams, kviesti tvus, pravesti tardymus, gsdinti, grasinti baus mmis. Tokiais atvejais mokytojas patenka nemalon moki niams, j tvams, bna apskelbiamas okupant talkininku, sa v moni idaviku.

Taigi, mokytojai, ypa klasi aukltojai, direktoriai vis laik jautsi "tarp kjo ir priekalo". Reikjo taikstytis visokiems beraiams, priekabingiems valdininkliams ir i kitos puss nepakenkti prie komunistus nusistaiusiai vi suomenei.

Nieks neino, kas ta liaudis, Nes ta liaudis, kad j biesas, Pats didiausias liaudies prieas Mokykl rykt Pamok metu mokyklas ateidavo visoki "pareignai" pa irti, ar gerai mokytojai moko.

Ateidavo politrukai, vykdomo jo komiteto beraiai valdininkai, komjaunimo vadovai, milici ninkai, vadinamieji "stribai"; ir kas tik panorjo, galjo kontro liuoti mokyklos darb. Daugelis t valdinink net rayti nemokdavo. Apie tokius valdios darbuotojus mons su paaipa sakydavo: "U berat pirminink pasirao beratis sekretorius, paddamas tris kry elius.

Vaikiojo jie po klas, apirinjo mokini 18 ssiuvinius, knygas. Su didiausiu dmesiu apirjo sienas, ar tvarkoje visoki Stalino, Lenino ir kit dievaii paveikslai, nes mokiniai mgdavo jiems pripaiyti barzdas, pailginti sus, net ibadyti akis, ar k kit pakeisti.

O mokytojai kartais net nepastebdavo, atj klas. Nieko nerad prikibti, stribai ke let minui pasdjo su vaikais suole ir ieidami pasak: "Tai irkite, vaikuiai, kad mokytojai jus gerai mokyt". Tie visoki lankytojai bdavo tikra rykt ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. Jie ateidavo neprane, reikalaudavo ne moks lo ini apie moksl danai n supratimo neturdavone isi aukljimo, bet politini, komunistins ideologijos ini, o tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy buvo sunkiau u visus mokslus, nes t ini net ir mokytojams trko, nebuvo kur sugriebti.

Kart buvo mokyklos mokini pasirodymas vykdomojo ko miteto patalpose per revoliucijos vent lapkriio mn. Mokiniai atliko program: oko tautinius okius, daina vo, deklamavo. Po programos partorgas partini organizacij vadovas Lukoeviius pasiauk direktori ir pakl didiau si triukm, girdi, vienos mergaits, kuri oko tautinius okius tautiniais drabuiais, galvos karnls kaspinai buv taip su tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy, kad geltonas, alias ir raudonas buv greta, t.

Nieko negelbjo tikinjimai, kad ten buvo ir kitoki spalv kaspin, jeigu ir susidst, tai atsitiktinai. Vistiek mokykla gavo saky m t mergait imesti i mokyklos. Mergait buvo auktesns klass. Mokytojai turjo paklusti "partijai ir vyriausybei". Suauk posd ir t mergait paalino i mokyklos.

Kai kurie mokytojai net verk, jos gaildama, nes ji nieko pikta nebuvo padariusi. Po keli dien atjo "valdios" sakymas vl priimti t mergait mokykl. Mokytojai tada atsisak priimti, teisinda miesi bij, kad vl kok pokt neikrst.

I tikrj tai buvo atkirtis u tok "vediojim u nosies". Paskui paslapiom i aikjo to antro sakymo prieastis. Pasirodo, tos mergaits t vas buvo "savas", t. Bet mokytojai rado kuo pasiteisinti. Mergait isikl kit liekninanti popietės arbata. Metins vents tai Didysis Spalis lapkriio mn. Pasiruoimai toms ventms pradedami prie kelias savaites. Pirmiausia pradeda rayti laikraiuose, daromi dar binink ir tarnautoj susirinkimai, sipareigojimai, pasiadji mai, soclenktyns gamybinis lenktyniavimas su kitomis ga myklomis.

Paymtina, kad tie sipareigojimai, pasiadjimai, lenkty niavimai tebepraktikuojami ir dabar. Tai vairs bdai priversti mog daugiau dirbti. Darbo normos nuolat keliamos, patiems darbininkams "praant". Klausai radijo ir igirsti, kad kakokio fabriko darbininkai, brigadieriaus vadovaujami, papra padi dinti idirbio normas, nes senosios normos trukdanios kelti darbo naum.

Kitaip sakant, darbininkai "prao" sumainti jiems atlyginim, kiuris ir taip jau pasibaistinai maas, nepa kankamas monikesniam pragyvenimui. Skriauda ir dar su pasityiojimu. Teko girdti anekdot. Plyt fabrikui paskir tas naujas direktorius. Jo atvykimo proga darbininkai ikabin prie fabriko vart k: "Fabriko darbininkai sipareigojo su tikti nauj direktori pirmos ries plytomis" reikia, padirbti daug I-os ries plyt.

Direktorius atvaiuodamas perskaits k ir saks oferiui sukti main atgal. Grkime prie veni. Prie pat ventes visos staigos turi pasipuoti inicialais ir paveikslais Lenino, Markso, Engelso, politbiuro nari.

Paym tina, kad lietuvikj "kvisling", t. Paleckio, Sniekaus, Gedvilos ir kt. Paveikslai pa puoiami vainikais, iliuminacijomis, glmis; taip pat puoiami tie visoki inicialai, emblemos tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy, kjai, piautuvainekomunist danai vadinami "brostvomis". Vargas buvo i pradi su tomis "brostvomis" ir veni papuoalais, nes nebuvo i kur paimti jiems reikalingos me diagos.

Dar didesnis vargas, kai reikia paraduose surasti toms 20 "brostvoms" nejus. Mokiniai tiesiog bgdavo alin, visokiais bdais kratydavosi t pareig; u juos atsako mokytojai, auk ltojai, jie apkaltinami u netikinim. Mokytoj darbas buvo sunkus ir tebra sunkus, nes jis turi kitus tikinti prie savo s in.

Nieko nra niekingiau, kaip tikinti kitus tuo, kuo pats netiki. Balsavimo nata Kita mokyklas ypatingai varginusi nata buvo ir tebra tai balsavimai rinkimaivadinamieji "demokratikiausi pasau lyje". Jie bna kasmet, o kai kada ir po dvejus metuose. Jie da romi iemos metu. Renkama aukiausij taryb Maskvoje, vietines valdybas ir teisjus.

Rinkim agitaciniai punktai, va dinami "agitpunktai", visada bna mokyklose. Mokytojai su mokiniais pareigojami atlikti gyventoj suraym rinkimams, agitacijas, patikrinimus, kvietim ineiojim. Ir pai balsavi m metu mokyklos daugiausia dirba. Ypatingai sunks buvo patys pirmieji metai, nes gyventojai nenorjo eiti balsuoti. Reikjo, t bt, igauti gyventoj balsus. Tam tikslui agitatoriai bgiodavo su urnomis pas gyventojus namus. U atsisakanius balsuoti agitatoriai patys sukimdavo urnas tuos balsus, kad nereikt aikintis ir sksti t moni, kurie nebalsuoja.

Vliau, siliepsnojus partizaniniam karui, rinkimai buvo baisi nata gyventojams, nes partizanai trukdydavo tuos balsa vimus, neleisdavo balsuoti, o valdia versdavo balsuoti. Tie rinkimai neturi jokios reikms, nes kandidatai partijos paskiriami. Jokio pasirinkimo nra; kurie pastatomi kandida tais, visi turi bti irinkti. Tai tik varginanti procedra, diktat ros maskiruot, daugelio vadinama "rinkim komedija". Ir dl jos gyventojai turi daug vargo pakelti kiekvienais metais. Ypa tingai sunki nata tenka mokykloms.

Balsavimai sunkiai vyko. Maai moni jo balsuoti. Pasiuntiniai su urnomis bgiojo po apylink iki pat vidurnak 21 io. Rinkimai turjo baigtis dvylikt valand nakties. Prie dvy likt bals mediotojai jau buvo gr, reikjo pradti skai iuoti balsus.

Pairjome sraus, daug buvo nebalsavusi. Rinkimus priirti ms valsiuje buvo atsistas tuometinis Lietuvos vidaus reikal ministras ydelis Brigmanas, seniau gy vens Ukmergje. Tai buvo emo gio nebejaunas tipelis, skur diai apsirengs, medpadiais apsiavs ir, atrod, labai lktos galvosenos. Aiku, jeigu nebus tiek procent, atsakys komisija, bsim apaukti rinkim sabotuotojais. Kas daryti?

