Idealus svorio netekimas norwich ct. Civilizaciju Analize (V

O kitą kart lyg pro ašaras bandydavo humoru prabilti: — Kad nors iki rugsėjo mėnesio datraukti; sarmata gi mirti nė 47 m. Robertas A. Eugenijus Malossi — aklas, kurčias, nebylys ir kvapo negalįs pajusti — su džiaugsmu atlikdavo mechaniko darbą. Čia yra mūsų tyli, miela šventovė.

Ačiū Dievui, kad toji maža knygelė buvo stipresnė Labai yra svarbu kiekvienam ligoniui semtis stiprybės iš religijos, iš Naujojo Testamento tiesų ir vilčių. Tik religija gali duoti stiprybės net ir tragiškiausiose valandose. Kilniosios sielos mums parodo nuostabaus ryžto pavyzdžių. Vienas Indijos misijonierius, išsėmęs savo jėgas apaštalavimo darbe, pateko gydytis į vieno apie mediciną nusimanančio brolio rankas. Taip jis išbuvo ten mėnesį, ir niekas nedrįso jam pasakyti, kad susirgimas jau nepagydomas.

Pagaliau jis pats nuėjo pas sanatorijos vedėją ir paprašė atvirai pasakyti, kiek ilgai dar jam teks gyventi. Sanatorijos vedėjas atsiliepė: — Jeigu jau taip prisispyręs manęs klausiate, tai pasakysiu — gydytojai jums skiria dar metus, o geriausiu atveju dvejus. Ačiū, kad pasakėte. Grįžtu atgal į misijas.

Uploaded by

Kam man čia begaišti. Dar tiek daug savo misijų stotyje turiu padaryti, kad vargu, ar dvejų metų užteks. Ir tą pačią dieną jis išvyko savo gyvenimo aukos užbaigti misijose.

Slaugytojos iš meilės Dievui turi semtis pasišventimo ir ištikimumo, o ligonis — kantrybės ir gilesnio savo ligos įprasminimo tikėjime. Kai ligos naktis uždengia mūsų akis, pamatykime aukščiau naujus žvaigždėtus pasaulius. Tebūnie mums Įkvėpimu eilė nuostabių faktų. Štai, Los Angeles beisbolo komandai Dodge m. Jis buvo gimęs invalidu.

Turėjo stiprius defektus kojoje. Buvo operuotas, tačiau nebuvo pilnai sugydytas. Ir po operacijos jis tegalėjo vaikščioti su specialiais ortopediniais batais. Bet jis kaip pablūdęs norėjo tapti beisbolo žaidiku. Ir tai didžiosiose komandose. Kai atėjo į atitinkamą amžių, jam buvo pasakyta, kad dėl kojos jis negalėsiąs to pasiekti. Larry nenusiminė. Jisai žaidė, nors koją ir labai dėl to skaudėjo. Viename žaidime skausmai buvo taip baisūs, kad jisai paprašė jo vieton statyti kitą žaidiką.

Pasibaigus žaidimui, komandos vedėjas ėmė klausinėti, kas nutiko. Larry pasisakė. Vadovybė suprato, kaip labai jisai mėgo beisbolą, ir jo ne tik neatstūmė, bet pasirūpino pritaikyti specialius batus. Jisai toliau galėjo būti žaidiku be skausmų. Ir taip jisai išsivystė į pirmaujančius žaidikus, savo sugebėjimais nekartą atnešęs laimėjimą lemiamu momentu. Dar įspūdingesnis štai vienos moters gyvenimas.

Vladas Prunskis, kurio atminimui skiriamas šis leidinys; prie šios knygos išleidimo prisidėjo jo motina, jo žmona dr. Albina, jo seserys Anelė ir dr. Ona, jo broliai kun. Juozas ir Jonas.

Ji tai išgirdusi tik nusišypsojo. Jos gyvenimo istorija tokia: iš pradžių ji buvo pajutusi skausmą galvoje. Vėliau, lipdama laiptais, ji pastebėjo, kad negali valdyti vienos kojos. Trečią dieną jau ji nebevaldė abiejų kojų ir, pašauktas gydytojas, pasakė, kad ji yra susirgusi polijo liga.

Nebegalėjo ji nei atsistoti, nei vaikščioti. Buvo priversta nuolat pasilikti lovoje ar vežiojamoje kėdėje. Taip ji jau sudėvėjo net tris vežiojamas kėdes, bet jos dvasia nepalūžo. Gavo Wesley Memorial ligoninėje, Čikagoje, sekretorės darbą rentgeno skyriuje. Kas rytą ji apsirengia ir vežiojamoje kėdėje nuvažiuoja į restoraną pusryčių. Paskiau, rankomis sukdama kėdės ratus, ji kasdien nuvažiuoja gatvėmis dvi mylias į ligoninę. Tas jai užima valandą laiko. Po dienos darbo ji vėl savo vežiojama kėde gatvėmis važiuoja viešbutin, kur gyvena.

Čia irgi veltui laiko neleidžia: skalbia drabužius, juos lygina, skaito, rašo. Mėgsta skaityti mediciniškas knygas. Pasimoko ir kalbos, kad galėtų raštinėje geriau raštus sudaryti iš diktofonų. Ji nebūna visą laisvą laiką užsidariusi namuose. Lanko muzėjus, pasiekia ir kino teatrą. Susirgo turėdama dvidešimt su keleriais metais. Bet ir po keliolikos ligos metų ji nelaiko savęs invalide. Įsitikinusi, kad savo darbą gali atlikti neblogiau už kitus.

Tai patvirtina ir jos vyresnieji. Kėdė pasidarė mano gyvenimo dalis. Dabar ji labai džiaugiasi, kad įstaigos yra linkusios imti į darbą ir tokius invalidumo paliestus asmenis. Suprantama, kad liga yra didelė sunkenybė, ir reikia didžio dvasios stiprumo ją pakelti ir stengtis būti naudingam. Bet mes turime iš kur stiprybės semtis. Vincentas a Paulo savo vienuolijos narius uoliai ragindavo net ir ligoje neapleisti dvasinių pratybų, kad kaip jis sakydavo, kūno liga neapimtų sielos ir nedarytų žmogaus dvasioje drungnu ir netobulu.

Net ir iš pasaulio sūkurių išnirę žmonės įstengia parodyti daug ryžto. Štai prancūzų garsioji aktorė, vėliau tapusi giliai religinga, Ieva Lavalliere, mėnesį prieš savo mirtį kentėjo labai sunkius skausmus. Kairiosios akies ji buvo visai netekusi. Reikėjo jai pakelti labai skausmingą operaciją, kad akies visiškai netektų išimti. Ir viskas buvo daroma be narkozės, nes silpna ligonės sveikata nebūtų pakėlusi anais laikais vartojamo apsvaiginančio kokaino.

Po operacijos atsirado taip šiurpūs skausmai, kad gydytojas buvo priverstas susiūti akies vokus. Draugė, kuri operacijos metu buvo prie ligonės, norėjo palaikyti jos galvą, tačiau Ieva sulaikė, tardama: — Visiškai idealus svorio netekimas norwich ct, kad Dievas tai nuvalo, kas buvo nusidėję. Jėzau, aš su Tavimi. Ir ji nei akimirką nesusvyravo. Kai ji buvo taip nusilpusi, kad jau neįstengė nei melstis, sutelkė savo paskutines jėgas ir atsistojo.

Atsiremdama į savo draugę, ji priėjo prie lango, atskleidė geltonas užuolaidas, žiūrėjo valandėlę į matomą pro langą bažnyčios bokštą, persižegnojo ir sunkios ligos suvargintomis lūpomis pratarė: — Fiat. Tebūnie Tavo valia. Marijos ligoninės Waterbury, Conn. Lawrence E. Beskaitant ją į akis krito ši mintis: — Jeigu Dievas ką nors iš mūsų atima, jis tada palieka vietos dėl savo malonės.

Be Dievo — liga yra sunkus jungas. Kukurūzų dribsniai sveiki svorio metimui Dievu yra gražus garbinimas, nuolatinė auka. Jūsų lova, jūsų vežiojamoji kėdė yra altorius, ant kurio jūs aukojatės drauge su savo Išganytoju. Tik vienas Dievas težino, kiek gero jūs galite padaryti sau, savo giminėms ir draugams, misionieriams, sieloms skaistykloje, jeigu turėsite kantrybės, jeigu kentėsite pasiaukodami.

Jūs kasdien išgyvensite šv. Mišias, naują Kalvariją. Minėtas autorius įstengia giliau įžvelgti į kančios prasmę: — Nėra tragiškesnio dalyko šių dienų pasaulyje, kaip išeikvota kančia.

• Kaip numesti svorio 30ųjų pabaigoje
• Но день этот, по-видимому, еще далеко впереди.

Tik pagalvokite, kiek kentėjimų yra ligoninėse, neturtėlių butuose ir tarp kare sužeistųjų. Teresė Vaikelio Jėzaus pašventindavo kiekvieną savo jaunatviško gyvenimo kentėjimą.

Taip darydama, ji tapo maldos misionierė, kaip kad ji norėjo tapti kančios apaštale skleidžiant Kristaus karalystę. Ir liesas riebalų degiklis buvo taip sėkminga, kad šiandien ji yra dangiškoji mūsų misionierių globėja.

Jūs taipgi galite būti misionierius, pašvęsdamas kiekvieną savo kentėjimą, išgerdamas keletą lašų iš tų kartybių, kurios teka per Getsemani kieliko briaunas. Minėtasis ligoninės kapelionas skatina sergantįjį dažniau trumpais atsidūsėjimais kelti mintį prie Viešpaties, kad ir pvz. Savo galybe palengvinki mano skausmų aštrumą, bet visų pirma, Jėzau, gydyki mano sielos žaizdas.

Dieviškasis Mokytojau, padėki man, kad aš ne tiek pats ieškočiau paguodos, kiek stengčiaus ją kitiems nešti; ne tiek žiūrėčiau, kad mane kiti suprastų, kiek pats stengčiausi kitus suprasti; ne tiek pats siekčiau būti mylimas, kiek stengčiaus kitiems meilės parodyti, nes duodami kitiems mes ir patys gauname, atleisdami kitiems ir patys atleidimo susilaukiame; mirdami gi mes gimstame amžinajam gyvenimui Minėtas kapelionas yra surašęs gerojo ligonio savybes: 1.

Norwich CT

Geras pacientas yra klusnus; liga jį padaro priklausomą nuo gydytojų, gailestingųjų seselių, šeimos, draugų, ir jis su visais stengiasi klusniai bendradarbiauti. Geras ligonis stengiasi būti linksmas. Tiesa, neįmanoma būti linksmam turint aukštą temperatūrą, kliedant, tačiau, kitose aplinkybėse — giedrumas gali daug suraminimo atnešti kitiems ir paguodos sau.

Geras ligonis stengiasi nesiskųsti. Ligoniui nelengva pataikyti. Jam gali atrodyti maistas peršaltas ar ne toks, kokio norėtų — ar atnešamas peranksti, ar pervėlai, gailestingoji sesuo ar patarnaujantieji neateina, kada labiausiai rodos, reikalingi Draugai neaplanko Tačiau geras pacientas žino, kad nėra tobulumo pasaulyje, ir stengiasi sulaikyti murmėjimą. Geras pacientas yra dėkingas, įvertina kiekvieną jam suteiktą patarnavimą. Ypač kiek galima stengtis palaikyti gerą nuotaiką.

Teisingai minėtas autorius sako: — Šypsena nieko nekainuoja, bet labai daug duoda. Ji praturtina tuos, kurie ją priima ir nedaro skurdesniais tų, kurie ją duoda. Tai nelengva įvykdyti, bet gi turime šaltinį, iš kurio galime semtis jėgų ir įkvėpimo. Trečias — paguodos, džiaugsmo, palengvėjimo laikotarpiui, kada pvz. Išmokimas kentėti žmogų idealus svorio netekimas norwich ct ir padaro jį ramsčiu kitiems. Liga yra didelė kentėjimo mokykla, kad tik mes įstengtume ja reikiamai pasinaudoti.

Didelis auklėtojas Fr. Foerster čia tokį ryškų patarimą duoda: — Mes turime pakelti neišvengiamus ligos kentėjimus ne paniurę ir surūgę, o su kantrybe ir skaidria nuotaika, kad visiems, kurie mus slaugo ir lanko, paliktume gražų įspūdį.

Kiekvieno susirgusio pareiga panaudoti visas galimas medicinos priemones, kad jisai galėtų greičiau pasveikti ir, atgavęs jėgas, galėtų jas panaudoti savo šeimos, savo tautos, žmonijos gerovei. Tačiau, tai pareikalauja kartais ilgesnio laiko ar liga gali būti iš viso sunkiai pagydoma. Dėl to labai svarbu įžvelgti gilesnę ligos prasmę. Iš dalies tai gali mums paaiškinti šis mažas įvykis: kartą miestietis, išvykęs į kaimą, pamatė lauke besiganantį arklį, prie kurio kojos buvo pritvirtinta sunki kaladė.

Jis pareiškė didelį nusistebėjimą šeimininkui, o šis ėmė aiškinti: — Tai smarkus arklys — turi paprotį nušokuoti per tvoras ir laukus. Jei jis būtų laisvas, visai kur nuklystų. Galbūt ir mes kartais į kažin kokias lankas nušokuotume, jei Dievulis nepririštų prie mūsų kokio svorio, sunkumo, kad ir ligos pavidale. Tai priverčia mus susimąstyti, įsigilinti į savo gyvenimo kryptį ir ją reikale pakeisti. Kartą vienas vienuolis nuėjo į Tebų tyrumas pas šventumu pagarsėjusį atsiskyrėlį Joną ir maldavo užtarimo, kad jo sveikata greičiau sugrįžtų.

Atsiskyrėlis jam pratarė: — Drauge, tu nori būti išgydytas nuo to, kas tau yra naudinga. Kaip muilas švarina drabužį, taip liga — sielą. Būki kantrus. Viešpats pats gydė raupsuotus ir kitus ligonius.

Gydymasis yra Dievo planuose, tačiau, kol mes esame ligos apimti, labai svarbu atsiminti to atsiskyrėlio žodžius, kad susirgimas tai sielos valymo laikas ir mokėti iš tos kūniškos nelaimės sau dvasinę jėgą semti.

Ilgiau plaukiojęs laivas pagaliau patenka į taisymo dirbtuves. Iškėlus iš vandens, pastebima, kiek prie jo buvo priaugę visokių austrių ir kitų dalykų, kurie tik kliudė lygų ir greitą slidimą vandeniu. Ligos nitro tech riebalų degintojas ir mūsų sielos laivelis patenka į remonto dirbtuves, ir mūsų sielą ligos kančių ugnis gali gražiai pravalyti, jeigu idealus svorio netekimas norwich ct mes tuo mokėsime pasinaudoti.

Viena mergaitė, krisdama taip save sužalojo, kad atsirado kupra. Dėl to ji daug ir daug iškentėjo. Kai didžiame nuliūdime ji vieną vakarą užmigo, susapnavo, jog angelas savo auksine lazdele palietė jos kuprą ir čia išaugo sparnai, stiprūs, auksiniai.