You are on page 1of Search inside document Ileido L. Spaud Prancikon spaustuv, Highland Blvd. Tos minties vedama, miausi rayti atsiminimus i savo pragyvent ilg met sovietinje vergijoje. Patekus laisvj pasauljauiu ir pareig kalbti u pavergt lietuvi tautos dal, taip pat ir u kitus, kenianius sovietin priespaud. Te bnie ios knygos eiluts dar vienas laisvs auksmas u nu tildytuosius, kurie patys negali kalbti.

Ogi taip, kaip visur daro: ymjome srauose, nebal savusi eilutse "taip" ir kimome balsus m. Ne kitaip ir "ministras" galvojo, sakydamas "turi bti" Kimk, voger, juk ia ne pinigas! Ko lauki? Vistiek bus tas pats procentas! Kam usitraukti bd? Kai atjo "ministras" patikrinti, vistiek dar buvo perdaug nebalsavusi. Tada jis sak kelet senesni urayti "mirs", o kitus "ivyks". Taip sudarme reikiam procent.

Kai atidarme urnas, daug kur buvo grsti biuleteniai po vis gniuul kartu sulenkt.

Uploaded by

Aiku, bals mediotojai, daugiau sia mokiniai, patys "balsavo" u nebalsavusius ir nepagalvojo, kad reikia dti balsus po vien perlenktus. Blog bals neradome, nes nebuvo joki bdeli, kur bal suotojai galt k ibraukti ar rayti. Kiekvienas, gavs lapel su vienu kandidatu, "geriausiu i geriausij", turjo mesti urn vis akivaizdoje. Grobsto trofjus Umus Karaliaui, nebesigirdjo vi, nebeatlkdavo jokie kit lktuvai tik rus kariuomens daliniai nuolatos maisi, traukdami vien ir kit pus. Kai praeidavo karei viai, grtantieji i fronto, daugeliui teko girdti j nuomon apie Vokietij.

Elena Juciūtė. Pėdos Mirties Zonoje.

Jie stebjosi, peiais trauk: "U k tie vokieiai ka riavo, kodl jie kariavo, ko jie dar norjo, taip gerai gyven dami? Kareiviai turdavo pasigrob i ten visoki daikt, kuriuos mainydavo ms kaimieiams "samagon" arba maisto pro 22 duktus. Tuos daiktus vadino "trofj" grobis. Ms mons ir tuos daikt savininkus vadino "trofjikais". Ne tik kareiviai gabenosi tuos "trofjus", bet ir civiliai; daugiausia paaugliai vaikzai m plsti i visos Rusijos t "trofj" pasigrobti.

Jie atvaiuodavo "zuikiais" prekiniuose va gonuose. Maisto pasielgetaudavo ar pasigrobdavo pakeliui i sutikt moni. Tai buvo jauni plikai. Jie atrod baiss, suo dini, niekada nesipraus per vis kelion, apdrisk, danai ir alkani. Bado, vargo veriami jie ir vaiuodavo "laims iekoti", nes visoje Rusijoje tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy badavo.

Keleivini traukini buvo maai, o vaiuoti monms reikdavo, ypa tarnautojams viso kiais tarnybiniais reikalais; utat mons keliaudavo "zuikiais" prekiniuose traukiniuose. Tokiems keliautojams "trofjikai" buvo pavojingi. Jie apipldavo mones, dar ir i traukinio i stumdavo, kad kam neapsiskst. Vienas pastamas taip ne pašalinti riebalus nuo žmogaus krūtinės pinig.

Laim, kad nepakliuvo po traukiniu ir maai te susikl, iverstas i prekinio vagono. Rytprsiuose baisu Baisi ini parnedavo grtantieji i Rytprsi. Vokiei okupacijos metu kai kas buvo ivyk Rytprsius udarbiauti. Dabar jie gro, nes ten nemanoma buvo gyventi, nebuvo mais to, taip pat ir rus kareivi savavaliavimas vert mones bgti i uimt viet. Viena jauna mergina buvo ijus Rytprsius, tarnavo pas vien gydytoj.

Sugrus pasakojo, kad tas jos eimininkas gydytojas, prie pat rusams ateinant, nuovs savo mon, ke turis vaikus ir pats nusiovs. Ji likusi viena namuose. Palaido jus lavonus, pasimus kiek galjusi paneti geresni daikt ir maisto, psia parjus Lietuv. Pasakojo, kad Rytprsi vo kieiai daugelis ibgo Vakarus, daug nusiud, daug uv nuo bombardavim ir kulk, maai moni belik. Kita mergina, taip pat Rytprsiuose tarnavus, gro nia. Ji pasakojo, kad j apylinkje rusai surankioj jaunas moteris ir suvar lager.

Ten jos turjusios per prievart "linksminti" fronto kareivius. Daugelis liko nios, daug apsikrt veneri nmis ligomis. Ji veng pasakoti apie t vis siaub, kur teko pergyventi tame lageryje. Panabdomis, bijodama, varyda23 mosi, t pasakydavo ir vl tyldavo. Atrod visikai pakriku siais nervais. Tvai rpinosi, gyd, slaug. Apie nemonik rus kareivi elges Vokietijoje teko daug girdti. Pas mus jie nebuvo tokie baiss, matyt, vadovybs ne buvo leista savavaliauti, mat, ms kratas buvo "ivaduotas", o ten "ukariautas".

Pasitaik visoki nuotyki ir ms kra te, bet tai buvo pai kareivi kalt. Kart ms miestel atvyko generolas Vitkauskas. Jis skai t paskait gyventojams. Tarp kitko, lyg teisindamasis, pay mjo, kad jis ir kiti lietuviai komunistai stengsi, kad ms kratas nebt niokojamas. Jei ne tos pastangos, girdi, ir mes btume sulauk Rytprsi gyventoj likimo. Yla ilindo i mai o: pats liudijo apie "ivaduotoj" barbarikum.

Taiau neilgam jie mums t "laim" tebuvo ikovoj. Tik tiek, kad fronto kareiviai su mumis buvo bent kiek monikesni, ir tai visko pasitaik. Vliau suinojau, kad dvi mano pussese rs augino po "rusiuk", ne savo noru gyt. Viena buvo na l, antros vyras buvo aretuotas. Pasitaik ir nuudym, taiau taip neskerd, kaip Rytprsi gyventojus. Kart ujo pas mus vienas rus karininkas, tarsi darbinin k iekodamas kak ikrauti; bet ms t darb nemobiliza vo, o tik draugikai pasinekjo.

Buvome dviese su Maryte, kuri su vyru ir broliu gyveno tuose paiuose namuose. T vyr tuo met nebuvo. Ateivis buvo mandagus ir kultringas mogus, ga limas dalykas, kad jam tikrai reikjo darbinink. O mums buvo doms jo pasakojimai.

Jis saksi atvyks i Rytprsi. Kara liauiaus "katilas" apsupimas jau buvo baigtas, kovos jo prie Berlyno.

Mes jau buvome gr i evakuacijos. Tarp kitko jis papasakojo, kad j kareiviai Vokietijoje es iaurs, kaip plrieji vrys. Jis pats jais piktinosi, sak, nega lima es j suvaldyti, jie neklaus vadovybs, nieko nebij. Savo akimis mats, kaip kareivis suauds aidianius savo kieme prie nam keturis maameius nals vokiets vaikus. Jis apsidiaugt, jei j dt kaljim" sak jis. Sesuo su vyru taip pat buvo ten nuva iavusi, frontui artjant. Kelis mnesius neturjau joki ini apie juos ir labai rpinausi.

Net nebuvo i kur suinoti, ar daug nukentjo j gyvenamoji apylink-miestelis; kur yra frontas, ar visur uimta ir kt. Tikr ini nebuvo, gandai ne visada pasitvirtindavo, laukiau tikresni ini. Ilgai nesulaukiau atsakymo.

Po keli savaii gro laikas su urau: "Adresatas ivyks Vokietij". Reikia, mano arti mieji jau atskirti nuo mans. Gal kartais ir gyv nebra? Tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy kjau, kad mamyt rytsi tokiam ygiui, maniau, ji tikrai teb ra savo krate.

Paraiau kitiems savo biiuliams laik, taip pat emai tij. Ir t laik gavau atgal su tokiu pat urau. Daugiau ne beraiau niekam. Ir dl t dviej laik baiminausi, ar kas nors pate nepasidomjo tais komentarais ant laik.

Tie ibgusieji buvo laikomi dideliais "liaudies prieais". J artimiesiems grs represijos. Gailjausi, kad nevaiavau e maitij laiku, nereikjo atsilikti nuo savj.

Kaip vliau suino jau, jie ivyko spalio mnesyje, o mes ia buvome uimti liepos mn. Jei ne toks staigus netiktas umimas, biau ir a nelikusi savo krate viena be joki artimj. Taip, matyt, buvo lemta.

Nebeteko daugiau pamatyti mamyts, kuri mir Vokietijoje, o seser pamaiau po 22 met. Tai buvo m. I t laik formos jau buvo galima sprsti apie j gyvenim. Jie raydavo ant blogos kokybs mokyklini tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy lap. Matyt, vok laikams neturjo. Laikus sulenkdavo kakaip trikampiu ir, ura adres, pasisdavo.

Ateidavo laik ir be pato enklo, reikdavo usimokti paiam adresatui po 1 rubl. Pato enklas reikjo lipdyti u 40 kapeik; taigi, 60 kapeik buvo bauda u siuntim be enklo. Taiau niekas dl to nesi sksdavo, tik diaugdavosi gav ini, kad dar kas nors iliks gyvas.

Bet nedaug buvo lik gyv. Gal apie ketvirtadalis iliko i t pirmosios deportacijos auk, o gal ir dar maiau. Niekas 25 nesurinks teisingos statistikos, nes nra tam slyg.

Rusai i viso nemgsta, kad kas apie tai k nors kalbt. Jie nepripa sta joki deportacij: prie progos stengiasi tikinti, kad mo ns savanorikai bg nuo vokiei. Apie ivetuosius daug parayta kit autori. Karo pabaiga m. Ji pavadinta "pergals" diena, ir nepamirtama at ymti kasmet iki iai dienai.

Tai II pasaulinio karo pabaiga, Vokietijos kapituliacijos diena. Rus uimtj krat gyventojams tai buvo lidesio diena. Ms mons daugumas nuleid galvas, nusimin tyljo, arba klaus vienas kit: "Argi mes taip ir liksim? Argi mes taip ir pasiliksime po rusais?

Vliau suinojome apie Jaltos, Potsdamo konferencijas, i noma, rusai skelb, kaip norjo. Igirdome taip pat, kad Vakar Sjungininkai uleido ru sams dar naujas Vokietijos sritis, kuri rusai nebuvo um. Buvo nuomoni, kad Vakar valstybs specialiai uleidia jiems Vokietijos e mes, kad inaikint vokieius. Kurgi ras geresn "rieznik" vokieiams ipjauti? Savo rank nenori tepti, tai uleidia rusus Ir daugelis buvo tos nuomons.

Taiau buvo ir toki, kurie galvojo, kad tuojau sjungininkai pareikalaus juos ieiti i vis uimt krat, odiu, kas kaip norjo, taip galvojo, spliojo. Tik komunistai skelb, kad "ivaduotosios" i vokiei grobik ems liks jiems aminai. Negr ta diena, kur prajo, Ir ups neplauks atgalios. Ibgo gauja prispaudj I tviks ms alios Dainavome visi triumfaline gaida, nes buvo sakyta dai nuoti. Taiau galvojome, kad netrukus turs isinedinti ir i gauja naujj prispaudj, kad toji daina dar garsiau suskam bs, kai jie ibgs.

Teko girdti paskaitose apie gau nam pagalb i amerikiei. Iskaiiavo net smulkiais skai iais kiauini milteli kiek, vairi mediag, konserv, net kaspin gaut metr skaii. Laiv, karo reikmen neminjo, odiu, sjungininkai buvo geri. Karui pasibaigus, komunistin propaganda atsuko sjun gininkus antrj lazdos gal.

Laikraiuose pradjo rodytis ne palanks sjungininkams straipsniai. Prisimenu, kart teko ma tyti laikratyje piein, charakterizuojant sjunginink pagalb tai buvo arklys mautas konserv dut, jo galva ir kojos kyojo lauke. Dar vliau pradjo rodytis laikraiuose tokie straipsniai, kaip pvz. Palaipsniui i buvusi draugik sjunginink darsi ka pitalistai, kolonialistai, imperialistai, inaudotojai, amerikieti kieji "nabliudateliai" stebtojai ir kt.

O prie Chruiovo jau prijo iki kriminalist ir bandit. Apie gaut pagalb nebeu simindavo. Ir taip mes imokome spaud skaityti apverst auktyn kojom, kaip pa sakojo viena moteris rusas juos moks. Pas juos apsigyvens laikinai karo metu vienas rus kari ninkas.

Kart jis pamats, pro al eidamas, jos vyr skaitant laikrat. T laikrat itrauks i rank, apverts auktyn ko jom, padavs atgal rankas ir pasaks: "itaip reikia laikra ius skaityti". Ir nujs savo keliu. S-g ir didj vad ir mo kytoj generalissim Stalin u "vokik grobik" sutriukini m. Net Japonijos kapituliacij aikino kaip Soviet S-gos kaip sudeginti riebalus nuo abs jimo kar idav, nors visi inojome neprisimenu i kur apie atomines bombas, numestas ant Hiroimos ir Nagasaki miest.

Prie "pelno", prie "grobio" jie niekui nepasivlina. Taip buvo ir ia: be joki 27 nuostoli ir auk jie ugrieb pus Sachalino tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy dar ma sa leli Kuril s.

Apie sjunginink nuopelnus arba tyldavo arba vaizduo davo kaip nereikmingus. Ir juo toliau, juo blogiau apie juos atsiliepdavo. K bekalbti apie vokieius. Juos vadino budeliais, udi kais, grobikais, faistiniais vrimis ir kt. I pra di, su Hitleriu susitar, grob svetimas emes, vliau, prisimet prie kit sjunginink, vl gavo didiausi "lito dal". Ir iki iol neatsiranda, kas idrst jiems pasilyti "Niurnberg", kurio jie nusipeln daugiau, negu vokieiai, nes vokiei naciai daug trumpesn laik tesiautjo, o ie niokoja tautas itisus lieknėjimo linija ipoh met ir siekia pavergti vis pasaul.

Kart vienas buvs pogrindininkas lietuvis komunistas sa vo paskaitoje gyventojams pranaavo greit komunizmo pergal visame pasaulyje.

Pasak jo, Vokietija buvusi galinga, bet da bar jau sutriukinta ir nebeatsikelsianti, Pranczija esanti silp na, nereikminga. Tik Anglija ir JAV dar esanios galingos. Bet Anglija turinti daug nepatenkint darbinink, su j pagalba ten be karo sistiprinsi komunistai, o Amerik reiksi uka riauti ginklu; bet dl to dideli sunkum nebsi, nes ameri kieiai kariauti nenor ir nemok, es ilep, iti, jiems ir karo lauke reiki iuini ir kitoki patogum.

Tarybiniams ka riams nebsi sunku juos veikti. Apie amerikieius karius rusai vis laik atsiliepia su pa aipa, vadina juos "amerikanskais nabliudateliais" amerikieti kais stebtojais. Teko girdti prieod: "Smotrit kak amerikanskij nabliuda tel" iri kaip amerikonikasis stebtojas. Tai sakoma, kai norima pabrti neveiksmingum, nerytingum, nesugebjim dirbti ar tinginyst. Dien ir nakt dardjo ilgiausi prekiniai ealonai, pri krauti visokio turto.

Platformos bdavo apkrautos didiulmis medinmis dmis, pilnomis grobio, gerai supakuoto. Madaug kas 10 minui pro stot praeidavo ealonas. Vliau m veti visokius daiktus. Ir taip ikuop tuos Rytprsius iki suol ir baidari. Kareiviai ir karininkai stengsi sau k nors pasigrobti, nors jiems ir nebuvo leista.

Bet, inoma, sunku sukontroliuoti tokioj maiaty. Jie atsigabendavo net stambi daikt ir pus dykiai parduodavo ms monms. Kart u litr samagono mogus nusipirko pianin. Vieni grietai buvo nusistat toki daikt nepirkti, kiti sakydavo: '"Ne a, tai kitas nupirks, vistiek savininkui nebesugr".

Juo toliau, tuo blogesnius daiktus grtantieji beatsivedavo. Gda bdavo irti karininkus, apsikabinjusius medaliais, stovinius ant rinkos su visokiais gelegaliais ir tuiais bute liais pardavinjanius tokius "trofjus". Kart kaimynas parjs i miestelio pasakojo, kad rinkoje mats neprast scen.

Ten sdjs prie buteli krvos unifor muotas kareivis be koj ir pardavinjs tuos butelius. Atj milicininkai, norj nuvesti j alin nuo rinkos, nes privati pre kyba draudiama spekuliacija. Invalidas ms keikti, rkti, plsti valdi. Milicininkai tem p j i rinkos, o jis kandiojs jiems rankas ir siaubingai rks. Taip rkiant j nuvilk milicijos bstin. Viekeliais sunku bdavo prasilenkti vaiuotiems, net ir pstiems su didiulmis gyvuli bandomis, daugiausia karvi, reiau arkli.