Jais ji lengvai galėjo drauge su angelu pakilti aukštyn prie dangiškojo Tėvo. Liga ir mums gali išauginti dvasios sparnus, kurie net pačiuose kentėjimuose ras daug paguodos, o amžinybėje — gausų atpildą. Dėl to Šv. Rašte Siracho knygoje skaitome, kad liga padaro žmogaus sielą blaivią. Pranciškus Salezietis kalbėjo: — Jei svarstysime mes kentėjimą koks jis yra, jisai atrodo baisus, bet jeigu į jį žiūrėsime Dievo valios šviesoje, jis virs meile ir džiaugsmu. Net ir maldoje ligonis kartais nebeįstengia susikaupti, paramos rasti.

Visas blogumas yra iš to, kad daugelis ligonių mąsto jog meldimasis tereiškia rožančiaus kalbėjimą, skaitymą iš maldaknygės, atmintinai išmoktų maldų kartojimą. Tie dalykai geri, bet sergančiam gali būti persunkus, dažnai atitraukti. Bet gi yra kita maldos rūšis, kuri kaip tik sergančiam labai patartina. Tai ramus ilsėjimasis Dievo mintyje, jautimas Dievo artumo, bandymas savo trumpa mintimi pareikšti Jam meilę, pagarbą, padėką ir atsidavimą, minties ir širdies jungimas su Dievu, išreiškiant tai savo paties pasirinktais žodžiais.

Dievas, nors nematomas, bet jis visada yra kenčiančiojo artumoje, pasiruošęs savo malone paremti tą, kuris to ieško. Ieškojimas jungties su Dievu nukreipia žmogaus žalingą linkimą susitelkti tik vien į savo paties nelaimingiausią padėtį. Ligonis yra linkęs ligos ženklus aiškinti kuo blogiausia. Jis linkęs be pertraukos kalbėti apie savo skausmus ir kančias. Jis linkęs nepasitikėti net daktarais ir gailestingomis seselėmis. Tai vadinami hipochondriški reiškiniai. Juos nugalėti padeda stiprinamas pasitikėjimas Dievu ir didesnis nuoširdumas su artimu, iš jo ne tik ieškant sau kokios gerovės, bet net stengiantis būti kitiems gerais.

Minėtasai autorius D. Miller pasakoja apie ligos patalan parblokštą motiną, turinčią gausiai vaikų, kuri savo šeimai ir kaimynams bei draugams ¿stengė daug padėti, kalbėdama žodžius iš patyrimo, semto ligos bejėgiškume ir apmąstymuose.

Šitokius nurodymus mums duoda tikėjimas, ir jie turi didelę vertę. Vienuolis D. Ir jis net pataria ligoniui, kai jis ims vaistus, panaudoti tai ekologiškas ispanija priminimą, kad jau laikas priimti ir kokią nors dozę dvasinių vaistų. Ligoniui tenka daug laiko praleisti kūno riebalų nuostolis 8 savaites, ir tai kaip tik yra gera proga ugdyti draugystę su Dievu, su angelu sargu, įsijausti į šventųjų pavyzdį.

Ir bendravimas su žmonėmis ligoniui gali būti didelė mokykla. Jam tenka susidurti su savimeiliais, kurie ateina net prie ligonio lovos tik tam, kad pasakotų savo rūpesčius, dejuotų dėl savo nepasisekimų ir liežuviu paplaktų savo kaimynus. Ligoniui tenka pajusti savo draugų ir artimųjų egoizmą, kai jie neranda laiko dažniau aplankyti ir nenujaučia, kiek daug trumpas apsilankymas gali reikšti. Ir ligonis gali nusistatyti, kad išgijęs jis taip nedarys.

Iš kitos pusės — ligonį pakelia atsilankiusių linksmumas, artimo meilė, matymas, kad žmogus, turįs daugybę darbų ir rūpesčių, visgi parodo, kaip jam esi brangus ir tau skiria ilgesnes valandėles laiko.

Ir tuo patyrimu pasiremdamas ligonis gali suplanuoti visą gyvenimo programą tam laikotarpiui, kai jis pagys. Ir tą savo tobulėjimą ligonis privalo pradėti jau nuo dabar, atlikęs gerą išpažintį ir priėmęs šv.

Tai kartu būtų jo pasiruošimas ir pagijimui, ir amžinatvei, jei Dievas pašauktų. Minėtas dvasinių knygų autorius D. Miller pasakoja, kaip jisai atėjo su sakramentais pas vieną vyresnio amžiaus asmenį, kuris buvo kurčias ir aklas. Ligonis klūpojo vienas kambary, kurį mylinčios rankos padarė taip švarų ir tvarkingą.

Kai jis suvokė, kad atėjo kunigas su Švenčiausiu, pradėjo kalbėti į Tą, kuris buvo atneštas prie jo, tardamas: — Būki pasveikintas Viešpatie, Mokytojau ir Išganytojau. Esu aš tik nevertas tavo tarnas, vargingas nusidėjėlis ir nenusipelnau Tavo apsilankymo. Bet aš tikiu į Tave ir turiu viltį Tavyje; myliu Tave visa savo širdimi.

Idealus svorio netekimas norwich ct šv. Komuniją, kunigas negalėjo kalbėti kartu maldų su ligoniu, kuris negirdi, bet ligonis pats tuojau kartojo: — Ačiū Tau, Viešpatie, šimtus tūkstančių kartų už atėjimą pas mane šį rytą. Neradai manęs sveiko. Mano klausa pranyko. Akys teišskiria tik švieselę, bet šiaip — aš dėkoju už man Tavo suteiktą sveikatą. Padėki man lengviau tvarkytis, kad būčiau kuo mažesnė našta saviškiams, bet jeigu nori, kad daugiau kentėčiau, visada tebūnie Tavo valia.

Keletos metų laikotarpyje ji pergyveno septynias operacijas, kurių metu buvo tarp gyvybės ir mirties. Po paskutinės operacijos, kuri įvyko m. Jai atrodė, kad nebuvo jos kūne nei mažiausios vietos, kurios jai neskaudėtų. Ir vis dėlto ji įstengė rašyti apie nuostabius džiaugsmus, išplaukiančius iš kentėjimų. Ji rašė: — Mielajam Dievui nuoširdžiai dėkoju už savo kentėjimus Savyje aš tik ugdau norą siekti šventumo, padėti laimėti sielas Nebegalvoja apie save, o tik apie atgailą, kokią esu skolinga Dieviškajam Teisingumui Savo ypatinga pagelbininke pasirinkau mieląją Sopulingąją Dievo Motiną, ir ji tikrai išklausys mano kasdienių maldų: suteiks ypatingų malonių ir ypatingo kentėjimų pamėgimo Mes skaitome apie tos moters pakilią sielą ir stebimės — iš kur žmogus gali turėti tiek ryžto savo ligoje, tiek mokėti į savo nelaimę žvelgti amžinybės šviesoje.

Gal mums iš dalies tai paaiškins sekantis pavyzdys: Innsbrucke Austrijoje XVII šimtmety vienas kilmingas vyras sirgo be vilties pasveikti. Giminės ir artimieji buvo apsupę jo lovą. Kai tik tuo metu jisai turėjo priimti labai karčius vaistus. Kažkas pasakė, kad jisai nugalės tą priklų jausmą, jeigu gers į sveikatą tam, kuris jam yra brangiausias.

Nepagydomai sergantysis vedė akimis nuo vieno prie kito ir pagaliau jo akys sustojo prie paveikslo Viešpaties Jėzaus Alyvų daržely. Ir ligonis nuoširdžiai prabilo: — Į Tave, mano mylimiausias, aš keliu šią taurę; į Tave, kuris dėl mano išganymo savo kančių taurę esi išgėręs. Pamaldaus grafo Chambord paskutinėje ligoje didžiausia brangenybė buvo brangus kryžius su relikvijomis iš Šventosios Žemės.