Juos var rusai, daugiausia moterys, psti, ap drisk, nuvarg. Nemaiau nuvarg bdavo ir tie gyvuliai. Pieningos karvs baubdavo nemeltos. Maai juos ir tepaganydavo. Pakelse buvo nugrautos visos pievos ir dobilienos t praeinani gy vuli. Toliau varytis laukus nebuvo laiko, reikjo skubti ke29 liauti. Retkariais band varovai praydavo sodiei, kad pa melt karves, taiau tvarkingo melimo nebuvo, utat tos kar vs sirgdavo.

Dalis t gyvuli nugaidavo, nepasiek Rusijos. Nemaai j nugaidavo ir paioje Vokietijoje, nes nebuvo kam priirti, maai bebuvo lik moni. Kaimuose kiai buvo palikti Dievo valiai. Laukai nedirbami, pasliai liko nenuimti, frontui ujus. Miest mo ns badavo. Patys miestai ir kaimai daug kur buvo sugriauti, sudeginti. I tokio turtingo graaus krato liko nenaudingi plotai.

Vaikai i Rytprsi Bado veriami, Rytprsi gyventojai pradjo plsti Lie tuv pagalbos iekoti. Atvaiuodavo daugiausia vaikai. Jie va iuodavo "zuikiais" tuose "trofjiniuose" traukiniuose. Kart pas mus ujo du vaikai, berniukas ir mergait, abu maiau 10 met amiaus. Apsidiaug, rad mokani vokikai, pra nakvyns ir pavalgyti, saksi es broliukas ir sesut. Tvas uvs kare, motina likusi namie su trimis dar maesniais vaikais. Namie visai netur ko valgyti, motina juos isiuntusi prayti Lietuvos moni pagalbos.

Jie jau iek tiek turjo pasi rink maisto produkt, dar adjo pavaikioti rytojaus dien ir vaiuoti namo. Klausme, ar rusai nedraudia svorio metimas lemia 1 mėnesį vaiuoti traukiniais. Jie sak, kad visoki bna, vieni dedasi nemat, kiti iveja i traukinio; tada jie palauki kito ealono ir vl lip.

Nuprausme tuos vaikus, pavalgydinome, pasikalbjome, paguodme, kuo galjome suelpme. Pernakvoj ryt manda giai padkojo ir ijo. Kit kart einame abi su Maryte vakare pro banyi ir matome tuos paius du vaikus susiglaudusius besdinius ant banyios laipt. Jie buvo jau pasireng ia nakvoti. Buvo jau vlus ruduo, alta m. Painome juos, ukalbinome; jie saksi niekur nedrs prayti nakvyns, nerad kalbani vo kikai.

Parsivedme vl juos pas save, vl prausme, valgydi nome ir nakvyn davme. Jie saksi vis laik vainj i apylink ir surinktais maisto produktais maitin vis eim. Ir ne jie vieni atvaiuodavo; kas dien po kaimus vaikio jo pulkai toki vaik, net ir suaugusi moni.

Kart buvo u 30 js pas mus senas vokietis; o motin su vaikais visur buvo galima sutikti. Daug kur buvo atsitikim, kad motinos pames davo vaikus ir pabgdavo.

Ms mons pam juos augino. Ne vienas toks uaugo Lietuvoje. Teko girdti, kad net apie Ukmerg ir Rokik bdavo ne maai t atkeliaujani i Vokietijos vaik ir suaugusij. Jie visi sksdavosi, kad rusai jais visai nesirpin, visai neduod maisto, tik visk grobi ir ve, monms nieko nepaliek. Jo kios tvarkos nes, joki maisto korteli, joki parduotuvi. Tiesiog sun ku bdavo tikti j pasakojimui, bet argi mons leist maus vaikus tokias rizikingas keliones, jeigu jiems nebt bdos, argi motinos palikint vaikus svetimame krate, neinomam likimui?

Kart vienas kininkas atve vos begyv gal koki 7 met vokietuk prie ms mokyklos ir paliko ant griovio kra to, pagulds ant iaud glbelio. Mokiniai nubgo irti, k jis ten daro.

Jis jiems pasakojo, pams pakeliui pavinti mo tin ir mergait. Gerok tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy nuvaiavs, atsigrs ir pama ts, kad motinos nebra, o mergait palikta veime. Jis vaiuo js toliau, negals ja pasirpinti, tegul vietos mons j paima globoti.

Mergait buvo visai silpna, greiiausiai nuo kokios li gos, nes badu mirti Lietuvoje mons bt neleid. Mokiniai ne jai maisto ir vandens, bet ji jau nieko nebevalg ir greit numir.

Ir nie kas nesuinojo, kas ir i kur ji buvo, tik motina kalbjusi vo kikai, saks tas kininkas. Kart viename kaime anksti ryt mons rad netoli savo nam koki dviej met mergait, aidiani smlyje tarp bul vi rsi lauke. Pam t mergait ir uaugin kartu su trimis savo vaikais. Miestuose bdavo vokiei kari belaisvi lageriai.

Juos vesdavo darbus priirtojai rus kareiviai. Sutik praei nanius mones, belaisviai tiesdavo rankas, praydami ko nors valgyti. Bdavo toki, kurie spe cialiai pasidarydavo sumutini ir, progai pasitaikius, atiduoda vo ibadjusiems belaisviams. Priirtojai kartais neleisdavo paduoti, bet daugelis "ne matydavo". Matyt, ir jiems bdavo gaila badaujani. Lidnai jie atrodydavo, isek, ibal, vos kojas vilkdavo.

Atrodo, Sibir gabeno. Kar t pro lang grotas matme moter veidus. Lietuvos gyventojams prisidjo dar viena elpiama "klas" tai metais igabenti "sibiriokai". Nedaug j buvo lik, didesn dalis imir nuo bado ir alio. Ilikusieji pasakoja, kad iki 3 met amiaus vaikai imir per vienerius metus.

Likusieji ra laikus ir pra pagalbos. Siunt savo giminms, pa stamiems ir visai nepastamiems, jei tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy gavo adres, nes visi ujaut nelaiminguosius. Daug t siuntini davo, bet mons vistiek rizikavo, gel bjo tuos tremtini likuius. Prasideda aretai Proletarika ranka. Bus tvarka I plakat Nelengva buvo Lietuvos kininki maitinti tiek visoki "kla si" moni. Per dien praeidavo ne vienas ir ne tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy prayto jai.

Valdia taip pat skubjo reikalauti visoki duokli. Dides niems kiams udjo nepakeliamus mokesius ir pyliavas. V liau, karui pasibaigus, jau prasidjo "nubuoinimai" atimin jo emes ir inventori i stambesni ki. Atvaiuodavo vykdomojo komi teto valdininkai su stribais, iluodavo aruodus, sukraudavo maius to paties kininko veim. Sudar vis eil toki ve im, traukdavo ikilmingai su Stalino ir Lenino paveikslais ant lazd, danai dar su armonika ir dainomis, sddami ve ime.

Tokie karavanai vadinosi "raudonosios gurguols". Pirmieji kininkai nukentjo daugiau; vliau pradjo slpti panikos priepuoliai ir svorio kritimas, kad bent sklai likt. Egzekutoriai danai nepalikdavo n sklai, sakydavo, kai reiks, valdia duos. Taiau neteko girdti, kad ta valdia bt kam davusi sklai grd, daniau32 iai kininkai vienas kit suelpdavo, kurie turjo kokiu nors bdu isaugoj.

Kai kur ir valdininkai bdavo monikesni, pa likdavo dal grd kininkams, bet bdavo toki, kurie palik davo verkianius be duonos ksnio. Teko girdti kaimo mones dainuojant: Atvaiavo komunistas alia uniforma. Imatavo ms pilvus ir nustat norm Tu Lietuva, tu mano, tu brangi tvyne, Tu Lietuva, tu mano, alele gimtine Netrukus atjo eil ir moni aukoms; prasidjo aretai ir deportacijos, o to ivadavimo, kaip nr, taip nr. Tos "pirmos", "penkioliktos" ir "trisdeimtos" nieko neatnea.

Čekistai griebėsi verbuoti sau talkininkus — šnipus, padėjėjus iš vietinių. Žmonės nenorėjo tokių pareigų. Tik visoki bukapročiai, nesubrendėliai, išsigimėliai, girtuokliai ir kitoki buvę visuomenės atmatos mielai ėmėsi stribų ir čekistų darbo. Kartą vienas ūkininkas prie progos pasakė: "Tai laikai atėjo: berno bijok, piemenio bijok, elgetos bijok" Čekistai, geruoju negaudami sau talkininkų, ėmė areštuoti, tardyti padoresnius žmones, gąsdinimais, egzekucijomis stengėsi priversti jiems tarnauti, įskundinėti savus žmones.

Vienos bažnyčios vargonininkas, senas žmogus, atvažiavo iš Žemaitijos į Kauną gydytis nuo širdies sutrikimų.

Paaiškėjo tų širdies priepuolių priežastis žinoma, ne viešai, o tik patikimųjų tarpe. Čekistai norėjo jį užverbuoti sau šnipu, bet jis nesutiko geruoju. Kartą, sučiupę jį, atsivarė į savo būstinę, įrėmė revolverį į smilkinį ir pareikalavo pasirašyti pasižadėjimą jiems dirbti. Žmogus išsigando ir pasirašė, bet dirbti nenorėjo ir iš to rūpesčio apsirgo.

Apie pusę metų gydėsi, gyveno pas gimines Kaune. Kai sugrįžo namo, gydytojų pažymėjimais šiaip taip pasisekė atsiginti čekistų. Tačiau jo šeima vėliau smarkiai nukentėjo.

Panašių įvykių būdavo ir kitur. Trūko maisto Miestuose ir miesteliuose labai trūko maisto. Krautuvėse mažai ko buvo pirkti, ir tų krautuvių buvo mažai, ypač miesteliuose. Tik čia kaimai buvo arčiau, lengviau buvo galima ką išsimainyti arba tiesiog gauti iš pažįstamų ūkininkų. Vykdomųjų komitetų tarnautojai ir politrukai bėgiojo, organizavo valgyklas, duonos kepyklas, bet nieko joms nedavė, nes ir patys neturėjo. Jie žinojo, kad tik kaimiečiai turi maisto produktų, užtat stengėsi gauti talkos iš tarnautojų, įkinkyti juos į darbą, įpareigoti organizuoti aprūpinimo įstaigas, kurios viską padarytų "iš nieko".

Taip susiorganizavo miestelio duonos kepykla. Paskyrė vedėją ir kitus reikalingus darbininkus. Visi, pasiruošę darbui, laukia, bet miltų nėra. Valdžios pareigūnai įsakė kuo greičiau iškepti duoną ir ją išparduoti. Už gautus pinigus galėsią pirkti miltus kitam kepimui. Iš kur imti miltų pirmajam kepimui? Niekas į tą klausimą neatsakė, ir duona liko neiškepta, iki prasidėjo rinkliavos iš ūkininkų "raudonajai armijai", "raudonosios gurguolės", "nubuožinimai" ir kitoki įvairiai pavadinti ūkininkų apiplėšimai.

Suorganizuota ir valgykla tarnautojams. Joje davė sriubos ir šiek tiek duonos visokiems tarnautojams nemokamai, o valdžios žmonėms — komunistams duodavo ir mėsos. Vietinė valdžia stengėsi žmones įkinkyti į visokius darbus, o žmonės vengė kiek galėdami tų darbų, nes dirbant buvo daugiau progų nusikalsti.

Dirbančiųjų vargai Be tarnybų, ypač vyrus, pradėjo gaudyti ir vežti nežinia kur. Buvo skelbiama, kad imami "savanoriai" į kariuomenę, tačiau jie visi būdavo arešto būdu surenkami per kratas po namus arba kur kelyje pagauti. Ta proga buvo net daina sukurta: "Per ablavą surinkti, einam savanoriais" Dirbančius "breneruodavo", t. Kai kas net į stribus dėl to įsirašydavo. Tačiau bet koks darbas buvo tik nervų tampymas, nes žmonės buvo verčiami viską sukurti, suorganizuoti iš nieko.

Kartą į vieną buvusio pirklio sandėlį pakvietė dirbti vieną darbininką, mokyklos sargą. Sandėlys paskirtas grūdams pilti, vadinamas "zagotzerno" — grūdų paruošimas. Darbininkui tuojau įsakė pagaminti kelerias kopėčias. Tas, žinoma, pažadėjo padirbti ir laukia, kada jam duos medžiagos, kad galėtų dirbti. Nesulaukdamas po kelių dienų kreipiasi į tuos, kurie jį paskyrė, prašydamas medžiagos.

Tie, akis išpūtę, šokosi: — Ar tai tu dar nepadarei?! Panašiais atvejais pasipildavo apkaltinimai sabotažu, nenoru dirbti tarybų valdžiai, fašizmu, nacionalizmu. Jokių pasiteisinimų dėl medžiagos stokos ar ko kito nepriimdavo.

Tokiais atvejais buvo vartojamas posakis: "Bolševikai techniškų kliūčių nepripažįsta". Kiekvienas pasiteisinimas bet kokiomis kliūtimis buvo vadinamas sabotažu, už kurį grėsė "liaudies priešo" titulas su visomis jo pasėkomis. Savavališkas pasitraukimas iš darbo be reikiamo atleidimo buvo baudžiamas 5 metais kalėjimo. Palikti darbovietę buvo galima tik gavus viršininkų arba vykdomojo komiteto atleidimą.

Vienas kaimynas K. Atleidimą iš darbo būdavo sunku gauti, ypač iš atsakingesnių pareigų, pvz. Teko girdėti tokį anekdotą. Krautuvėje už prekystalio stovi kooperatyvo vedėjas ir pavaduotojas.

Kai ateina pirkėjai, klausia prekių, vedėjas atsako: "Niet" nėrao padėjėjas papildo: "I ne budėt" ir nebus. Kartą sušaukė kooperatyvo narius į susirinkimą. Kažkoks atvykęs iš kitur politrukas ilgai kalbėjo politinėmis temomis, tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy kai priėjo prekių klausimą, šokosi ieškoti kaltininkų, kurie atsakytų už prekių nebuvimą. Girdi, — "paskyra" yra, reikia tik iškovoti, niekas nekovoja. Žmonės nesuprato, ką tai reiškia: kas, kaip ir su kuo turi kovoti, kad gautų prekes, ir, iš viso, kam reikalinga ta kova, jeigu prekės paskirtos.

Visi šnibždėjosi, bet klausti bijojo, nes bet kokia kritika ar parodytas nepasitikėjimas gali kiekvienam uždirbti "liaudies priešo" titulą. Visokiuose susirinkimuose žmonės viską išklausydavo tylom. Retai koks amžių bebaigiąs senis, apsimetęs kvailu, prabildavo. Visi žinojo, kad visur yra seklių, kurie net iš veido išraiškos stengiasi iššifruoti "liaudies priešus". Organizuojamos mokyklos Vos praėjus frontui, visur buvo įsakymai organizuoti mokyklas, nežiūrint ar sąlygos buvo, ar ne. Patys mokytojai buvo suinteresuoti dirbti, nes vyrai gaudavo atleidimą nuo karo tarnybos, nereikėjo slapstytis.

Daugelis tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy ėjo mokytojauti, kur tik buvo galima gauti darbą. Daug mokytojų per karą buvo dingę, reikėjo naujų. Priimdavo ir menkesnio išsilavinimo į mokyklas dirbti, net vidurinės mokyklos nebaigusius, o buvusių mokytojų nenorėjo atleisti, net ir persikelti į kitą vietą buvo sunku. Mokytojų gauti nebuvo didelių sunkumų, bet direktoriais, vedėjais pradžios mokyklose niekas nenorėjo būti; juos skirdavo per prievartą, net ir be sutikimo, jeigu neatsirasdavo sutinkančio.

Norėdamas pasitraukti iš tarnybos, direktorius turėdavo pristatyti į savo vietą kitą, sutinkantį direktoriauti arba bent nurodyti, kas galėtų jo vietoje dirbti; tada tą versdavo varu. Priežastis buvo ta, kad direktorius turėjo viską matyti, viską žinoti, atsakyti už visus, — už mokytojus ir už mokinius.

Kas kur ką nepatinkama valdžiai padarė, už viską puldavo direktorių. Jo pareigos buvo slenkstis į kalėjimą, nes mokiniai mėgdavo iškrėsti visokių pokštų, už kuriuos turėdavo atsakyti direktoriai ir klasių auklėtojai.

Padėtis buvo siaubinga. Komjaunuoliai, suorganizuoti mokyklose, buvo negausūs, bet pavojingi. Jie visi buvo įpareigoti eiti šnipų pareigas. Šnipinėdavo mokytojus ir mokinius. Jie landžiojo visur, ieškodami priekabių, net po išvietes ieškodavo antitarybinės veiklos faktų. Radę išvietėje laikraštį su Stalino paveikslu, bėgdavo nešini pas komsorgus, partorgus įvairūs komunistinių organizacijų vadovai ir sukeldavo didžiules bylas, tardymus, net areštus už Stalino niekinimą.