Jis mėgo dažnai kartoti: — Tai yra mano didžiausias, vienintelis tikriausias guodėjas. Kartkartėmis ji kalbėdavo savo pačios sukurtą ir jos pamėgtą maldą: — O, manieji sąnariai, garbinkite Dievą, kad Jisai davė jums sugebėjimą kentėti. Garsus profesorius ir filosofas Petras Wust nepagydomai sirgdamas, m. Tačiau aš žinau — tvarinys privalo laukti, kol Viešpačiui patiks Dėkoju gerajam Dievui už viską, ką ir kaip jis man yra siuntęs.

O jūs — melskitės ir toliau už mane Prancūzų rašytojas konvertitas Karolis Joris Huysmans, kuris prieš savo atsivertimą buvo vedęs gan lengvapėdišką gyvenimą, prieš savo dienų pabaigą turėjo daug kentėti. Tačiau jo tikėjimas atlaikė tuos bandymus.

Akių liga privertė jį metų žiemą praleisti užsirišus akis. Net ir raminančio morfijaus jis nepaėmė, tardamas: — Kenčiu aš Viešpačiui taip paskyrus ir tą bandymą aš pakelsiu. Griaužiantis vėžys apėmė jo burną, jo kaklą, jo liežuvį. Operacijos būdu teko gerą dalį jo tų kūno dalių nuimti. Vargšas daug kentėjo, tačiau jis pratarė: — Turiu tai kantriai pakelti, kad visi, kurie skaito mano raštus, galėtų žinoti, jog mano katalikybė nebuvo vien tik literatūroje.

Tačiau jis dar turėjo išlaukti dešimt ilgų dienų ir baugių naktų, kęsdamas alkį ir troškulį, ir tik m. Ir mirdamas jisai maldavo atleidimo jo nuodėmių ir išreiškė, kaip brangus jam yra tikėjimas. Tai buvo senojo ir naujojo pasaulio scenos žvaigždė, pasiekusi ypatingą garsą. Susirgo tačiau ji taip sunkiai, kad turėjo nuolat pasilikti lovoje.

Dieną ir naktį ją kankino inkstų liga, sunkūs nervų skausmai veide ir eilė kitų kentėjimų. Ir tačiau, tų kentėjimų sūkury, jos siela buvo džiugi. Ji jautėsi laiminga su Kristumi pritvirtinta prie Jo kryžiaus. Iš jos buvusių draugų niekas negalėjo įeiti į jos kambarėlį. Tik garsiam dramaturgui, Prancūzų Akademijos nariui Robertui de Flers ji kartą leido įeiti ir trumpai pasikalbėti. Atsisveikindama ji ištiesė jam draugiškai savo ranką, ištardama žodžius: — Pasakykite visiems, kurie tik ten idealus svorio netekimas norwich ct mane klausinėtų, kad jūs matėte laimingiausią iš visų moterų.

Tarp tokių nelaimių, kurios neišvengiamai anksčiau ar vėliau beveik visus aplanko, yra liga. Įstengti ligoje dvasiškai nepalūžti yra didelis menas. Visų pirma ligonis neturi jaustis, kad jis jau ištremtas nuo visa to, kas domina sveikuosius. Čia galima prisiminti sunkiai sergančią mergaitę Koelne, Vokietijoje. Kai metais visas kraštas džiaugėsi, užbaigus didingąją to miesto katedrą, priešais tą meniškąjį pastatą, pastogės kambarėlyje, gulėjo sunkiai serganti mergaitė, kuri ligos metu ištisomis valandomis sėdėdavo prie lango ir sekė vykdomus statybos darbus.

Tuo metu pro jos pirštus slinko nesuskaitomi rožančiaus barras lieknas. Ligonė meldėsi, kad darbų metu neatsitiktų jokia nelaimė. Kai prasidėjo katedros šventinimo iškilmės, mergaitė gulėjo arti mirties.

Staiga ji pakilo. Jos veidas buvo papuoštas šviesiu žvilgsniu.

Document Information

Ji pažvelgė į naująją šventovę, iškėlė savo rožančių ir tarė: "Dievo Motinėle, juk ir aš buvau prie statybos! Kiekvienas, ligos prie lovos prirakintas, gali daug gero kitiems padaryti savo malda, savo auka, savo patarimu ir kantrybe. Kartą pas šventąjį Arso kleboną Joną Vianney atvyko sergąs vienuolis.

Jį buvo atsiuntę vyresnieji, kad prašytų pagydomas. Ligonis išdėstė savo rūpestį šventajam, tačiau šis atsakė: — Mes privalome norėti to, ko Dievas nori. Savo mirties valandą galėsi įžvelgti, kad savo liga būsi daugiau sielų išgelbėjęs negu savo uolumu, sveikas būdamas. Ligonis sugrįžo namo, bet vyresnysis nebuvo patenkintas. Praslinko dveji metai, ir jis vėl pasiuntė ligonį su tuo pačiu prašymu pas Arso kleboną.

Vianney ir vėl jam tarė: — O ne. Toks būdamas, savo bendruomenei daugiau padedi negu sveikas. Paskui jis pakėlė akis į dangų, lyg norėdamas pasakyti, kad mes į įvykius turime išmokti žvelgti Dievo šviesoje. Pats Kristus yra pagydęs daug ligonių. Viešpats davė žmogui išradingą protą, kad jis įstengtų ištirti ligų priežastis ir jas šalintų bei su jomis kovotų.

Tačiau yra ir tokių ligų, kurių greitai nebus įmanoma nugalėti. Iki amžių galo bus nepagydomų ligonių. Bet jų gyvenimas ir kančia nėra be prasmės.

1. Mesti svorį reikia laiko
3. Hgh lieknėjimas
4. Geriausi kūno lieknėjimo drabužiai
5. Столь чудесные сами по себе, вершина, настоящий триумф науки, создавшей их, они все-таки были порождением больной культуры, страшившейся слишком многого.
8. Я хотел изучить мир.

Jie gali būti kantrybės mokytojai, maldos apaštalai, amžinybei nuopelnų skynėjai. Šis gyvenimas tai dar ne viskas, praradus ir sveikatą, dar ne viskas yra prarasta.

Kleiberghofene, Muencheno arkidiecezijoje, mirė dvylika metų išsirgusi tarnaitė Ona Naszl. Toje ilgoje kankininkystėje šios mergaitės siela buvo giliai subrandinta, ką liudija pasilikusieji jos užrašyti šūkiai: 1. Ieškoti Dievo yra gražiausias ir reikalingiausias mūsų gyvenimo uždavinys. Tapti šventąja. Visa kita yra antraeiliai dalykai. Malda mums neturi būti našta, ji turi nešti džiaugsmą. Dalykai, kuriuose nebūtų vietos Kristui, yra tušti.

Reikia išmokti kalbos su Dievu, kaip ir kiekvienos kitos kalbos. Kristus yra mūsų mokytojas maldos moksle. Biauriausias melas yra nenuoširdus kelių sulenkimas, rankų sunėrimas ir melagingas mušimasis į krūtinę. Tebūnie tik vienas tavo rūpestis ir siekimas: kaskart vis labiau mylėti Dievą.

Kas myli Išganytoją, nesibijo būti į Jį panašus neturte, kentėjimuose ir paniekinimuose. Klusnumas yra tiesiausias kelias į tobulybę. Kiekviena gyvenimo akimirka — tai žingsnis į amžinybę. Gyvenk taip, kad kiekvieną valandą galėtumei idealus svorio netekimas norwich ct. Noriai ir uoliai eik kryžiaus mokyklą. Prie kryžiaus kojų mes galime daugiau išmokti negu iš visų pasaulio knygų.

Tik tam kryžius yra sunkus, kuris jį nenoriai neša. Jis yra lengvas ir saldus tam, kuris jį su meile apkabina. Kai sergantį vienuolį šv. Teodozijų tyruose aplankė kitas atsiskyrėlis ir ragino, kad jis, kitiems sveikatos išmeldęs, ir pats savęs nepamirštų, šventasis atsiliepė, kad jisai jau daug gero žemėje patyręs, gero vardo žmonėse susilaukęs, tad belieka jam kentėjimais anuos laimėjimus papildyti, kad šalia paguodų jis būtų pakėlęs ir bandymų valandas.