Toks įvykis buvo ir mūsų mokykloje. Teko girdėti, kad ir kitur panašiai būdavo. Ir nieko nuostabaus: žmonės kitokio popieriaus neturėjo, tik laikraščius, o laikraštis retas buvo be Stalino paveikslo. Ir už viską reikėjo atsakyti direktoriui. Kita bėda buvo su laiškais Stalinui.

Valdžios parėdymu mokyklos, taip pat įvairios kitos įstaigos ir darbovietės gaudavo įsakymus rašyti Stalinui laiškus. Laiško tekstas būdavo duodamas "iš aukščiau" — ten būdavo prirašyta padėkų, džiaugsmų, panegirikų, liaupsinimų ir pažadų. Visi mokytojai ir mokiniai turėdavo pasirašyti po laišku. Su mokytojais sunkumų nebūdavo, nes jie suprato, ką reikštų pasipriešinimas, bet mokiniai nesykį padarydavo įvairių išsišokimų, negalvodami apie pasekmes.

Kartą mūsų vidurinėje mokykloje aukštesniųjų klasių pats geriausias mokinys be jokių pasiaiškinimų pasakė: "Aš nepasirašysiu". Tačiau mokiniui už tai jokių represijų nebuvo, nes klasėje iš mokinių neatsirado skundiko, auklėtoja nutylėjo, ir viskas praėjo gerai. Jeigu panašūs įvykiai pasiekdavo "karaliaus ausį", tai tokie atvejai padėdavo atrinkti, kuriuos pirmiau išgabenti į Sibirą. Būdavo atsitikimų, kad mokytojai padirbdavo nepasirašiusiųjų parašus, kad nereikėtų taikyti represijų mokiniams, kviesti tėvus, pravesti tardymus, gąsdinti, grasinti bausmėmis.

Tokiais atvejais mokytojas patenka į nemalonę mokiniams, jų tėvams, būna apskelbiamas okupantų talkininku, savų žmonių išdaviku. Taigi, mokytojai, ypač klasių auklėtojai, direktoriai visą laiką jautėsi "tarp kūjo ir priekalo". Reikėjo taikstytis visokiems beraščiams, priekabingiems valdininkėliams ir iš kitos pusės nepakenkti prieš komunistus nusistačiusiai visuomenei. Čia labai tinka humoristo poeto L. Žitkevičiaus posmelis: Liaudį maudė, maudo, maudys Nieks nežino, kas ta liaudis, Nes ta liaudis, kad ją biesas, Pats didžiausias liaudies priešas Mokyklų rykštė Pamokų metu į mokyklas ateidavo visoki "pareigūnai" pažiūrėti, ar gerai mokytojai moko.

Ateidavo politrukai, vykdomojo komiteto beraščiai valdininkai, komjaunimo vadovai, milicininkai, vadinamieji "stribai"; ir kas tik panorėjo, galėjo kontroliuoti mokyklos darbą. Daugelis tų valdininkų net rašyti nemokėdavo. Apie tokius valdžios darbuotojus žmonės su pašaipa sakydavo: "Už beraštį pirmininką pasirašo beraštis sekretorius, padėdamas tris kryželius.

Vaikščiojo jie po klasę, apžiūrinėjo mokinių sąsiuvinius, knygas. Su numesti svorio džiaugsmingai dėmesiu apžiūrėjo sienas, ar tvarkoje visoki Stalino, Lenino ir kitų dievaičių paveikslai, nes mokiniai mėgdavo jiems pripaišyti barzdas, pailginti ūsus, net išbadyti akis, ar ką kitą pakeisti.

O mokytojai kartais net nepastebėdavo, atėję į klasę. Nieko neradę prikibti, stribai keletą minučių pasėdėjo su vaikais suole ir išeidami pasakė: "Tai žiūrėkite, vaikučiai, kad mokytojai jus gerai mokytų". Tie visoki lankytojai būdavo tikra rykštė ne tik mokytojams, bet ir mokiniams.

Jie ateidavo nepranešę, reikalaudavo ne mokslo žinių apie mokslą dažnai nė supratimo neturėdavone išsiauklėjimo, bet politinių, komunistinės ideologijos žinių, o tai buvo sunkiau už visus mokslus, nes tų žinių net ir mokytojams trūko, nebuvo kur sugriebti.

Kartą buvo mokyklos mokinių pasirodymas vykdomojo komiteto patalpose per revoliucijos šventę lapkričio mėn. Mokiniai atliko programą: šoko tautinius šokius, dainavo, deklamavo. Po programos partorgas partinių organizacijų vadovas Lukoševičius pasišaukė direktorių ir pakėlė didžiausią triukšmą, girdi, vienos mergaitės, kuri šoko tautinius šokius tautiniais drabužiais, galvos karūnėlės kaspinai buvę taip sudėstyti, kad geltonas, žalias ir raudonas buvę greta, t.

Nieko negelbėjo įtikinėjimai, kad ten buvo ir kitokių spalvų kaspinų, jeigu ir susidėstė, tai atsitiktinai. Vistiek mokykla gavo įsakymą tą mergaitę išmesti iš mokyklos.

Mergaitė buvo aukštesnės klasės. Mokytojai turėjo paklusti "partijai ir vyriausybei". Sušaukė posėdį ir tą mergaitę pašalino iš mokyklos. Kai kurie mokytojai net verkė, jos gailėdama, nes ji nieko pikta nebuvo padariusi. Po kelių dienų atėjo "valdžios" įsakymas vėl priimti tą mergaitę į mokyklą.

Mokytojai tada atsisakė priimti, teisindamiesi biją, kad vėl kokį pokštą neiškrėstų. Iš tikrųjų tai buvo atkirtis už tokį "vedžiojimą už nosies". Paskui paslapčiom išaiškėjo to antro įsakymo priežastis. Pasirodo, tos mergaitės tėvas buvo "savas", t. Bet mokytojai rado kuo pasiteisinti. Mergaitė išsikėlė į kitą mokyklą. Pasiruošimai šventėms Didelė bausmė būdavo mokykloms ir iki šiolei tebėra metinės šventės ir balsavimai, kurie būna kasmet — žiemos metu.

Metinės šventės — tai Didysis Spalis — lapkričio mėn. Pasiruošimai toms šventėms pradedami prieš kelias savaites. Pirmiausia pradeda rašyti laikraščiuose, daromi darbininkų ir tarnautojų susirinkimai, įsipareigojimai, pasižadėjimai, soclenktynės — gamybinis lenktyniavimas tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy kitomis gamyklomis.

Pažymėtina, kad tie įsipareigojimai, pasižadėjimai, lenktyniavimai tebepraktikuojami ir dabar. Tai įvairūs būdai priversti žmogų daugiau dirbti. Darbo normos nuolat keliamos, patiems darbininkams "prašant". Klausai radijo ir išgirsti, kad kažkokio fabriko darbininkai, brigadieriaus vadovaujami, paprašė padidinti išdirbio normas, nes senosios normos trukdančios kelti darbo našumą. Kitaip sakant, darbininkai "prašo" sumažinti jiems atlyginimą, kiuris ir taip jau pasibaisėtinai mažas, nepakankamas žmoniškesniam pragyvenimui.

Skriauda ir dar su pasityčiojimu. Įsipareigojimai praktikuojami ne tik švenčių metu, bet ir kitomis progomis. Teko girdėti anekdotą. Plytų fabrikui paskirtas naujas direktorius.

Jo atvykimo proga darbininkai iškabinę prie fabriko vartų šūkį: "Fabriko darbininkai įsipareigojo sutikti naują direktorių pirmos rūšies plytomis" reiškia, padirbti daug I-os rūšies plytų. Direktorius atvažiuodamas perskaitęs šūkį ir įsakęs šoferiui sukti mašiną atgal. Grįžkime prie švenčių. Prieš pat šventes visos įstaigos turi pasipuošti inicialais ir chromas svorio metimo apžvalgoms Lenino, Markso, Engelso, politbiuro narių.

Pažymėtina, kad lietuviškųjų "kvislingų", t. Paleckio, Sniečkaus, Ged-vilos ir kt. Paveikslai papuošiami vainikais, iliuminacijomis, gėlėmis; taip pat puošiami tie visoki inicialai, emblemos žvaigždės, kūjai, piautuvaine-komunistų dažnai vadinami "brostvomis". Vargas buvo iš pradžių su tomis "brostvomis" ir švenčių papuošalais, nes nebuvo iš kur paimti jiems reikalingos medžiagos.

Dar didesnis vargas, kai reikia paraduose surasti toms "brostvoms" nešėjus. Mokiniai tiesiog bėgdavo šalin, visokiais būdais kratydavosi tų pareigų; už juos atsako mokytojai, auklėtojai, jie apkaltinami už neįtikinimą. Mokytojų darbas buvo sunkus ir tebėra sunkus, nes jis turi kitus tikinti prieš savo sąžinę.