Kartą serganti mergaitė paklausė motinos, kodėl jai Dievas tokioje jaunystėje leidžia taip ilgai kentėti ligos skausmus. Motina atsakė: — Klausyk, Onute, baltasis vainikas tau danguje jau seniai yra paruoštas, bet jame dar trūksta raudonų rožių. Suprato mergytė šią gražią motinos mintį ir buvo kantri, iki Viešpats ją pasišaukė papuošti tuo amžinybės vainiku su raudonomis rožėmis.

Jei Dievas mums siuntė kryželį, tai dar nereiškia, kad mus užmiršo. Juk ir menininkas gerokai plaktuku ir kaltu patranko marmoro gabalą, kol iš jo sukuria amžiais neužmirštamą menišką statulą.

Gertrūdos regėjimuose skaitome jos šitokį pasikalbėjimą su Dievu: — Gailestingumo Tėve, ar man po šios septintos ligos jau suteiksi sveikatą? Aš su mielu ištikimumu į tave žiūriu ir neleisiu tavęs prislėgti tokioms kančioms, kurios prašoktų tavo jėgas. Kartą į traukinį įkopė moteris, pasiramsčiuodama dviem lazdom. Ligonės pirštai buvo ligos išsukinėti ir liudijo apie sunkias jos kančias.

Bet moteriškės žvilgsnyje nesimatė kartumo. Vienas keleivis, į ją pažvelgęs, lyg norėdamas paguosti, jai pratarė: — Nėra didesnės laimės žmogui, kaip gera sveikata, ar ne tiesa? Rueger kartą aplankė Vokietijos miškuose gyvenančią ir ilgus metus sergančią moterį. Namiškiai išeidavo į darbą, ir ji turėdavo ilgas valandas būti viena. Kunigas paklausė, ką ji ištisas dienas veikia, kai nieko aplinkui nėra.

Tų minčių man užtenka visos savaitės ramybei. Tai vienas iš daugelio būdų gyventi su Dievu ir Jame ieškoti paguodos bei stiprybės.

Kartą bernardinas Feltre sakė pamokslą ligoninėje. Buvo susirinkę ligoniai ir gailestingosios seserys. Jis pabrėžė, kad ir ligoniai, ir gailestingosios seserys turi dažnai skaityti savo knygas. Ligonio knygoje yra trys žodžiai: kantrybė, kantrybė ir kantrybė. O gailestingos sesers knygoje yra taip pat trys žodžiai: meilė, meilė ir meilė. O Dievo meilė abiems yra ir kantrybės, ir artimo meilės šaltinis. Kunigaikštis Aleksandras von Hohenlohe, pasitraukęs iš pasaulio ir tapęs vienuolyno viršininku, kartą aplankė miesto prieglaudą, kur rado moterį, sergančią artritu.

Jos sąnariai buvo lyg išsukinėti, keliai taip sutraukti, kad beveik lietė smakrą. Jau 17 metų, kaip manęs tos kančios neapleidžia. Bet ką Dievas po savo kryžiumi pastato, tam duoda ir jėgos po kryžiumi stovėti. Kentėjimai pamilo mane, o aš pamilau kentėjimus. Brangusis Dievas jau čia man skaistyklą paruošė. Ir geriau čia iškentėti negu tenai.

Kad Dievas mane myli, pasako man tie kentėjimai, kuriuos iš visos širdies noriai pakeliu. Aš nedaug tesimeldžiu. Paaukoti savo ligą Dievui — jau yra malda. Aš puolu į Kristaus žaizdas. Kai jau labai sunku pasidaro, pratariu: "Esu juk nusidėjėlė, Tu Nukryžiuotoji Meilė. Myliu Tave, o Tu myli mane. Kaip gi gali atsitikti tai, kas nebūtų naudinga mano sielos išganymui! Gydytojai tik ką buvo dvyliktą kartą iš jos nugarkaulio ištraukę truputėlį smegenų ištyrimui — tai buvo didelė kančia ligonei.

Kunigas jai ištiesė ranką pasisveikinti ir paklausė, kaip ji laikosi. Žiūriu į kryžių ir mąstau, kad Viešpats man rodo savo žaizdas, o štai dabar aš Jam rodau savo žaizdas. Aš noriu nuolat Viešpačiui aukotis. Praeis pora mėnesių, ir būsiu pilnai pasiaukojusi. Mano širdis bus lyg tyra taurė, pilna aukos kraujo. Ir toji auka jai nebuvo nepakeliama, nes ji žinojo, kad yra gyvenimas, kur nebus nei ligų, nei kančios. Sunkūs likimo smūgiai mums gal bus kaip tie plieninio kalto dūžiai į akmens gabalą, iš kurio iškalama daili statula.

Reikia įstengti surasti džiaugsmo ir tašomam kentėjimo smūgių, nors tuos smūgius duotų ir sunki liga. Rašytojas Nino Salvaneschi apako. Bet tai jam nesukliudė parašyti eilę veikalų. Madride, jis sako: — Jau dešimt metų, kai esu aklas Taigi, gyvenu namuose be langų. Tačiau tos grandinės man yra sparnai Turėjau pakankamai laiko susitelkti, kad galėčiau gerai įsižiūrėti į dangaus mėlynę Skirtingoje šviesoje galėjau matyti žmones ir daiktus, aistras ir paskirtį Idealus svorio netekimas norwich ct pasakyti, kad laimė negali būti surasta pomėgiuose, bet sugebėjime džiaugtis tais mažais dalykais, kurie užtinkami kiekvieno gyvenimo kelyje Toliau jis rašo, kad žmonių gyvenime, kaip ir upių vandenyje, nėra to tyrumo, esančio šaltinyje, iš kurio upė pradeda tekėti.

Jo gyvenimui sulėtėjimą atnešė ne senatvė, bet aklumas.

Išpažįstu blogybes, kurios dar užverda man esant subrendusio amžiaus, ir įsišaknijusią blogio meilę, kuri dar gyvena mano susidėvėjusiame, išvargusiame kūne [ Ir baigė: Dabar įrašykime šviesiausios Marijos, dangaus ir žemės Karalienės, kartu su Dionizo, visos Prancūzijos viešpaties, vardus šios knygos pabaigon. Šioje tvirtoje schemoje Guibert'as atsiriboja n u o šv.

Tačiau ir čia jis įstengia rasti paguodos, tardamas: — Tai kasdienis įrankis, padedąs man taisyti savo ydas. Be aklumo aš būčiau buvęs blogesnis negu esu. Aklumo dėka geriau supratau savo paskirtį, įžvelgiau gyvenimo prasmę, radau naujų draugų, laimėjau meilę, priartėjau prie paguodos šaltinio. Ligą jis vadina tikru dvasiniu aktyvumu, kalėjimu, iš kurio siela siekia dangaus laisvės, ir net altorium, ant kurio Kristus gyvena ir kenčia su mumis. Kaip chriurgas operuoja kūną, taip liga gali operuoti sielą.

Ji sirgo devynerius metus. Pirmiausia plaučiais, paskui galva, viduriais ir pagaliau širdimi. Jai buvo duota apie 2. Ji buvo 10 kartų operuota; paskutinį kartą — savo mirties dieną.

Mirė, būdama 29 m. Ir vis dėlto ji galėjo pasakyti: — Dievas žino, iki kurio laipsnio mums reikia kentėti. Kai m. Mirė su šypsena lūpose. Tai buvo siela, supratusi gilesnę ligos prasmę. Rašytojas Salvaneschi pasakoja apie savo draugą Karolį F. Prieš akis jam buvo įtaisytas veidrodis, kad galėtų matyti nors gatvės judėjimą.

Tačiau tas paraližuotasis ligonis matė daug daugiau ir galėjo pasakyti: — Vis dėlto ateis diena, kada suprasime šių, mums atrodančių nenaudingų, kentėjimų prasmę. Minėtas rašytojas pasakoja ir apie idealus svorio netekimas norwich ct savo draugą Luisito R. Šis ligonis taip kalbėjo: — Kaip matote, liga nėra artimos mirties šauklys, bet yra pašaukimas, kurį siela priima. Iš kitų literatūrinių tekstų, kurie visada išlaiko au­ tobiografinį aspektą, autobiografinis tekstas siaurąja prasme išsiskiria ne todėl, kad būtinai pateikia informa­ tyvesnį turinį ar patikimesnę dokumentaciją, bet todėl, kad tvirčiau, besąlygiškiau įpareigoja privačiai ar viešai žengti individualiu savimonės keliu.

Tačiau kaip tik todėl, kad autobiografija - ypač auto­ biografija, kurią ketinama publikuoti - yra taip stipriai įpareigojusi individualiam savimonės būdui, ji gali ma­ žiau atskleisti tuos savęs patyrimo aspektus, kuriems arba mažiau įsipareigojama, arba kurie negali būti aiš­ kiai suvokti, nei tai padaro grožinė literatūra, poezija, vizualieji menai ir muzika ar netgi nesąmoningai auto­ biografiniai religinės, filosofinės ar mokslinės minties, teisinių diskusijų ir politinės retorikos klodai.

Tekstas yra adresuotas auditorijai, arba bent jau jai pasiekiamas, todėl jis numato socialumo formą, požiūrį į žmonių grupę bei socialinių santykių praktiką, o to negalima visiškai atskirti nuo teksto autoriaus savimo­ nės.

Literatūros specialistui gali būti leidžiama gyventi iliuzija, jog tekstai gimdo tekstus, o civilizacijų analitikui tekstualumas iš dalies yra socialumo patyrimo konstruk­ cija. Socialumo istorija bendrais bruožais gali būti apibū­ d i n u kaip pagrindiniu socialinio gyvenimo savybių ir pamatiniu socialiniu santykių tipų bei jų kultūrinių pras­ mių pokyčių rekonstrukcija.

Arba - siauriau - ją galima suprasti kaip tų savanoriškų suaugusių žmonių socia­ linių santykių tipų, iš kurių tikimasi tam tikro sponta- niškumo, intymumo ar pagarbos, abipusio malonumo bei atsivėrimo ar bent jau d a u g u m o s jųstruktūrų, kultūrinių prasmių ir psichologinės patirties pokyčių rekonstrukciją.

Many Lithuanian people have found that after training in any gym in Kaunas or anywhere else, they feel better, look better, they gain more power, sleep improves, reduces the number of diseases, and in general the whole world looks better. This Kaunas gym is founded by a multiple Lithuanian sport aerobics champion — Andžej Michmel. The beginning was really difficult, but memorable and amazing!

Kai bet koks socialinis santykis įgyja tam tikrą šių savybių kiekį, jis priklauso socialumo istorijai siaurąja prasme. Ta­ čiau angliškas ar prancūziškas idealus svorio netekimas norwich ct visiškai nepa­ našus į rusišką socialumą. Socialumo žemėlapiai - čia nagrinėjami arba implicitiškai nurodomi tik tiek, kiek jie susiję su autobiografų savi­ mone - yra socioemocinio patyrimo teritorijos, jos ribų, tikrosios bei įsivaizduojamos sąveikos su reikšmingais dalyviais savybių ir bendruomenių, apie kurių autorius čia kalbama, pavojaus taškų aprašymai.

Tikslių socio­ kultūrinių ir psichokultūrinių socialumo žemėlapių sudarymas turėtų nurodyti svarbiausias individo, bend­ ruomenės arba civilizacijos konkrečioje jos istorinės tra­ jektorijos fazėje socialinio gyvenimo organizavimo varo­ mąsias jėgas, esmines metaforas, pagrindines tonacijas ir fundamentalias kategorijas. Skirtingos grupės visuomenėje, o juo labiau civilizacijoje, turi skirtingas istorijas, kurias, ga­ limas dalykas, įmanoma aprašyti tik skirtingų tonacijų kalbomis.

Idėjų apie socialumą istorija skiriasi n u o socialumo patyrimo istorijos, socialiai pri­ pažįstamiems socialumo ritualams sudarant tiltą tarp idėjų ir patyrimų - kartais tokį silpną ir suirusį arba tiek apkrautą kelių mokesčių postais bei muitinės agentū­ romis, jog jis tampa kliūtimi komunikacijai.

Be to, egzis­ tuoja skirtingos patyrimo sritys, objektyvus įvykių pa­ saulis, vidinis nuotaikų, emocingumo, svajonių ir baimių pasaulis.

Tačiau simboliniam analitikui didžiausią socia­ lumo reikšmę sudaro tai, kad socialumo patyrimai gali būti interpretuojami kaip sąsajų su tuo, ką individai ga­ lėtų tik miglotai nujausti esant pačia egzistencija, giles­ nių formų simboliai.

Civilizacijos, be kita ko, yra susijusių individualių eg­ zistencijos formų rinkiniai. Kiekviena nauja individua­ lios egzistencijos forma, jeigu ji tampa matoma, jeigu išreiškia ar nustato tam tikrą rezonansą arba jungtį su tos civilizacijos tradicijos pagrindiniais elementais ir jei­ gu išlaiko kritinio vėlesnių kartų įvertinimo išbandymus, praturtina ir išplečia civilizacijos, kurioje ji atsirado, prasmę.

Individualios egzistencijos savo formą daugiau­ sia įgyja iš civilizacinių kontūrų įskaitant ir svetimuskuriuose jos patiriamos, tačiau civilizacijos savo kontū­ rus įgyja ir nuolatos įgyja arba keičia iš formų, į kurias individai organizuoja savo patirtį.

Jei egzistuotų pakankamas reikšmingų autobiografijų skaičius ir jų pasiskirstymas, visa apimanti vienos ar kitos civilizacijos forma arba formų šeima galbūt galėtų būti rekonstruota vien tik iš autobiografinio palikimo civilizacinės-analitinės studijos.

Tai lieka ateities užduo­ timi tiek autobiografijų rašymo, tiek jų lyginamosios ci­ vilizacinės perspektyvos tyrinėjimo plėtrai. Net ir daug mažesniu mastu autobiografijos teikia patikimiausią le­ miamų žmogiško civilizacijų patyrimo pokyčių matą. Ka­ dangi empirinių duomenų, kaip fenomenų pasaulio pa­ vyzdžių, rinkimo procesas yra begalinis, pagrindiniai jų organizavimo struktūriniai principai gali būti identifi­ kuojami netgi iš fragmentinių duomenų su sąlyga, jog šie duomenys nepaprastai svarbūs tiek a iškeltai analitinei problemai, tiek ir b tiriamoje socioistorinėje aplinkoje.

Struktūrų bei sričių, aplink kurias sukasi individuali savimonė, raktas paprastai pateikiamas autobiografinių rašinių pradžioje ir pabaigoje arba kur nors netoliese.

Norint suprasti, kas sieja pradžią su pabaiga, privalu perskaityti viską. Tačiau svarbiausia nuodugniai ištirti pradžios ir pabaigos - asmeninių prasmių ribų siste­ mos - struktūras bei emocines tonacijas. Autobiografijos pradžia atskleidžia prielaidas apie tai, kas privalėjo egzistuoti arba įvyktikol individo gyvenimui atsirado galimybė pradėti keistis į prasmingų istoriją. Auto­ biografijos pabaiga kaip užbaigtas tekstas nors galbūt vėlesnėse autobiografijose jis bus peržiūrėtas rodo ki­ tiems, į ką transformavo individą jo gyvenimo mechanizmas, ką jo gyvenimas jam idealus svorio netekimas norwich ct tada, kai jis yra pasirengęs jį palikti.