Nieko nėra niekingiau, kaip tikinti kitus tuo, tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy pats netiki. Balsavimo našta Kita mokyklas ypatingai varginusi našta buvo ir tebėra — tai balsavimai rinkimaivadinamieji "demokratiškiausi pasaulyje".

Jie būna kasmet, o kai kada ir po dvejus metuose. Jie daromi žiemos metu. Renkama į aukščiausiąją tarybą Maskvoje, į vietines valdybas ir teisėjus. Rinkimų agitaciniai punktai, vadinami "agitpunktai", visada būna mokyklose. Mokytojai su mokiniais įpareigojami atlikti gyventojų surašymą rinkimams, agitacijas, patikrinimus, kvietimų išnešiojimą.

Ir pačių balsavimų metu mokyklos daugiausia dirba. Ypatingai sunkūs buvo patys pirmieji metai, nes gyventojai nenorėjo eiti balsuoti. Reikėjo, žūt būt, išgauti gyventojų balsus. Tam tikslui agitatoriai bėgiodavo su urnomis pas gyventojus į namus. Už atsisakančius balsuoti agitatoriai patys sukimšdavo į urnas tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy balsus, kad nereiktų aiškintis ir skųsti tų žmonių, kurie nebalsuoja. Vėliau, įsiliepsnojus partizaniniam karui, būdai suliekninti rankų riebalus buvo baisi našta gyventojams, nes partizanai trukdydavo tuos balsavimus, neleisdavo balsuoti, o valdžia versdavo balsuoti.

Tie rinkimai neturi jokios reikšmės, nes kandidatai partijos paskiriami. Jokio pasirinkimo nėra; kurie pastatomi kandidatais, visi turi būti išrinkti. Tai tik varginanti procedūra, diktatūros maskiruotė, daugelio vadinama "rinkimų komedija".

Ir dėl jos gyventojai turi daug vargo pakelti kiekvienais metais. Ypatingai sunki našta tenka mokykloms. Balsavimai sunkiai vyko. Mažai žmonių ėjo balsuoti. Pasiuntiniai su urnomis bėgiojo po apylinkę iki pat vidurnakčio. Rinkimai turėjo baigtis dvyliktą valandą nakties.

Prieš dvyliktą balsų medžiotojai jau buvo grįžę, reikėjo pradėti skaičiuoti balsus. Pažiūrėjome į sąrašus, daug buvo nebalsavusių. Rinkimus prižiūrėti mūsų valsčiuje buvo atsiųstas tuometinis Lietuvos vidaus reikalų ministras žydelis Brigmanas, seniau gyvenęs Ukmergėje. Tai buvo žemo ūgio nebejaunas tipelis, skurdžiai apsirengęs, medpadžiais apsiavęs ir, atrodė, labai lėkštos galvosenos. Aišku, jeigu nebus tiek procentų, atsakys komisija, būsim apšaukti rinkimų sabotuotojais.

Kas daryti? Ogi taip, kaip visur daro: žymėjome sąrašuose, nebalsavusių eilutėse "taip" ir kimšome balsus į ūmą. Ne kitaip ir "ministras" galvojo, įsakydamas "turi būti" Ko lauki? Vistiek bus tas pats procentas! Kam užsitraukti bėdą? Kai atėjo "ministras" patikrinti, vistiek dar buvo perdaug nebalsavusių. Tada jis įsakė keletą senesnių užrašyti "miręs", o kitus — "išvykęs".

Taip sudarėme reikiamą procentą. Kai atidarėme urnas, daug kur buvo įgrūsti biuleteniai po visą gniužulą kartu sulenktų. Aišku, balsų medžiotojai, daugiausia mokiniai, patys "balsavo" už nebalsavusius ir nepagalvojo, kad reikia dėti balsus po vieną perlenktus. Blogų balsų neradome, nes nebuvo jokių būdelių, kur balsuotojai galėtų ką išbraukti ar įrašyti. Kiekvienas, gavęs lapelį su vienu kandidatu, "geriausiu iš geriausiųjų", turėjo įmesti į urną visų akivaizdoje.

Grobsto trofėjus Užėmus Karaliaučių, nebesigirdėjo šūvių, nebeatlėkdavo jokie kitų lėktuvai — tik rusų kariuomenės daliniai nuolatos maišėsi, traukdami į vieną ir į kitą pusę. Kai praeidavo kareiviai, grįžtantieji iš fronto, daugeliui teko girdėti jų nuomonę apie Vokietiją. Jie stebėjosi, pečiais traukė: "Už ką tie vokiečiai kariavo, kodėl jie kariavo, ko jie dar norėjo, taip gerai gyvendami? Kareiviai turėdavo pasigrobę iš ten visokių daiktų, kuriuos mainydavo mūsų kaimiečiams į "samagoną" arba maisto produktus.

Tuos daiktus vadino "trofėj" grobis. Mūsų žmonės ir tuos daiktų savininkus vadino "trofėjčikais". Ne tik kareiviai gabenosi tuos "trofėjus", bet ir civiliai; daugiausia paaugliai vaikėzai ėmė plūsti iš visos Rusijos tų "trofėjų" pasigrobti.

Jie atvažiuodavo "zuikiais" prekiniuose vagonuose. Maisto pasielgetaudavo ar pasigrobdavo pakeliui iš sutiktų žmonių. Tai buvo jauni plėšikai. Jie atrodė baisūs, suodini, niekada nesiprausę per visą kelionę, apdriskę, dažnai ir alkani. Bado, vargo verčiami jie ir važiuodavo "laimės ieškoti", nes visoje Rusijoje žmonės badavo.

Keleivinių traukinių buvo mažai, o važiuoti žmonėms reikėdavo, ypač tarnautojams visokiais tarnybiniais reikalais; užtat žmonės keliaudavo "zuikiais" prekiniuose traukiniuose.

Tokiems keliautojams "trofėjčikai" buvo pavojingi. Jie apiplėšdavo žmones, dar ir iš traukinio išstumdavo, kad kam neapsiskųstų. Vienas pažįstamas taip neteko pinigų. Laimė, kad nepakliuvo po traukiniu ir mažai tesusikūlė, išverstas iš prekinio vagono. Rytprūsiuose baisu Baisių žinių parnešdavo grįžtantieji iš Rytprūsių. Vokiečių okupacijos metu kai kas buvo išvykę į Rytprūsius uždarbiauti. Dabar jie grįžo, nes ten neįmanoma buvo gyventi, nebuvo maisto, taip pat ir rusų kareivių savavaliavimas vertė žmones uždegti riebalų degiklį iš užimtų vietų.

Viena jauna mergina buvo išėjus į Rytprūsius, tarnavo pas vieną gydytoją. Sugrįžus pasakojo, kad tas jos šeimininkas — gydytojas, prieš pat rusams ateinant, nušovęs savo žmoną, keturis vaikus ir pats nusišovęs. Ji likusi viena namuose. Palaidojus lavonus, pasiėmus kiek galėjusi panešti geresnių daiktų ir maisto, pėsčia parėjus į Lietuvą.

Pasakojo, kad Rytprūsių vokiečiai daugelis išbėgo į Vakarus, daug nusižudę, daug žuvę nuo bombardavimų ir kulkų, mažai žmonių belikę. Kita mergina, taip pat Rytprūsiuose tarnavus, grįžo nėščia. Ji pasakojo, kad jų apylinkėje rusai surankioję jaunas moteris ir suvarę į lagerį.

Ten jos turėjusios per prievartą "linksminti" fronto kareivius. Daugelis liko nėščios, daug apsikrėtė venerinėmis ligomis. Ji vengė pasakoti apie tą visą siaubą, kurį teko pergyventi tame lageryje. Pašnabždomis, bijodama, varžyda-mosi, šį tą pasakydavo ir vėl tylėdavo.

Atrodė visiškai pakrikusiais nervais. Tėvai rūpinosi, gydė, slaugė. Apie nežmonišką rusų kareivių elgesį Ar sulieknėjote su chemoterapija teko daug girdėti.

Pas mus jie nebuvo tokie baisūs, matyt, vadovybės nebuvo leista savavaliauti, mat, mūsų kraštas buvo "išvaduotas", o ten — "užkariautas". Pasitaikė visokių nuotykių ir mūsų krašte, bet tai buvo pačių kareivių kaltė.

Kartą į mūsų miestelį atvyko generolas Vitkauskas. Jis skaitė paskaitą gyventojams. Tarp kitko, lyg teisindamasis, pažymėjo, kad jis ir kiti lietuviai komunistai stengėsi, kad mūsų kraštas nebūtų niokojamas. Jei ne tos pastangos, girdi, greitai mesti svorį vasarai mes būtume sulaukę Rytprūsių gyventojų likimo. Yla išlindo iš maišo: pats liudijo apie "išvaduotojų" barbariškumą. Tačiau neilgam jie mums tą "laimę" tebuvo iškovoję.