Abelard'as, rašydamas Jo nelaimių istoriją dviem de­ šimtmečiais vėliau už Guibert'ą, pradeda n u o noro pa­ guosti bičiulį: Kartais pavyzdys geriau už pamokymą pažadina ar nuramina žmogiškas aistras; todėl aš siūlausi papildyti tau asmeniškai išsakytus paguodos žodžius mano paties nelaimių istorija, ti­ kėdamasis taip suteikti tau paramą, kai manęs nėra šalia.

Abelard'o dėka pradinis taškas tam­ pa sekuliarus ir sąmoningas: prieš individo gyvenimui įgyjant prasmę privalo egzistuoti jo individualus tikslas pasaulyje bei jo individuali vieta gamtoje, tad prioritetų hierarchijoje tikslas yra pirmiau už gamtą. Individas pri­ valo parodyti savo paties sąmoningumą prieš tai, kai jo gyvenimas gali įgyti apčiuopiamą prasmę. Tik išgyvenus šią krizę t a m p a m a visiškai suau­ gusiu.

Pabaigoje Abelard'as, mokydamas paklusnumo Dievui, pats kaip niekada įsakmus. Jis skelbia, jis aiškina, ko Absoliutas reikalauja iš kiekvieno: Tegu mus padrąsina šie įrodymai ir pavyzdžiai, ir pakelkim mū­ sų skriaudas juo džiaugsmingiau, juo labiau žinome jas esant nepelnytas. Neabejokime, jog jei jos ir neprisidės prie mūsų dory­ bių, tai bent pasitarnaus mūsų nuodėmių atpirkimui. Ir kadangi viskas sutvarkyta pagal dievišką tvarką, kiekvienas tikintysis, atė­ jus išmėginimų metui, privalo semtis paguodos bent jau iš žinojimo, jog Dievo begalinis gerumas neleidžia nieko, kas neatitiktų jo plano, ir viską, kas tik blogai pradėta, jis pats atveda į geriausią pabaigą.

Antroje pusėje vėl ginama vi­ duramžiška schema, ir svarbiausias tampa tik Dievas - arba greičiau paklusnumas Dievui. Draugas, kurį Abe- lard'as nori paguosti, gotikos žmogui išlieka bevardis, galbūt poetinė abstrakcija iš rafinuotos meilės mitolo­ gijos. Heloise, realus Abelard'o laimės bei kančių šalti­ nis, turi atsitiktinai sužinoti apie jo autobiografiją iš kitų. Tarp autobiografių artimiausia moteriškajam Abelar­ d'o antrininkui greičiausiai yra Margery Kempe, penkio­ liktojo amžiaus anglė, kilusi iš antreprenerių klasės.

Todėl tam tikromis su somatika susijusiomis progomis piktosios dvasios gyvai primena jai apie jos nuodėmingumą: O kai sunegaluodavo ar susirgdavo, jos galvoje skambėdavo Šėtono žodžiai, jog ji būsianti prakeikta, nes negavusi išrišimo už idealus svorio netekimas norwich ct prasižengimą.

Tačiau tęsdama šias piligrimystes ji toli gražu nuolankiai nepaklūsta savųjų dvasinių vado­ vų pamokymams kaip turėtų daryti dora krikščionėtad sugrįžusi turi gerokai pasistengti, kad įtikintų juos priimti ją atgal į savo avidę. Tu gavai leidimą nuvežti savo dukterį prie jūros; tu neprašei leidimo vykti toliau.

Nė vienas tavo draugas nežinojo apie tavo ketinimus; todėl manau, kad tu nerasi čia draugų, kai sugrįši! Jis prisakė jai piktų žodžių už tai, kad ji [ Todėl jis dar labiau supyko ant jos, tačiau mūsų Viešpats padėjo jai išlaikyti tokią pačią stiprią meilę jam ir vėliau kitiems draugams, kokią ji jautė anksčiau, garbė Dievui. Jos arba jos kunigo interpretacijoje Margery Kempe yra tik ginčo tarp Dievo ir Šėtono objektas. Tarp Katalikų Bažnyčios šventųjų tokių valingų moterų būta jau nuo tryliktojo amžiaus.

Ta­ čiau mintimi, jog žmogaus gyvenimas turi vidinę raidą ir ši raida prasideda tik nuo nuodėmės suvokimo bei pasirengimo priimti Dievo bausmę, Margery Kempe - kaip ir Abelard'as - vis dar artima viduramžiškam savi­ monės tipui. Jokio artumo gotikiniam žmogaus tipui, kuriam bū­ dinga kylanti dvasinės raidos linija, aistra ir kaltė, ir jausmas, jog tik protu ir įsitikinimu besiremiantis indivi­ das yra pranašiausias, nerastume islamiškųjų Abelard'o amžininkų, prilygstančių idealus svorio netekimas norwich ct savo visuomenine geri riebalus deginantys valgiai timi, Usamos ir Umaros, išsilavinusio feodalo riterio ir verslininko-dvariškio-poeto, autobiografijose.

Ir į kokį lizdą tu grįžti namo pailsėti? Pasaulietine, grynai pažodine ir objektyvia prasme Vakarų autobiografas pabaigoje niekada negrįžta namo. Jis pakyla link Dievo arba užbaigia savo paties pasi­ rinkta misija ar praregėjimu, arba b ū n a sustabdomas kelionės viduryje kitose autobiografinėse tradicijose taip atsitinka ir nepriklausomam veiklos žmogui, tokiam kaip islamiškasis valdovas.

Nepriklausomos veiklos žmogui neegzis­ tuoja tinkamos pabaigos; jis tik sustabdomas bežengiant eilinį žingsnį. Jo gyvenimas niekada nėra užbaigtas, ir nors jis jau daug padarė, jam vis dar reikia ne mažiau padaryti. Grįžimo n a m o pabaiga kaip lėtai numesti svorį reta visose autobiografi­ nėse tradicijose, tačiau tarp nevakariečių ir dvidešimtojo amžiaus žydų panašumų į ją tikrai pasitaiko.

Pagrindinis Vakarų leitmotyvas - Negalima sugrįžti namo; startas at­ plėšia žmogų n u o natūralių jo šaknų. Tačiau Abelard'o išreikštas troškimas atsiveriant padėti kitam asmeniui dingsta iš renesanso autobiografijų, kuriose savęs aprašymo aktui daugiau nebereikia nei religinio, nei emocinio pateisinimo ir kurios adresuojamos ne ge­ rai pažįstamam kenčiančiam asmeniui, bet kultūringos žmonijos plačiajai publikai, kuri skaito knygas ir žavisi meno bei mokslo darbais ir bet kokios rūšies įspūdingais individualiais žygdarbiais.

Renesanso kultūra sujungia, nors ir ne visuomet har­ moningai, buržuazijos meistriškumą ir aristokratijos iš­ didumą, kurie susilieja į aukščiausią meninio tobulumo idealą. Šis idealas vėliau, septynioliktojo amžiaus Pran­ cūzijos aristokratų kultūroje, buvo susilpnintas iki kitais atžvilgiais neproduktyvaus individo, kuriančio iš savo vizualios asmenybės šaltai žavų meno kūrinį, - šį idealą literatūrine forma perėmė devynioliktojo amžiaus den- dis.

Benvenuto Cellini metais pradeda: Kiekvienas žmogus, kad ir koks jis būtų, padaręs ką nors meistriška arba kas galėtų deramai panėšėti į meistriška, turėtų, jeigu jis teisingas ir doras, aprašyti savo gyvenimą savo paties ranka [ Cellini nustato universalią, grynai žmogišką normą, privalomą kiekvienam, o po to pradeda, remdamasis šia visuotine norma, šlovinti save. Tradicinis kinų ir ypač japonų autobiografas linkęs būti kuklesnis. Renesanso savęs šlovintojas yra ir nuosaikes­ nis, kalbėdamas apie faktus, ir universalesnis savo prin­ cipiniu tvirtinimu, jog ne tik aš, bet kiekvienas žmogus, padaręs tiek pat, privalo kalbėti apie save su tokiu pačiu pasididžiavimu, su kokiu aš pasakoju apie savo pasie­ kimus.

Pasiekimas renesanso žmogui gali būti ir žmog­ žudystė. Vakarietis per visą autobiografijos istoriją yra labiau linkęs atskleisti savo moralinius trūkumus nei kiti tradiciniai autobiografai, išskyrus kinus per trumpą šešioliktojo ir septynioliktojo amžiaus laikotarpį Sekuliarus vakarietis linkęs į tai dar labiau nei religingas vakarietis, kuris dažnai tenkinasi neapibrėžtu n u o d ė m i n g u m o deklaravimu.

Cellini, be abejo, lygiai didžiuojasi savo nusikaltimais, kiek ir vis­ kuo, kas su juo susiję. Tačiau niekur kitur, tik rene­ sansinėje Italijoje, amatininkas, kurio prestižas kyla dėl jo sukurtų iš dalies savomis rankomis materialių objek­ tų, gali ištarti išdidžius Cellini žodžius.

Cellini įsitikinęs ne tik savo darbų, bet ir savo paties tobulumu. Kad jo gyvenimas transformuotųsi į reikš­ mingą pasakojimą, visuomenėje būtina kilnaus meistriš- kumo etika. Laikytis šios etikos - pagrindinis įsiparei­ gojimas kitiems žmonėms. Renesanso žmogaus prisistatymui jau egzistuoja teatro auditorija, tačiau jis pats dar nėra teatro aktorius; jis vis dar pirmiausia žmogus, apibūdinantis save realiais savo pasiekimais.

Bet kokiu at­ veju pagrindinė šešioliktojo amžiaus moteris autobio- grafė yra ispanų vienuolė šv. Jėzaus Teresė.

Jos savi­ monė visiškai peržengia renesansinės schemos ribas. Tačiau ir Cellini, ir Car­ dano pradeda nuo grynai sekuliaraus įsipareigojimo sa­ kyti tiesą apie savo pačių veiksmus ir išgyvenimus pla­ čiajai publikai, besidominčiai jais ne kaip asmenybėmis, bet jų gyvenimo įvykiais ir ypatybėmis.

Renesanso mokslininkas ir pradeda, ir užbaigia tiesa, kurią gali em­ piriškai suvokti. Cellini jo paties veiksmai apibrėžė tiek pradinę, tiek galutinę jo būties ribą. Cardano lieka, tiek pradžioje, tiek ir pabaigoje, apibrėžtas savo paties proto. Renesanso žmogui jo gyvenimo prasmė telpa šiose ri­ bose. Dievas daugiau nebėra autobiografinio pasakojimo adresatas nei aprašomo gyvenimo pradžioje, nei pabai­ goje.

Religinės temos, užuot suteikusios aiškiai apibrėžtą galutinį gyvenimo rėmą kaip viduramžių žmogui, dabar yra struktūriškai sekuliarių pradžių ir sekuliarių pabai­ gų rėmų viduje. Religija nustoja būti totalybe ir tampa dalimi. Renesanso žmogus skiriasi, viena vertus, nuo vidur­ amžių žmogaus bei, kita vertus, nuo puritono tuo, jog neturi visa apimančios simbolinės krypties, judėjimo per savo gyvenimo įvykius nuo pradžios iki galo jausmo.

Civilizaciju Analize (V | PDF

Tipinėse renesanso autobiografijose nėra nei religinio pasakojimo apie nuopuolį į n u o d ė m ę ir dvasinį atgi­ mimą, nei psichologinio pasakojimo apie moralinę raidą ar apie tapatybės krizę ir rekonstrukciją. Renesansi­ niuose savęs aprašymuose žmonės juda su Cellini n u o įvykio prie įvykio arba su Cardano nuo temos prie te­ mos, tačiau įvykiai sudaro veiksmų kaleidoskopą, o ne vidinių pokyčių trajektoriją, o temos sudedamos viena greta kitos į tvarkingai suklasifikuotų atsiminimų dė­ žutę.

Laiko švaistymas yra pasibjaurėtinas. Tačiau negalime pamiršti Leonardo da Vinci pastabos sau: Judėjimas liausis dar prieš mums pailstant būti naudingiems. Judėjimas nusilps greičiau už naudingumą. Mirtis greičiau už nuovargį. Aš niekuomet nepailsiu būti naudingas Ironiškos distancijos nuo savo gyvenimo kelio prin­ cipų jausmas niekada visiškai nedingo iš buržua savi­ monės.

Sekuliarų autobiografijos įrėminimą išlaiko puritonų teologas Richardas Baxteris. Tačiau, priešingai renesanso autobiografijoms, Baxterio autobiografija yra religinis pasakojimas, papasakotas sekuliariuose rėmuose. Kaime, kuriame gimiau, buvo keturi Rašto skaitytojai iš eilės per šešerių metų laikotarpį, nemokšiški žmonės, o du iš jų dar ir ištvirkę, ir jie visi buvo mano mokytojai. Priešingai nei vidur­ amžių žmogui, nuosaikiam puritonui pasaulis yra jo re­ liginės pastangos. Pasaulis sudaro tam tikra prasme em­ piriškai paisomą, tačiau dvasiškai tuščią rėmą, į kurį turi būti įlietos religinės pastangos.

Pasaulis kaip pilnas paty­ rimų Cellini rėmas tampa tuščiu Baxterio rėmu dvasinėms pastangoms. Tačiau nuosaikus puritonas nekyla ir nuo gamtos prie Dievo, idealus svorio netekimas norwich ct darė gotikos žmogus; jo piligrimystė apibrėž­ ta visuomenės. Puritonas nustato sociologinį žmogaus rėmą, literatūrinę formą, rodančią, jog žmogus nei atsi­ randa iš gamtos, kaip gotikinėje sąmoningumo schemo­ je, nei iškyla iš savo paties savarankiškos veiklos, kaip renesanso žmogus buvo linkęs galvoti apie save, bet grei­ čiau pradeda ir užbaigia savo egzistenciją pasaulyje kaip visuomenės produktas - ir galbūt auka.

Anytime Fitness Uncasville, CT - World of Gyms

Šis žmogaus pa­ saulio sociologizavimas atitinka puritonišką socialinio pa­ saulio gamybos, valdžios ir šeimos pasaulio kaip pir­ minės religinio įsipareigojimo sferos suvokimą, o gal iš jo ir kyla.

Every person is advised to start, what to do and how to train according to each purpose: whether to reduce body fat or increase muscle tone or improve health condition. And it must be done gradually, as right training movements at the beginning will last for a lifetime.

It is worth learning from the beginning of regular movements and skills.

• Kaip padėti nutukusiam žmogui mesti svorį
• Sveiki svorio praradimo variantai paaugliams 30 svarų svorio metimo sėkmės istorijų Važiavimo diapazonas praranda svorį Ardmore asmuo, kuris numesti svorį ir aukštį - Pietūs paplūdimio dietos meniu idėjos Važiavimo diapazonas praranda svorį TOP5 patarimai traktorių optimizavimui Daugelis John Deere traktorių modelių nepriklausmų vertintojų duomenimis yra patys našiausi ir ekonomiškiausi rinkoje.

In addition, it can prevent injuries and pain, which most often arises from excessive exertion or irregular movements. The total gym area — square meters.