Tik tiek, kad fronto kareiviai su mumis buvo bent kiek žmoniškesni, ir tai visko pasitaikė. Vėliau sužinojau, kad dvi mano pusseserės augino po "rusiuką", ne savo noru įgytą. Viena buvo našlė, antros vyras buvo areštuotas. Pasitaikė ir nužudymų, tačiau taip neskerdė, kaip Rytprūsių gyventojus. Kartą užėjo pas mus vienas rusų karininkas, tarsi darbininkų ieškodamas kažką iškrauti; bet mūsų į tą darbą nemobilizavo, o tik draugiškai pasišnekėjo.

Buvome dviese su Maryte, kuri su vyru ir broliu gyveno tuose pačiuose namuose. Tų vyrų tuomet nebuvo. Ateivis buvo mandagus ir kultūringas žmogus, galimas dalykas, kad jam tikrai reikėjo darbininkų. O mums buvo įdomūs jo pasakojimai. Jis sakėsi atvykęs iš Rytprūsių. Karaliaučiaus "katilas" apsupimas jau buvo baigtas, kovos ėjo prie Berlyno.

Mes jau buvome grįžę iš evakuacijos. Tarp kitko jis papasakojo, kad jų kareiviai Vokietijoje esą žiaurūs, kaip plėšrieji žvėrys. Jis pats jais piktinosi, sakė, negalima esą jų suvaldyti, jie neklausą vadovybės, nieko nebiją.

1. Išleido L.
2. Svoris numeta diržą
3. Svorio netekimas pagal kūno formas

Savo akimis matęs, kaip kareivis sušaudęs žaidžiančius savo kieme prie namų keturis mažamečius našlės vokietės vaikus. Jis apsidžiaugtų, jei jį įdėtų į kalėjimą" — sakė jis. Pirmieji laiškai Pradėjus veikti paštui, parašiau laiškus į Žemaitiją, kur gyveno mano motina. Sesuo su vyru taip pat buvo ten nuvažiavusi, frontui artėjant. Kelis mėnesius neturėjau jokių žinių apie juos ir labai rūpinausi. Net nebuvo iš kur sužinoti, ar daug nukentėjo jų gyvenamoji apylinkė-miestelis; kur yra frontas, ar visur užimta ir kt.

Ėjo gandai, kad Šiaurinė Lietuva ir Latvija su Estija daug vėliau užimtos. Tikrų žinių nebuvo, gandai ne visada pasitvirtindavo, laukiau tikresnių žinių. Ilgai nesulaukiau atsakymo. Po kelių savaičių grįžo laiškas su užrašu: "Adresatas išvykęs į Vokietiją". Reiškia, mano artimieji jau atskirti nuo manęs. Gal kartais ir gyvų nebėra? Netikėjau, kad mamytė ryžtųsi tokiam žygiui, maniau, ji tikrai tebėra savo krašte.

Parašiau kitiems savo bičiuliams laišką, taip pat į Žemaitiją. Ir tą laišką gavau atgal su tokiu pat užrašu. Daugiau neberašiau niekam. Ir dėl tų dviejų laiškų baiminausi, ar kas nors pašte nepasidomėjo tais komentarais ant laiškų.

Tie išbėgusieji buvo laikomi dideliais "liaudies priešais". Jų artimiesiems grėsė represijos. Gailėjausi, kad nevažiavau į Žemaitiją laiku, nereikėjo atsilikti nuo savųjų.

Kaip vėliau sužinojau, jie išvyko spalio mėnesyje, o mes čia buvome užimti liepos mėn. Jei ne toks staigus netikėtas užėmimas, būčiau ir aš nelikusi savo krašte viena be jokių artimųjų. Taip, matyt, buvo lemta. Nebeteko daugiau pamatyti mamytės, kuri mirė Vokietijoje, o seserį pamačiau po 22 metų.

Tai buvo m. Iš tų laiškų formos jau buvo galima spręsti apie jų gyvenimą. Jie rašydavo ant blogos kokybės mokyklinių sąsiuvinių lapų.

Matyt, vokų laiškams neturėjo. Laiškus sulenkdavo kažkaip trikampiu ir, užrašę adresą, pasiųsdavo. Ateidavo laiškų ir be pašto ženklo, reikėdavo užsimokėti pačiam adresatui po 1 rublį. Pašto ženklas reikėjo lipdyti už 40 kapeikų; taigi, 60 kapeikų buvo bauda už siuntimą be ženklo. Tačiau niekas dėl to nesiskųsdavo, tik džiaugdavosi gavę žinių, kad dar kas nors išlikęs gyvas. Bet nedaug buvo likę gyvų. Gal apie ketvirtadalis išliko iš tų pirmosios deportacijos aukų, o gal ir dar mažiau.

Niekas nesurinks teisingos statistikos, nes nėra tam sąlygų. Rusai iš viso nemėgsta, kad kas apie tai ką nors kalbėtų. Jie nepripažįsta jokių deportacijų: prie progos stengiasi įtikinti, kad žmonės savanoriškai bėgę nuo vokiečių. Apie išvežtuosius daug parašyta kitų autorių. Karo pabaiga m. Ji pavadinta "pergalės" diena, ir nepamirštama atžymėti kasmet iki šiai dienai. Tai Tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy pasaulinio karo pabaiga, Vokietijos kapituliacijos diena.

Rusų užimtųjų kraštų gyventojams tai buvo liūdesio diena. Mūsų žmonės daugumas nuleidę galvas, nusiminę tylėjo, arba klausė vienas kitą: "Argi mes taip ir liksim? Argi mes taip ir pasiliksime po rusais? Vėliau sužinojome apie Jaltos, Potsdamo konferencijas, žinoma, rusai skelbė, kaip norėjo. Išgirdome taip pat, kad Vakarų Sąjungininkai užleido rusams dar naujas Vokietijos sritis, kurių rusai nebuvo užėmę. Žmonės tuo stebėjosi ir įvairiai komentavo. Buvo nuomonių, kad Vakarų valstybės specialiai užleidžia jiems Vokietijos žemes, kad išnaikintų vokiečius.

Savo rankų nenori tepti, tai užleidžia rusus Ir daugelis buvo tos nuomonės. Tačiau buvo ir tokių, kurie galvojo, kad tuojau sąjungininkai pareikalaus juos išeiti iš visų užimtų kraštų, žodžiu, kas kaip norėjo, taip galvojo, spėliojo. Tik komunistai skelbė, kad "išvaduotosios" iš vokiečių grobikų žemės liks jiems amžinai.

Negrįš ta diena, kur praėjo, Ir upės neplauks atgalios. Išbėgo gauja prispaudėjų Iš tėviškės mūsų žalios Dainavome visi triumfaline gaida, nes buvo įsakyta dainuoti. Tačiau galvojome, kad netrukus turės išsinešdinti ir ši gauja naujųjų prispaudėjų, kad toji daina dar garsiau suskambės, kai jie tikslumo svorio kritimo stovyklos upelis pkwy.

Ir taip prasidėjo tie nelemti gandai: tai pirmą, tai penkioliktą, tai dvidešimtą kurio mėnesio dieną rusai turės atsitraukti iš užimtųjų kraštų. Teko girdėti paskaitose apie gaunamą pagalbą iš amerikiečių.

Išskaičiavo net smulkiais skaičiais kiaušinių miltelių kiekį, įvairių medžiagų, konservų, net kaspinų gautą metrų skaičių.

Laivų, karo reikmenų neminėjo, žodžiu, sąjungininkai buvo geri. Karui pasibaigus, komunistinė propaganda atsuko į sąjungininkus antrąjį lazdos galą. Laikraščiuose pradėjo rodytis nepalankūs sąjungininkams straipsniai. Prisimenu, kartą teko matyti laikraštyje piešinį, charakterizuojantį sąjungininkų pagalbą — tai buvo arklys įmautas į konservų dėžutę, jo galva ir kojos kyšojo lauke.

Žinoma, buvo ir atitinkami komentarai, norėta įrodyti, kad sąjungininkai davė tai, ko patys negali naudoti — blogas prekes.

Dar vėliau pradėjo rodytis laikraščiuose tokie straipsniai, kaip pvz. Palaipsniui iš buvusių draugiškų sąjungininkų darėsi kapitalistai, kolonialistai, imperialistai, išnaudotojai, amerikietiškieji "nabliudateliai" stebėtojai ir kt.

O prie Chruščiovo jau priėjo iki kriminalistų ir banditų. Apie gautą pagalbą nebeužsimindavo.

Žinoma, mūsų žmonės viską komentavo kitaip.